Pirmąkart Lietuvoje statomą italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose vyksiančiai premjerai rengia dirigentas Martynas Staškus.
Ši opera žinoma, tačiau nėra viena iš populiariausių G. Donizetti sukurtų operų. Kompozitorių išgarsino „Meilės eliksyras” „Liučija di Lamermur“, „Don Paskualė“ ir šie kūriniai mūsų publikai žinomiausi. „Pulko duktė“ – viena iš rečiau statomų operų, sukurtų tuo laikotarpiu, kai G. Donizetti dirbo ir gyveno Paryžiuje XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Įvykus jos premjerai Paryžiaus komiškojoje operoje 1840 m., tais pačiais metais buvo sukurtas ir itališkas šios operos libretas, adaptuotas Italijos publikai. Klaipėdoje statomas pirminis variantas – prancūziškasis.
Kaip manote, kodėl ši opera Lietuvoje populiarumu neprilygsta visuose šalies muzikiniuose teatruose ne po vieną kartą statytai G. Donizetti komiškai operai „Meilės eliksyras“?
G. Donizetti operas „Meilės eliksyras“ ir „Liučija di Lamermur“ mūsų šalyje gerai žino kiekvienas, nes tai itališkojo laikotarpio operos, dainuojamos italų kalba. Gal jos populiaresnės, nes italų kalba mūsuose populiaresnė. Dainuoti prancūzų kalba, ką ir darome Klaipėdoje, didelis iššūkis visai čionykščio muzikinio teatro trupei.
Komišką operą įsivaizduojame su daugybe gražios muzikos, tarsi lengvai plevenantį drugelį. Ar tokį įspūdį palieka ir „Pulko duktė“?
Ši opera iš tiesų iš pažiūros labai lengva. Tokia ją ir išvys žiūrovas. Jos siužetas painokas, bet jis žaismingas, lengvai perteikiamas publikai. Tokia pat žaisminga ir operos muzika. Šioje operoje ir dainuojama, ir kalbama, ir vaidinama. Komiška opera „Pulko duktė“, kai dar nebuvo užgimęs operetės žanras, yra tarsi tų laikų operetė.
Kaip manote, dėl kokių priežasčių „Pulko duktė“ iki šiol nebuvo pastatyta Lietuvoje?
Viskam savas laikas: kartais, kad ir labai populiaraus kompozitoriaus retesnė opera į sceną ateina savo laiku. Ir KVMT šį kūrinį greičiausiai pasirinko kaip naujieną, nes kitos G. Donizetti operos – „Liučija di Lamermur“, „Meilės eliksyras” yra ne kartą statytos Lietuvos teatruose. Vilniuje pernai pastatyta „Ana Bolena“. „Pulko duktė“ Lietuvą vis aplenkdavo, tad klaipėdiečių pasirinkimas labai savalaikis, įdomus ir net intriguojantis. Juk visiems įdomu kokia tai opera!
Būti pradininku kažko visada sudėtingiau nei vaikščioti pramintais takais?
Sutinku, tačiau kiek malonumo tai suteiks publikai! Esu tikras, kad dažnas išvydęs šį spektaklį sakys – „kodėl jo nepastatė anksčiau?“
Galbūt šis kūrinys sudomins visos šalies operos gerbėjus ir žmonės su malonumu vyks į pajūrį, kad ją išgirstų?
Neabejoju. Tokią tendenciją išduoda ir didelis profesionalų susidomėjimas vos paskelbus apie solistų atranką dainuoti operoje. Tarp solistų opera „Pulko duktė“ yra gerai žinoma. Natūralu, kad sau aukštus standartus keliantys atlikėjai sukluso išgirdę apie „Pulko dukters“ premjerą, nes jiems tai puikus šansas realizuoti save. Atvykęs į solistų perklausą, pasidžiaugiau atradęs, kad puikių dainininkų, tinkančių komiškai operai, esama ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tokio lygio pastatymai motyvuoja atlikėjus – jie su dideliu užsidegimu imasi partijų, ir tuomet rezultatai džiugina tiek vietinę publiką, tiek teatre apsilankančius užsieniečius.
