P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Bibliotekos vadovai: ir rekordininkai, ir trumpai švytėjusios žvaigždės (1)

Juozas Šikšnelis
2021-11-14


Visos čia pateikiamos personalijos, nori to ar nenori, yra persunktos subjektyvumu, nes jas pateikia leidinio autorius, perleidęs per savo
suvokimo prizmę. Vieniems tenka ilgesni pristatymai, kitiems – tik pagrindinių biografinių faktų išvardijimas. Tai lėmė šių eilučių autoriaus ne tiek meilė ar nemeilė, kiek aprašomo darbuotojo santykis su autoriumi, jei suvalgyta pūdas druskos, dirbta petys petin – tai yra apie ką rašyti, jei santykiai epizodiški, toks ir aprašymas.

Tad tuos, kuriems teko mažiau dėmesio, iš kalno atsiprašau.

Keturi pavaduotojai – keturi direktoriai. Iš kairės: trečiasis direktorius, po to pavaduotojas Stanislovas Songinas, pirmasis pavaduotojas, po to direktorius Valentinas Malukas ir septintas pavaduotojas ir ketvirtas direktorius Juozas Šikšnelis bei penkta direktorė Laima Pačebutienė. Antano Stanevičiaus nuotr.
Diplomo niekas nematė

Pirmasis bibliotekos direktorius Nikolajus Petrovas dirbo 1950–1953 m. Beje, iki mano atlikto tyrimo apie pirmąjį bibliotekos direktorių
žinos buvo fragmentiškos, bet Klaipėdos regioniniame archyve Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto bylų fonde pavyko aptikti dokumentą, kuris išplečia mūsų žinias apie direktorių. Ir ne tik, nes įneša tikrą painiavą.

Dokumentas teigia, jog N. Petrovas gimęs 1920 m. Kaliningrado srityje, Zubcovkos rajone, Vasilkų kaime.

Mes žinome, kad Kaliningrado sritis sudaryta 1946 m. balandžio 7 d. ir, tarsi to neužtektų, šioje teritorijoje, šiame administraciniame vienete niekada nebuvo tokio pavadinimo rajonų bei kaimų. Bibliotekos kraštotyros specialistės Viktorijos Karalienės dėka pavyko išsiaiškinti, kad Klaipėdos vykdomojo komiteto protokole įsivėlė šiurkšti klaida: Nikolajus Jefimovičius Petrovas gimė Kalinino srityje, Zubcovo rajone, Vasilkų kaime. Zubcove veikė ir bibliotekinis technikumas, kurį galimai baigė N. Petrovas, nes įsakyme nurodoma, kad baigęs specialų bibliotekinį mokslą, nors amžininkai ir bendradarbiai teigė, kad N. Petrovo diplomo niekas nebuvo matę.

V. Maluko prisiminimuose užsiminta, jog N. Petrovas dirbti bibliotekoje pradėjo tik nusimetęs karininko milinę. V. Karalienė atsekė pirmojo direktoriaus pėdsaką Antrojo pasaulinio karo keliais: mobilizuotas 1940 m. karą baigė netoli Berlyno, turėdamas kapitono laipsnį, apdovanotas „Raudonosios žvaigždės“ ordinu 1944 m.

V. Malukas dar priduria: Buvo nuoširdus, geras, baigęs bibliotekinį technikumą, bent pats taip manė, tik diplomo niekam nerodė, gal net neturėjo, į viską žiūrėjo pro pirštus, o kai atvykdavo Respublikinės bibliotekos darbuotojai, Petrovas sakydavo: „Prijechali nachlebniki.“ („Atvyko veltėdžiai.“) […] Petrovas buvo kariškis, kapitono laipsnį turėjo, bet kai Berija pradėjo vajų dėl vietinių kadrų, direktorius suprato, kad perspektyvų neturi.

Pastaba: nežinia, tai tiesa ar pramanas, bet jau dirbant naujoje bibliotekoje pirmasis direktorius N. Petrovas čia buvo užsukęs. Kažkodėl į periodikos skaityklą, kažkodėl ten dirbančios bibliotekininkės sureagavo neadekvačiai ir niekam apie tai nesugebėjo pranešti. Taip ir išėjo žmogus nieko nepešęs ir nepasigrožėjęs savo buvusia darboviete. O gaila!

