Klaipėdoje vykstantys Šv. Jono bažnyčios bokšto archeologiniai tyrimai ir Klaipėdos universiteto (KU) archeologų komandos atverta atodanga skatina miesto gyventojus telktis įvairioms iniciatyvoms, kuriomis būtų galima prisidėti prie bažnyčios ir jos bokšto atstatymo. Apmirusi mecenatystės tradicija vos prieš kelias savaites buvo naujai prikelta Meno kūrinių aukcionu, vykusiu atidengtų bokšto pamatų apsuptyje.

KU archeologų komanda ta proga visuomenei pristatė iškasinėtoje bažnyčios teritorijoje rastus radinius. Per renginius surinktos lėšos perduotos Šv. Jono bažnyčios atstatymo paramos ir labdaros fondui, taip žengiant simbolišką pirmąjį žingsnį ir rodant pavyzdį, kad ir miestiečiai gali prisidėti prie bažnyčios atstatymo proceso.

Istorija rodo, jog XIX amžiuje Klaipėdoje gyveno ne vienas ir ne du labdariai, kurie savo uždirbtus pinigus aukojo visuomenės gerovei ir miesto tvarkymui. Tačiau daugelio jų vardų nebežinome arba esame primiršę.

Juliaus Liudviko Vynerio sąsajos su Šv. Jono bažnyčia

Skulptūrų parko veiklų kuratorė, rašytoja Sondra Simanaitienė, kasmet Skulptūrų parke prie paminklo mecenatui Juliui Liudvikui Vyneriui rengianti „Vynerio arbatėles“ pasakoja, jog fortūna pirkliui Juliui Liudvikui Vyneriui (Wiener, 1795-1862 m.) buvo maloninga. Galima sakyti, stebuklingu būdu išliko jo antkapinis paminklas, kuris iš Klaipėdos miesto senųjų kapinių buvo „pagrobtas“ apie 1980 m., dešimt metų prastovėjo Restauravimo instituto kiemelyje, nuo 1990 metų – Žydų kapinių teritorijoje, o 2002 m., Klaipėdai švenčiant 750 metų jubiliejų, paminklas iškilmingai sugrąžintas tik jau ne į kapines, o į jų vietoje įkurtą Skulptūrą parką.

Šiandien J. L. Vynerio paminklą Skulptūrų parke gali pamatyti kiekvienas.

Neseniai iškilo įdomus faktas – J. L. Vynerio paminklo autorius yra garsusis XIX a. Prūsijos architektas Frydrichas Augustas Štiuleris (Stüler, 1800-1865 m.). Mat Berlyno Alt-Schöneberg kapinėse ant Friedrich Ludwig Wilhelm Stier (1799-1856 m.) kapo stovi identiškas paminklas. Berlynietiško paminklo autorius – F. A. Štiuleris. Tad istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas daro išvadą, kad J. L. Vynerio paminklo autorius yra tas pats architektas, kadaise suprojektavęs ir Šv. Jono bažnyčią.

Aukoti miesto reikmėms pradėjo tik būdamas brandaus amžiaus

Anot Sondros Simanaitienės, aukoti miesto reikmėms Vyneris pradėjo būdamas jau brandaus amžiaus. Pirmoji jo labdara, miestui skirta po didžiojo 1854 m. gaisro, palyginti nedidelė – 200 talerių. Tačiau tai buvo tik pradžia.

J. L. Vyneris, sulaukęs 60 metų, pasikeitė, pradėjo skirti nemažas pinigų sumas nusigyvenusiems pirkliams, našlėms, beglobiams vaikams. Bet, jei pažvelgtume į jo gyvenimą iki 60-mečio, pamatytume, kad jo visas gyvenimas buvo susijęs su pagalba vargšams, nes 1833 m. tapęs Magistrato nariu, ilgą laiką dirbo Miesto prieglaudos kuratoriumi ir rūpinosi namais, žeme, daiktais, maistu, kurie būdavo skirti vargšų išgyvenimui.