Muzikologai žinią apie būsimą premjerą taip pat palydėjo skambiais šūksniais – „Ooo!“. Tai ne šiaip nustebimas, o nuostaba su šauktuku! Supraskite: Klaipėda sau leidžia statyti tokią operą, kurią atlikti gali tik ypatingo lygio ir meistriškumo dainininkai.
Iš Jūsų girdžiu, kad palankiai vertinate tai, jog Klaipėda nelieka vien su vietiniais atlikėjais, o nuolat kviečiasi kviestinius solistus?
Aš labai gerbiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro požiūrį: šis teatras atviras visiems. Tokia praktika taikoma ne tik mūsų šalies, bet ir viso pasaulio muzikiniuose teatruose. Ji turi daug teigiamų aspektų: galimybė atvykti ir pasirodyti solistams iš kitų miestų, šansas neseniai baigusiems studijas, profesionalams – galimybė dainuoti tai, kas labiausiai tinka jų balsams. Kartu tai skatina vietos trupės narius pasitempti, „nevirti savo sultyse“. Atviro teatro sėkmė daugiasluoksnė ir palanki visiems.
Minėjote, kad muzika lengva ir smagi klausyti. Bet neretai gražus skambesys juk pasiekiamas nelengvu darbu?
Jūsų įtarimas teisingas (juokiasi). G. Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W. A. Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai. „Pulko dukters” partitūra, kaip ir kitų G. Donizetti kūrinių, yra labai „plona“. Dirigentai žodyje „plona“ koduoja atlikimo sudėtingumą ir trapumą. Net pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“. Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, norint atlikti virtuozines partijas. Beje, solistams šioje operoje kadencijas leidžiama dainuoti laisvai, taip publikai parodant visas savo balso galimybes ir diapazoną. „Pulko duktė“ – tai iššūkis kaip sudėtingą muziką atlikti taip, kad ji suskambėtų lengvai.
Tokiu būdu muzikantai tampa kažkuo panašūs į baleto šokėjus, nes jie irgi daug treniruojasi, o scenoje rodo tik grožį ir lengvumą?
Labai teisingai palyginote. Šios muzikos atlikimas – lyg baletas.
Kaip manote, ar Klaipėdai pavyks įveikti G. Donizetti mestą operos atlikimo iššūkį?
Repeticijos mane nuteikia labai pozityviai. Ypač džiugina KVMT solistų nuoširdus atsidavimas darbui bei troškimas dainuoti operas. Negaliu nepaminėti, kad KVMT trupė savo pasirengimą didingiems pastatymams įrodė jau ne kartą. Prisiminkime vasarą elinge pristatytą Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, kuris teatro trupę privertė perlipti per pačius aukščiausius operoje įmanomus barjerus. G. Donizetti irgi turi barjerų, ir jie Klaipėdos teatrui tikrai įveikiami.
Kodėl prieš šimtmečius kūrę kompozitoriai, kaip G. Donizetti, vis dar populiarūs ir šiais laikais?
Yra kūrėjų, kurie vadinami genijais: jų kūriniai išskirtiniai ir laikui nepavaldūs. Būna ir žinomų autorių užmirštų kūrinių, tačiau tai neleidžia abejoti jų verte. Tarkim, Camille‘io Saint-Saënso opera „Samsonas ir Dalila“ kompozitoriaus gyvenimo metais nebuvo vertinama. Šis kūrinys sėkmės sulaukė tik po šimtmečio. Tačiau G. Donizetti į save dėmesį atkreipė dar būdamas vaikas: net ankstyvieji jo kūriniai keldavo žmonėms nuostabą ir susižavėjimą. Jo genialumas slypi jo muzikos paprastume.
Parašykite komentarą