Direktorius rekordininkas

Antrasis direktorius (1953–1988) – Valentinas Malukas, savo karjerą bibliotekoje pradėjęs 1951 m. birželio 1 d. vyr. bibliografu, o jau rugsėjo 17 d. paskirtas direktoriaus pavaduotoju – svaiginanti karjera! 1953 m. kovo 5 d. – ir direktoriaus kėdė.

Užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, jog pagal direktoriavimo stažą V. Malukas galėjo pretenduoti į Lietuvos, o gal net pasaulio rekordų knygas, išdirbęs šiame poste 35 metus (iš viso bibliotekoje – 59). Tai ne dabar – penkerių metų kadencija, po to naujas konkursas.

Valentinas Malukas

Nugyventi ilgą ir prasmingą gyvenimą pavyksta ne kiekvienam. V. Malukui pavyko. Daugiau nei tris dešimtmečius vadovavęs ir beveik šešis dešimtmečius dirbęs I. Simonaitytės bibliotekoje, jis ne tik pasodino kieme ąžuolą, išaugino du sūnus, bet ir daugeliui bendražygių įskiepijo meilę gyvenimui, pagarbą kitam žmogui, knygai, kultūrai.

V. Malukas gimė 1926 m. Skuodo rajono Nevočių kaime. Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigė bibliotekininkystės studijas. Bibliotekoje, kuri tuo metu vadinosi sritine ir glaudėsi Turgaus gatvėje, pradėjo dirbti 1951 m. bibliografu, bet netrukus tapo direktoriaus pavaduotoju, o po metų direktoriumi.

Biblioteka tikrąja šio žodžio prasme buvo kuriama iš nieko, tuščioje vietoje. Trūko visko: patalpų, inventoriaus, knygų, o ypatingai – kvalifikuotų bibliotekininkų. Per akis buvo tik entuziazmo. Todėl pamažu visos kliūtys buvo įveiktos, o jaunajam direktoriui užteko laiko ne tik „karštiems“, neatidėliotiniems ūkiniams reikalams, bet ir organizuoti bei vadovauti vienmečiams bibliotekininkų kursams, kurie kartais dar buvo vadinami Maluko akademija. Daugeliui baigusių šiuos mokymus tai buvo pirmoji pakopa siekiant aukštojo mokslo diplomo.

Neperdedant galima teigti, kad direktoriavimas V. Malukui buvo nuolatinė kova už bibliotekos būvį, nes ūkinės problemos, kurios nė akimirkai neleisdavo apie jas užmiršti, tebuvo ledkalnio viršūnė, juk nuolat teko laviruoti ir nepasiklysti tarp ideologinių žabangų, nė mirksnio nepamirštant ir savo svajonės – padovanoti miestui naują, modernią biblioteką.

Neginčijamas V. Maluko nuopelnas, kad jam direktoriaujant I. Simonaitytės bibliotekoje pavyko suburti branduolį atsidavusių savo profesijai žmonių, kurių pastangomis biblioteka anais laikais tapo reikšmingu Vakarų Lietuvos kultūros židiniu ir neprarado savo pozicijų dabar.

V. Malukas mokėjo džiaugtis gyvenimu, vertinti kitų pasiekimus, o sulaukęs savo svajonių išsipildymo džiaugėsi naująja biblioteka. Buvo taktiškas, tolerantiškas, mokėjo užjausti, suprasti ir svarbiausia – turėjo unikalų gebėjimą atleisti.

Užsukęs į biblioteką, sustodavo kieme žvilgsniu paglostyti savo sodinto ąžuolo, kuris bujoja tarsi siekdamas laja apglėbti biblioteką, apsaugoti ją nuo negandų, kaip ir jį sodinęs V. Malukas, kurio gyvenimas buvo skirtas šiai bibliotekai.

