„Atvira Klaipėda” toliau pasakojo, ką liudija pirmųjų pokario metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Šįkart – ir apie viešąją tvarką, ir apie teismus, ir apie tai, kaip į uostamiestį atkeliavo neatskiriamas sovietmečio atributas – blaivyklos.

Prašė leisti lankytis Melnragės pliaže

Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo 1946 m. rugpjūtį pasirašytas atsakymas TSRS ginkluotųjų pajėgų ministro pavaduotojui admirolui Nikolajui Kuznecovui į užklausą dėl uosto akvatorijos, gyvenamųjų ir paslaugų paskirties pastatų.

Atsakyme buvo paliestas ir Melnragės klausimas.

Lietuvos TSR vadovai ir 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vadovybė ant šiaurinio molo Melnragėje 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos  muziejaus nuotr.

„Lietuvos TSR Ministrų taryba prašo Klaipėdos m. ir Kuršių-Nehrung krantuose nustatant draudžiamas zonas atsižvelgti į būtinybę palikti miesto dirbantiesiems išėjimą prie jūros, būtent Melnragės rajone sumažinti draudžiamą zoną nuo Šiaurinio molo iki gelbėjimo stoties, nes jau dabar miesto dirbantieji yra netekę galimybės ilsėtis pajūrio pliaže”, – rašė M. Gedvilas.

Benamis teismas

Tą patį rugpjūtį Lietuvos TSR Ministrų taryba siuntė raštą ir Klaipėdos VK pirmininkui Viktorui Bergui.

Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Vlado Niunkos pasirašytame rašte buvo priminta, kad dar 1945 m. lapkričio 28 d. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos priimtu spendimu visi šalies VK buvo įpareigoti liaudies teismus aprūpinti „atitinkamomis naujai atremontuotomis patalpomis”.

„Nežiūrinti į tai Klaipėdos 1 Liaudies Teismas iki šiai dienai neaprūpintas patalpomis”, – rašė V. Niunka, pasiūlęs per 12 dienų įvykdyti šį nutarimą ir „tuo reikalu pasiaiškinti Ministrų Tarybai”.

Tikriausiai VK ir pasiaiškino, ir nutarimą įvykdė. Tarp 1947 m. pavasario VK dokumentų yra ir saldainių fabriko „Gegužės Pirmoji” profsąjungos komiteto posėdžio, kuriame buvo svarstomos kandidatūrų „išstatymas į liaudies tarėjus”, protokolas.

„Susitarus su įmonės administracija” komitetas bendram susirinkimui liaudies tarėjais pasiūlė tvirtinti dešimt asmenų: Antaną Vaivadą, Leoną Vaškį, Ogrodnikovą, Borisą Telitkinovą, Michelį Šerą, Aloyzą Šimkų, Vierą Šimkevičiūtę, Olgą Cibaikiną, Aleksandrą Dimitrijevą ir Borisą Orlenską.

Šis paprastas protokolas įdomus tuo, kad parodo, jog ir 1947-ųjų pavasarį Klaipėdoje dar buvo jaučiamas popieriaus deficitas. Profsąjungos komitetas savo protokolą surašė ant pirmaisiais pokario metais tokiai paskirčiai gana dažnai naudotos vokiškos kavos „Gold Mild” reklamos antros pusės.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Žinia, liaudies tarėjai TSRS pakeitė Rusijos imperijoje veikusią prisiekusiųjų teismo instituciją. Tokių tarėjų rinkimus rengdavo VK, formaliai tarėjai buvo renkami atviru balsavimu visuotiniuose darbo žmonių susirinkimuose pagal jų darbo, gyvenamąją ar mokymosi vietą. Liaudies tarėju galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis, turintis rinkimų teisę ir rinkimų dieną sukakęs 25 metus.

Atsirado ir blaivyklos

Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra ir Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1947 m. gegužę priimtas sprendimas dėl blaivyklų įkūrimo prie milicijos Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Šiuo sprendimu Vilniuje ir Kaune leista steigti 2-ojo tipo, o Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – 1-ojo tipo blaivyklas.

1-ojo tipo blaivyklose turėjo būti 10-15 lovų, viršininkas, trys budintieji, keturi felčeriai, 4 prižiūrėtojai, iš kurių vienas – vyriausiasis, vyriausiasis apskaitininkas, valytoja ir du pečkuriai.

2-ojo tipo blaivyklose lovų skaičius turėjo siekti 20-30, čia turėjo būti ne 16, o 22 darbuotojų etatai: vienu budinčiu ir šešias prižiūrėtojais daugiau, tačiau turėjo būti apsieinama tik su vienu pečkuriu.

Taip pat nurodyta, kad iš blaivyklos klientais tapusių asmenų už jiems suteiktas paslaugas administracine tvarka gali būti išieškoma iki 100 rublių.

Sveikatos apsaugos ministerijai Ministrų taryba nurodė blaivyklas aprūpinti medicininiais kadrais, o visų minėtųjų miestų VK buvo įpareigoti iki liepos 10 d. paskirti blaivyklos patalpas ir aprūpinti jas reikiama įranga.