Dalis palikimo – bokšto statybai

Pasak Sondros Simanaitienės, istorinės žinios rodo, kad Vynerio testamento variantų buvo keturi. Pirmąjį surašė 1855 m. birželio 16 dieną, po to buvo dar trys testamentiniai pinigų paskyrimai – papildymai: 1855 m. spalio 11 d., 1859 m. rugpjūčio 3 d., ir 1860 m. balandžio 17 d. Remiantis J. Zembrickio pateiktomis žiniomis, Vynerio palikimas suskirstytas į 5 dalis:

1.Paliktos didelės sumos broliams, nes jis pats nei šeimos, nei vaikų neturėjo, buvo viengungis, gyvenęs J. Masonui priklausiusiame viešbutyje „British Hotel“ Turgaus gatvėje (namas per II Pasaulinį karą subombarduotas, stovėjęs šalia dabartinio „Pramogų banko“);

2.Įvairios sumos privatiems asmenims;

3.Pinigai organizacijoms ir prieglaudoms kurti;

4.Didelė suma labdaros tikslams palikta pagrindiniam paveldėtojui pirkliui Friedrichui Wilhelmui Richteriui. Tai buvęs labai patikimas ir sąžiningas paveldėtojas, teisingai Vynerio pasirinktas, nes jis sugebėjo jam patikėtą palikimą panaudoti maksimaliai tikslingai. Jis 1862 m., tuoj po Vynerio mirties, skyrė pinigų Šv. Jono bažnyčios bokštui pastatyti, mat jis dar tebebuvo uždengtas toliu. Richteris per kelis metus pardavė Vynerio paliktą nekilnojamąjį turtą, kurio, tik neseniai sužinota, Vyneris turėjo nemažai. Richteris už šiuos pinigus pastatė nusigyvenusių pirklių prieglaudą, mergaičių auklėjimo institutą, laidojimo namų salę kapinėse, arklidę prie miesto ligoninės, Ferdinando aikštės berniukų mokyklą, o paskutinis didelis statinys – tai 1902 m. pastatyta miesto ligoninė Parko gatvėje (dabar tai Vaikų ligoninė K. Donelaičio gatvėje).

5.Dalį pinigų paskyrė Magistratui kaip Vynerio palikimo fondą, kiti atiteko pirklių bendruomenei. Abiejų dalių palūkanos turėjo būti panaudotos labdaros tikslams. J. L. Vynerio palikimo fondo pėdsakai dingsta 1939 m., kai Klaipėdos kraštą okupuoja nacistinė Vokietija. Jau mūsų laikais, Nepriklausomoje Lietuvoje yra įsikūręs J. L. Vynerio labdaros ir paramos fondas, kuris užsiima šio labdario vardo populiarinimu ir pagalba mokslo siekiančiam jaunimui.

Tebežaliuoja Vynerio promenados kaštonai

Prie Vynerio palikimo ypatingų darbų būtina paminėti jo mėgtą pasivaikščiojimą į Karališkąją giraitę, kur buvo įkurtas to paties pavadinimo restoranas. Savo lėšomis J. L. Vyneris prisidėjo, tiesiant taką nuo Liepojos vartų iki Karališkosios giraitės (dabar ši vieta yra šalia Dviračių treko Mažajame kaimelyje). Po pirklio mirties takas buvo pavadintas Vynerio promenada, o 1877 m. pratęstas iki Tauralaukio. Iki mūsų dienų yra išlikę šios promenados kaštonai, kuriems turėtų būti daugiau kaip 170 metų.

Pasak Sondros Simanaitienės, įdomu pastebėti, kaip garsųjį labdarį pristato menotyrininkas istorikas Jonas Tatoris, kokia tvarka jis išdėlioja
epitetus: keistuolis, viengungis, turtingas žydų tautybės pirklys, daugiausia vertęsis gėlių sėklų prekyba, palikęs miestui didelį palikimą. Žodis „keistumas“ minimas pirmiausia, tarsi visi paskui sekantys apibūdinimai būtų tik papildančios detalės šio žmogaus asmenybei apibrėžti. Beje, J. L. Vyneris gimė ir yra prisimenamas keistą dieną – balandžio 1-ąją.