Pastatęs didingus bibliotekos rūmus

Stanislovas Songinas (direktorius 1988–2008). Gimė 1943 m. balandžio 23 d. Dailydų kaime, Eišiškių rajone, valstiečio šeimoje. 1950–1957 m. mokėsi Dailydų septynmetėje mokykloje 1957–1961 m. – Žemės ūkio technikume. 1961–1962 m. dirbo Eišiškių rajono „Gegužės ryto“ kolūkyje specialistu. 1962–1965 m. atliko karinę tarnybą. 1966–1968 m. dirbo Eišiškių rajono Melioracijos statybos valdyboje meistru, vėliau Eišiškių rajoninių kultūros namų metodininku. 1968–1973 m. studijavo Klaipėdos fakultetuose choreografiją; 1971 m. (būdamas studentu) pradėjo dirbti Klaipėdos miesto kultūros rūmų vienu iš šokių kolektyvo „Žilvinas“ vadovu; 1972 m. pervestas dirbti tų pačių rūmų meno vadovu; 1973–1976 m. – tų pačių rūmų direktorius. 1976–1988 m. – Klaipėdos miesto DŽDT vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas. 1988– 2008 m. – I. Simonaitytės bibliotekos direktorius. 2008 m. birželio 10 d. – 2019 m. rugpjūčio 27 d. – I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas ūkiui, vėliau – Ūkio ir eksploatavimo skyriaus vedėjas. Tiek apie save parašė trečiasis bibliotekos direktorius, šiame poste išbuvęs dvidešimt metų, dabartinėmis kategorijomis – keturias kadencijas.

Kaip buvęs šalia, galiu atsakingai pareikšti, jog tiek apie save pasakyti, kiek tai padarė S. Songinas, tai nieko nepasakyti, nes jis net neužsiminė, ką veikė ir, svarbiausia, ką jam pavyko nuveikti būnant šiame poste. O pavyko išties daug! Ne kiekvienam gyvenime pavyksta pastatyti didingus bibliotekos rūmus, ypač prisimenant, kad statybos nevyko sklandžiai pagal griežtą planą, bet su stabčiojimais bei trūkčiojimais, įvairiausiomis kliaudomis, su vaikščiojimu klaidžiais valdžios rūmų koridoriais ieškant tų vienintelių durų, už kurių sėdi ne abejingas biurokratas, bet kultūringas, reikalą suprantantis, išmanantis, mokantis išklausyti ir padėti tarnautojas. Ir S. Songinas klaidžiojo, ieškojo, nes yra kantrus, išlaikytas, mandagus, kultūringas, iki galo įsisąmoninęs didįjį tikslą – pastatyti miestui naują, modernią biblioteką.

Trečiasis direktorius – trečias kartas nemeluoja. Kaip jau sakiau, būdamas šalia nuo pat pirmųjų jo direktoriavimo žingsnių, ne kartą stebėjausi (ir pavydėjau, ko čia slėpti) jo begaline kantrybe bei santūrumu, mokėjimo išlaukti, rasti tinkamą progą bei momentą. Jo geranorišku požiūriu į žmones, mokėjimo juos vertinti, kaip paaiškėdavo laikui bėgant, objektyviai. Bet, svarbiausia, sugebėjimais aprėpti tokias stambias statybas, matyti net smulkiausias detales, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, kurios ilgainiui virsta akmenukais, verčiančiais vežimus.

Sutraukus S. Songino karjerą bibliotekoje į vieną sakinį, tai atrodytų taip: dešimt metų – kančių keliai, „pramušinėjant“ ir ginant projektą, dešimt metų – kančių keliai, „pramušinėjant“ ir ieškant kelių, kaip užtikrinti tolygų statybos finansavimą ir… adieu. Laurų vainiku pasidžiaugti laiko neliko.

Dar vienas S. Songino bruožas, kurio daugeliui iš mūsų reikėtų pavydėti: likimas nebuvo jam dosnus, bet niekada neteko girdėti skundų ir savigailos. Juk retas iš mūsų neverkia ir nesiskundžia: kas valdžia, kas likimu, o jei neturi kuo, tai skundžiasi blogu oru. S. Songino laikmetis bibliotekoje buvo pats audringiausias visoje bibliotekos istorijoje, nes revoliucijos perkeltine žodžio prasme vyko ne tik materialioje aplinkoje, bet ir dvasinėje – keitėsi daugelio skyrių ilgametės vedėjos, buvo priimamos naujos, kartais ne visai adekvačios užimamoms pareigoms, tegul ir neaudringai, bet pamažu buvo keičiama bibliotekos struktūra.