TASS pateikiamais duomenimis, pirmosios iš miestų biudžeto išlaikomos blaivyklos buvo atsiradusios dar Rusijos imperijos laikais, 1902-1904 metais Saratove, Kijeve, Jaroslavlyje ir Tūloje. Pirmoji sovietinė blaivykla buvo atidaryta 1931 m. lapkričio 14 d. Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), Marato g. 79 ir buvo pavaldi Sveikatos apsaugos komisariatui. Nuo 1940-ųjų kovo vidaus reikalų ministro Laverentijaus Berijos įsakymu blaivyklos buvo priskirtos jo vadovaujamam komisariatui ir teisėsaugos pareigūnai pradėjo gatvėse aptiktus girtus piliečius pristatinėti į tokias įstaigas.

Visiškai išsiblaivęs pilietis (dažniausiai ne anksčiau kaip po penkių valandų) buvo apžiūrimas felčerio, gaudavo kvitą, kad apmokėtų suteiktas paslaugas. Apie apsilankymą blaivykloje buvo pranešama piliečio darbovietei, kad ji imtųsi administracinio poveikio priemonių. Už tai grėsdavo viešas apsvarstymas, asmuo galėdavo netekti premijų ar net pareigų.

Šiuos aspektus knygoje „Vanduo turi tekėti” yra palietęs Linas Poška, nagrinėjęs įmonės „Klaipėdos vanduo” archyvinius dokumentus.

„Girtuokliavimo atvejais išleisti administracijos įsakymai, svarstymai draugiškajame teisme, nuobaudų gradacija leidžia suprasti tarpusavio santykius kolektyve, miestiečių papročius ir tolerancijos ribas. Tos alkoholio toleravimo ribos buvo gana plačios. Tik pačioje tarybinės epochos pabaigoje įmonėje komunistų partijos ar profsąjungos iniciatyva buvo įkurta blaivybės draugija. Keletą metų trukusi blanki jos, kaip ir daugelio kitų valdžios įkurtų organizacijų, veikla nepaliko istorijoje gilesnio pėdsako. <…> Įmonės archyvo dokumentai nepatvirtina pasigirstančios nuomonės, kad „prie Stalino buvo tvarka“, o jau darbo drausmės laužymas išplito tarybinės sistemos gyvavimo pabaigoje. Skandalingiausi girtuokliavimo atvejai nugulė į archyvą kaip tik iki 1953-ųjų. Po to dešimtmečiui ta problematika raštuose beveik išnyko ir vėl tapo aktuali nuo septintojo dešimtmečio vidurio. Tačiau apibendrinančių išvadų nesiimčiau daryti, nes toks netolygus problemos atsispindėjimas dokumentuose gali turėti ne vieną priežastį. Kad ir kaip ten būtų, ankstyvoji pokarinė epocha, labai aštri daugeliu kitų atžvilgių, buvo gana tolerantiška girtuokliams. Darbininkas, nuotekų siurblinėje varęs naminę degtinę, atsipirko papeikimu. Lygiai taip pigiai išsisuko ir vyriausiasis įmonės buhalteris, nors jo nusižengimas, darbuotojų akimis, buvo didesnis: jis algų dieną užgėrė ir nenuėjo į banką paimti atlyginimų, o juk banke galiojo tik jo parašas… Greta pateikiamoje informacinio rašto, gauto iš blaivyklos, faksimilėje atkreiptinas dėmesys į rašto numerį. Galima manyti, kad 1966.05.21 šis šaltkalvis buvo jau 1828-asis nuo metų pradžios miesto blaivyklos klientas. Tokie raštai būdavo iškabinami skelbimų lentoje, vėliau įsegami į asmens bylą. Visiškus girtuoklius kažin, ar tai galėjo paveikti. Tačiau atsitiktinai suklupusiam, dar tik pirmąjį žingsnį slidžia nuokalne žengtelėjusiam žmogui tai turbūt būdavo skaudi, bet veiksminga auklėjimo priemonė. Miesto policija (tuo metu ji vadinosi milicija) ant panašaus tipografinio blanko siųsdavo įmonei ir pranešimus apie darbuotojo padarytus administracinius teisės pažeidimus, paprastai – smulkų chuliganizmą”, – rašo L. Poška.

Klaipėdos blaivyklos pranešimas. Iliustracija iš Lino Poškos knygos „Vanduo turi tekėti”

Jei pilietis į blaivyklą patekdavo tris ar daugiau kartų per metus, jis turėjo privalomai apsilankyti narkologiniame dispanseryje arba psichiatrinėje ligoninėje, kad praeitų medicininę apžiūrą ir reikalui esant jam būtų paskirtas gydymas.

Šis sovietinis palikimas dar netrumpą laiko tarpą veikė ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Kai kurių šaltinių teigimu, 2000 metais Lietuvoje dar veikė 24 blaivyklos. Įvairiuose straipsniuose minima, kad blaivyklos Lietuvoje panaikintos šaliai įstojus į Europos Sąjungą dėl šių įstaigų „prieštaravimo prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms”.