Bibliotekos kieme visai šalia centrinio tako S. Songinui paskirtas sparčiai augantis ąžuoliukas. Ir retorinis klausimas: ar to užtenka įvertinti jo nuopelnus šiai institucijai?

Biblioteka tapo svarbiu miesto kultūrinio žemėlapio tašku

Ketvirtasis direktorius (2008–2019) – J. Šikšnelis. Gimė 1950 m. kovo 1 d. Švendubrės kaime, Varėnos rajone (dabar Druskininkų savivaldybė). 1968 m. baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Atgimimo); 1968–1973 m. Vilniaus universitete įgijo bibliotekininko-bibliografo profesiją. Nuo 1973 m. dirba Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Pradžioje metodininku, vėliau vyresn. bibliografu, vyriausiuoju bibliografu, 1987 m. direktoriaus pavaduotoju išrinktas visuotiniame darbuotojų susirinkime balsų dauguma. 1987 m. gegužės 26 d. patvirtintas direktoriaus įsakymu 1987 m. birželio 1 d. Autoriaus pastaba:

Tai bent buvo laikai! Nei tau konkursų, nei spec. tarnybų pažymų, kad esi tinkamas eiti pareigas! Bet įdomiausia šioje istorijoje yra mįslingas to atmintino susirinkimo, nulėmusio karjeros posūkį, protokolo dingimas. Tų metų protokolų byloje lapai sunumeruoti pieštuku, o protokolų numeriai taisyti rašalu. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko netrūksta, bet protokolas išgaravęs, tarsi nieko nevyko ir viskas buvo daroma fiktyviai.

2008 m. tapo direktoriumi. Autoriaus pastaba:

Jau vyko konkursas su visomis procedūromis: rimta komisija su steigėjo – tuomet Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovais, valstybės tarnybos departamento anketa, balų skaičiavimas, tik… pretendentas buvo vienas.

Vadovavo bibliotekai iki 2019 m. Rengė paskaitas profesinėmis temomis, skaitė jas ne tik savo bibliotekos darbuotojams, bet ir viso regiono viešųjų bei kitų žinybų bibliotekų darbuotojams.

Naujosios bibliotekos projektavimas, statybos bei įrengimas vyko tiesiogiai dalyvaujant J. Šikšneliui, kuris buvo atsakingas už projektinių pasiūlymų parengimą, projektavimo užduoties suformulavimą, daugkartinius projekto koregavimus, technologinių procesų, automatizuoto skaitytojų aptarnavimo, spaudinių apsaugos sistemų diegimą. Vėliau, įrengus naują biblioteką, J. Šikšnelis inicijavo galerijos 13 L įsteigimą bei kitų bibliotekos erdvių panaudojimą meno ir kultūros sklaidai.

Yra sukūręs ar dalyvavęs kuriant ne vieną dešimtį projektų, kurie laimėjo finansinę paramą. Paminėtini: „Klaipėdos krašto bibliotekininkų kūrybos šventė“, konferencija „Moderni biblioteka moderniam vartotojui“, vertėjų seminaras „Pamario literatūra lenkiškai“, „Ievos Simonaitytės skaitymai“, „Ieva Simonaitytė prabyla lenkiškai“, „Trys eilutės – gili prasmė. Haiku kūrybinės dirbtuvės“. Daugelis jų – tęstiniai.

J. Šikšnelio asmeninių kontaktų dėka bendradarbiavimo sutartys pasirašytos su Olštyno vaivadijos viešąja bei Bialystoko „Ksiąžnica Podlaska“ bibliotekomis, ketinimų bendradarbiauti protokolai pasirašyti su Ščecino „Ksiąžnica Pomorska“ ir Kielcų vaivadijos Vitoldo Gombrovičiaus viešosiomis bibliotekomis. Lenkų bibliotekininkai bei rašytojai dažni svečiai Klaipėdoje, o J. Šikšnelis dažnas svečias Lenkijos bibliotekose, kur pristatinėja savo profesinę patirtį, literatūrinius kūrinius – trys J. Šikšnelio knygos išleistos Lenkijoje: apsakymų knyga „Samotnosc“ (2008), romanai „Krzyz z drzewa zielionego“ (2011) ir „Horyzont wydarzen“ (2016), veikė kelios skulptūrų parodos.

Inicijavo knygų su autografais kolekcijos rinkimą bei rankraščių skyriaus steigimą. Jam pavyko prikalbinti žinomą kraštotyrininką bei kultūros istoriką B. Aleknavičių perduoti bibliotekai savo rankraščius bei turtingą fotoarchyvą. Dabar autografuotų knygų kolekcijoje daugiau nei du tūkstančiai leidinių su įžymių asmenybių įrašais, rankraščių fonde – keli tūkstančiai pamario kraštui svarbių unikalių dokumentų.

Kartu su „Marinus“ klubu įkūrė Salio Šemerio marinistikos paveldo skaityklą, vėliau Gerlacho palėpėje įrengta nuolatinė marinistinio
paveldo ekspozicija. Asmeninių kontaktų dėka į Klaipėdą atkeliavo buvusių šio krašto gyventojų (memelenderių) Vokietijoje kauptas archyvas su unikaliais dokumentais (AdM).

Vadovaujant J. Šikšneliui biblioteka tapo svarbiu miesto kultūrinio žemėlapio tašku (sociologinės apklausos rodo, jog pagal lankomumą
biblioteka nusileidžia tik Jūrų muziejui), o jo iniciatyva ir už rėmėjų lėšas pasipuošė unikaliais objektais: didžiajame bibliotekos kieme atsirado senas inkaras, saulės laikrodis „Laiko knyga“, paminklas kalbai „Užmiršti žodžiai“, mažajame – I. Simonaitytės suolelis, Periodikos skaitykloje – pano „Klaipėdos krašto periodinė spauda“, miesto senose kapinėse atstatytas Gerlachų šeimos paminklas. Sėkmingai realizuotas investicinis projektas „Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras Nidoje“.

Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Pirmoji knyga „Štilis“ (apysaka, novelės) išleista 1991 m. Pasirašęs savo pavarde išleido 11 įvairaus žanro knygų, o Raido Dubrės slapyvardžiu išleido 9 detektyvinius romanus. Parašė pirmąjį internetinį romaną „Kartą pasienyje“. Kūryba versta į anglų, rusų, lenkų, slovėnų bei kitas kalbas. Išleistos trys knygos lenkų ir viena rusų kalbomis.

Kitas J. Šikšnelio pomėgis – skulptūra. Turėdamas tik vieną ranką, drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Surengė daugiau nei 50 parodų šalyje ir užsienyje. Jo darbų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kitur. Akmeninės skulptūros puošia bibliotekos kiemelį, kitas patalpas.

2009 m. apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu bei miesto Kultūros magistro žiedu, Rotary klubo „Concordia 1826“ „Vėtrungės“ ženklu už indėlį į miesto kultūrą (2013), AdM (Vokietija) sidabro medaliu (2016), pelnė geriausio Lietuvoje bibliotekos direktoriaus vardą (2010), 2019 m. už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą prezidentės apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, LRS Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ bei Lenkijos kultūros ministro padėkos ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“.

Trumpai švytėjusi žvaigždė

Penktoji direktorė (2019- 01- 03 – 2019- 02 – 22) – Laima Pačebutienė – bibliotekos istorijoje paliko neilgą, bet itin ryškų pėdsaką.

Laima Pačebutienė. Manto Bučnio nuotr.

Gimė 1968 m. Klaipėdoje. 1986 m. baigė Klaipėdos K. Donelaičio vidurinę mokyklą; 1986–1991 m. Vilniaus universitete įgijo aukštos kvalifikacijos bibliotekininko-bibliografo diplomą. Nuo 1991 m. dirbo bibliotekoje, nuosekliai ir sparčiai kildama profesinės karjeros laiptais: dešimtmetį dirbusi eiline bibliotekininke, penkerius metus darbavosi atstove ryšiams su visuomene, stiprindama savo gebėjimus VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto ryšių su visuomene profesinėse studijose, vėliau paskirta Vadybos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja. Neilgam, nes po metų laimėjo konkursą ir tapo direktoriaus pavaduotoja, šiame poste išdirbo ilgiausiai – vienuolika metų. Deja, kitas karjeros žingsnis truko tragiškai trumpai – po dviejų mėnesių direktorės poste L. Pačebutienę pasiglemžė mirtis.

Šalia šeimos – dviejų gražuolių dukrų, vyro bei tėvų, kasdieninio gyvenimo mažmožių, Laima gyveno dviem aistromis – aistra keliauti bei aistra organizuoti. Nors skamba netikėtai ir keistai, bet noriai imdavosi organizacinių rūpesčių ir dorodavosi su jais kaip niekas kitas profesionaliai bei kvalifikuotai, ne tik sudarinėdama programas, bet ir lyg patyrusi dizainerė kurdama vizualinę renginio medžiagą: lankstinukus, skrajutes, net knygų skirtukus. Būtina paminėti, kad Laima net neturėdama tam specialiai pritaikytų kompiuterinių programų sukurdavo savo, o ir kitų kolegų organizuojamiems renginiams įstabią reklaminę atributiką.

Paminėtini nuo 2002 m. iki 2017 m. L. Pačebutienės inicijuoti, parengti ir kartu su bendraminčių būriu įgyvendinti stambūs projektai: „Ievos Simonaitytės skaitymai“, „Ievos Simonaitytės skaitymai: Klaipėdos krašto kūrėjų pėdomis“, Klaipėdos regiono kuriančių bibliotekininkų kūrybos šventės „Žodžiu, garsu, spalva ir forma“, Klaipėdos apskrities pedagogų šeimų sambūrio šventė „Knyga šeimoje“, parodų ir renginių ciklai „Jūros veidai ir nuotaikos“, „Metų laikai Klaipėdos apskrities menininkų darbuose“, „Moderni biblioteka – moderniam vartotojui“, „Atvirukas bibliotekai“, „Biblioteka: šeši dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“, „Biblioteka – erdvė kūrybai“, „Tarptautinis bibliotekos ekslibriso konkursas“ ir kt. O kur dar tarptautiniai projektai ir konferencijos.

Buvo ryšių su visuomene veiklos pradininkė bibliotekoje, sukūrusi bendradarbiavimo tinklą su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis,
kuris sėkmingai tarnauja bibliotekos veiklos viešinimui iki šių dienų.

Su parengtais ir įgyvendintais projektais du kartus dalyvavo valstybės įstaigų ir nepelno organizacijų ryšių su visuomene projektų konkurse
„PatiRtis“, kur laimėjo nominacijas ir apdovanojimus „Už novatoriškumą“, „Misteris Projektas“, „Už temos aktualumą“.

Parašė daugiau nei 30 straipsnių bei parengė 7 leidinius apie bibliotekoje vykstančius renginius, projektus bei kitas aktualijas.

2012 m. inicijavo ir pirmą kartą suorganizavo Klaipėdos knygų mugę, kuri tapo tradiciniu, dideliu kultūriniu reiškiniu Klaipėdoje ir yra organizuojama kasmet.

Ne kartą buvo įvertinta: 2012 m. paskirta Kultūros ministerijos premija už bibliotekininkystės, bibliografijos ir knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą; padėkos raštais ją apdovanojo Kultūros ministerija, Klaipėdos universiteto rektorius, EUNIC Lietuva, Klaipėdos apskrities viršininko administracija.

L. Pačebutienė gyveno tarsi bandydama pralenkti laiką, o gal nujausdama lemtį? Stengdamasi kuo daugiau aprėpti ir visur suspėti. Ir tai jai sekėsi, nes visa jos veikla rėmėsi savidisciplina, pasiaukojimu, atsidavimu ir laiko tausojimu. Laiko, kuris yra neįkainojamas, todėl dažno iš mūsų nevertinamas. Laima kaip niekas kitas mokėjo tausoti laiką ir nešvaistė jo… Daugelio iš mūsų tuščiai deginamas laikas Laimos buvo skiriamas klasikinės muzikos koncertams, teatro spektakliams ar nenumaldomai aistrai – kelionėms.

Buvo jautri ir be galo lengvai pažeidžiama. Buvo patikima.

Bibliotekai Laima atidavė pačius kūrybingiausius 29-erius savo gyvenimo metus, kurdama stebuklus, mažus ar didelius, bet stebuklus. Laima
ne tik pati kūrė didžius dalykus, bet ir mokėjo vertinti kitų sukurtus. Ji neturėjo noro pataikauti, meluoti ar apsimetinėti. Kalbėjo tiesiai,
nevyniodama į vatą, nebandydama kažką daugiau pasakyti tarp eilučių, jokių dviprasmybių. Tokio iki pašaknų tikro žmogaus, kokia buvo Laima, santūrus pagyrimas reiškė daugiau nei kaupas saldžių panegirikų ir ditirambų. Dirbo be oficialumo skraistės, be griežtų protokolo reikalavimų, be pagarbaus beldimosi į uždarytas duris, be lentelių ant durų su priėmimo valandomis „asmeniniais klausimais“, be kreipinio „jūs“.

Mirties akivaizdoje viskas tampa valdiška ir netgi banalu, išskyrus pačią mirtį. Juk kiekvieno žmogaus mirtis yra didžiausia neteisybė prieš gyvuosius… Jos trumpas gyvenimas – tai mozaika kelionių įspūdžių, didelių ir reikšmingų bei kasdienių darbų, kuriuos planavo iki paskutinės akimirkos…

Trumpai švytėjusi, bet žvaigždė…

Sugrįžusi tradicija

Nuo 2019 m. vidurio, laimėjusį trečiąjį vadovo konkursą, bibliotekai vadovauja dr. Laura Juchnevič.

Laura Juchnevič. Gerdos Putnaitės nuotr.

Ji studijavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, kuriame įgijo bibliotekininkystės ir informacijos mokslų bakalauro, o 2010 m. ir ryšių su visuomene magistro laipsnį. 2011–2015 m. Vilniaus universiteto doktorantūroje rengė disertaciją „Bibliotekų vaidmenų kaita tinklaveiklos visuomenėje: Lietuvos atvejis“, 2016 m. L. Juchnevič suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis. Disertacijoje Laura analizavo, kaip keitėsi Lietuvos bibliotekos nepriklausomybės laikotarpiu, tyrinėjo šiuolaikinių bibliotekų vaidmenis.

L. Juchnevič savo profesinę karjerą bibliotekose pradėjo dar studijų metais. 2007 m. dirbo Lietuvos aklųjų bibliotekoje administratore, po penkerių metų Lietuvos aklųjų bibliotekoje Laurai buvo pasiūlytos naujos – direktorės pavaduotojos vadybai ir ryšiams su visuomene pareigos. 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu kultūros ministras suteikė 2009 m. geriausio jaunojo bibliotekininko vardą.  2012 m. perėjo dirbti į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką, pradėjo vadovauti Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centrui, o 2015 m. buvo paskirta šios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. 2013–2019 m. Laura dėstė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams. Nuo 2019 m. liepos vadovauja Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekai.

Dr. Laura Juchnevič rengia ir publikuoja mokslinius bei profesinius straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse ir nacionalinėse mokslinėse konferencijose, dalyvauja įvairiuose projektuose (ERASMUS+, bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo projektuose ir kt.) bei rengiant standartus, teisės aktus.

Autoriaus pastaba

Sunku ką bepridėti prie sausų, tegul ir įspūdingų biografinių duomenų bei profesinių pasiekimų, juk su dr. L. Juchnevič pūdo druskos nesame suvalgę, o tų retų akimirkų, kai susidurdavome bendruose renginiuose, neužtenka pažinti žmogų. Drįsčiau manyti, jog jos pirmieji, ryžtingi žingsniai užėmus direktorės postą rodo ne tik jos profesionalumą, bet ir tvirtą charakterį – vieną svarbiausių gero vadovo bruožų. Dar vienas L. Juchnevič pranašumas yra tas, kad atėjo vadovauti bibliotekai, ne iš jos vidaus, o iš šalies, juk ne veltui yra sakoma: iš šalies geriau matosi.

Manyčiau, jog čia išvardinti ir nemažai nepaminėtų faktorių padės direktorei toliau vesti I. Simonaitytės biblioteką į sėkmę.

Ir dar: prieškario bibliotekai, veikusiai senajame, paminkliniame pastate, visą laiką vadovavo tik mokslų daktarai, tad su dr. L. Juchnevič atėjimu tradicija sugrįžo.


    2021-11-14

    Vienas komentaras apie “Bibliotekos vadovai: ir rekordininkai, ir trumpai švytėjusios žvaigždės”

    1. AvatarListopadas (IP: 185.216.32.182)

      Pagal pagrindinę nuotrauką direktorė ruošiasi bukkakei?

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt