Buvau, kaip čia pasakius, truputį šokiruota.
Žymi Klaipėdos politikė ir žurnalistė Nina Puteikienė, kurios daugeliu iniciatyvų žadinant Klaipėdą iš snūdo arba bandant išpinklioti korupcinius ryšius žaviuosi ir kurios feisbuko draugams turiu garbės priklausyti, kad tėškė – tai tėškė…
Savo rašinyje, ginančiame režisierių Rimą Tuminą (plačiai nuskambėjusi, jau net nutampyta tema), aštriai pasisakydama prieš Andrių Tapiną, apkaltinusį režisierių padlaižiavimu Rusijos režimui (užbėgdama už akių sakau, jog ir tam, ir tam pritariu: būkime atlaidesni savo genijams, jų realybės jausmas pažeistas, o naivumas – neišmatuojamas…; o Andriaus Tapino jau kuris laikas kaskadomis besiliejančios patyčios ir man nepriimtinos), gerb. Nina kažkodėl užsipuola ir A. Tapino tėvą – Laimoną Tapiną.
Nuo kada tėvai atsakingi už suaugusių vaikų pažiūras, o vaikai – už tėvų? N. Puteikienė rašo: „…Tapinas, kurio tėvas sovietmečiu sėkmingai darė karjerą: universitete dėstė „partinės spaudos” istoriją. Kažin, ar bet kam iš SSKP kadrų buvo patikima tokia misija. Tapino tėvui buvo leista išvykti į Vakarus ir stažuotis Sorbonos universitete. Tais laikais ne į socialistinius kraštus, o į Vakarų valstybes vykti galėjo tik super lojalūs režimui asmenys, agentai. Tokioms išvykoms tikrai KGB laiminimas buvo neišvengiamas“.
Taigi, čia minimas A. Tapino tėvas – tai Laimonas Tapinas – rašytojas, žurnalistas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, parašęs daug įstabių knygų, daugiausia – apie meno kūrėjus: poetus Oskarą Milašių, Jurgį Baltrušaitį, aktorių Bronių Babkauską, režisierių Vytautą Žalakevičių, savo kartos talentingus Lietuvos rašytojus: Bronių Radzevičių, Rimantą Šavelį, Antaną Masionį ir kt. Iš visų jo kūrinių sklinda didžiulė meilė herojams, gilus įsiskverbimas į tą sunkiai pagaunamą „nepakeliamą būties lengvybę“, o autoriaus pažiūras ir nuostatas – meilę Lietuvai, pagarbą bet kokiai laisvės apraiškai – tiek tautinei, tiek kūrybinei – atskleidžia kiekviena jo papasakota istorija, kas be ko, su meistriškai pabarstytais saviironijos ar tragikomizmo perliukais.
Ar bereikia sakyti, kad L. Tapino knygos stovi mano garbingiausioje lentynėlėje ir primena, kad net gūdžiausiais sovietmečio metais jo parašytos eilutės (pvz., straipsniai „Švyturio“ ar „Kino“ žurnaluose) žadino kitokio gyvenimo ilgesį.
L. Tapinas – ir mūsų, 1974-1979 m., VU žurnalistų kurso mylimas dėstytojas, kurso kuratorius, kurį gerai pažinome per keletą metų. Talentingas, savas, artimas – ir jau tada – toks vakarietiškas: savo erudicija, humoru, ta elegantiška laikysena, kai savi rūpesčiai nedemonstruojami. Jį gerbė ir mylėjo ne tik mūsų kursas, o ir, regis, visos žurnalistikos studentų laidos. Ir vyresni, ir jaunesni.
Sunkiai susirgęs prieš keliolika metų, vis tiek nenuleido rankų. Pastarosios jo knygos – „Prarasto laiko nebūna“ (2004) ir „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ (2008) – nepaprastos jo valios ir kūrybiškumo liudijimai… Garbingo vyro garbingas gyvenimas. Lenkiu galvą. Na, o dabar papunkčiui – atsakymai Ninai.
Pirma. Teiginius apie galimą asmens priklausymą KGB reikia įrodyti teisme. Kol tai neįrodyta, kol veikia nekaltumo prezumpcija – tai šmeižtas.
Antra. Kaltinti, jog L. Tapinas dėstė universitete „partinės spaudos” istoriją – tai fariziejiškai apsimesti, jog galėjo būti kitaip. Beveik visos žurnalistams dėstomos profesinės disciplinos buvo ideologizuotos, tačiau, drįstu teigti, jog visi, kas tuomet studijavome, atsimename, kad mylimi katedros dėstytojai – Jonas Bulota, Bronius Raguotis, Stasys Makauskas, Skirmantas Valiulis, Viktoras Žeimantas, Laimonas Tapinas – perteikdavo tai su lengva ironijos priegaide, apipindami tai humoru, su savotiška netikrumo potekste – kas norėjo, tas ją juto, girdėjo… Vyko tarsi sutartinis spektaklis.
Trečia. Stažuotė Sorbonoje. Taip, L. Tapinas 1978-1979 m. stažavosi šiame Paryžiaus universitete. Buvo ką tik apsigynęs mokslų kandidato disertaciją, tad, manau, turėjo ir kitų galimybių ištrūkti į kūrybinę stažuotę. Stažuotės rezultatas – knyga „Iliuzijų mugėje” (1983) – tokia svaiginanti, laisvės persisunkusi, itin drąsi tiems laikams kultūrinė Paryžiaus mozaika, kurią skaitėm sulaikę kvapą… Tikras nuodų dūris sovietinei tikrovei.
Perskaičiau ir pašiurpau, atrodo Alma negyveno sovietiniais laikais,atrodo nežinojo, kaip sovietai susidorodavo su nepaklusniais, pav. kunigą Bronių Laurinavičių pastūmė po savivarčio ratais, o Liudas Dambrauskas, kuris daug kartų buvo kalinamas sovietiniuose lageriuose. Ar šiems žmonėms galima buvo išvykti į Sorboną. Jiems Šiaurės lageriai j buvo rusiška sorbona, mokėsi išgyventi. Sovietinėje Lietuvoje buvo mylimi prisitaikėliai, ypatingai paklusniems ir Sorbona nusišviesdavo, mažiau paklusniems tik svajonės apie išvyką į kapitalistinę šalį. Nepriklausome Lietuva, ar daug pasikeitė. Saulių Dambrauską politinio kalinio sūnų pažįsta visa Lietuva ir jis yra priešingybė A. Tapinui. Obuolys netoli nurieda nuo obelies. Kodėl taip nepatinka tiesa?
Liūdniausia, kad autorė nesiteikė paaiškinti kaip Tapinui pavyko išvažiuoti stažuotis į Prancūziją, jai pakanka, kad po to jis parašė JAI labai patikusią knygą.
O faktas, kad Ninos už šmeižtą niekas į teismą vis dar nepadavė, akivaizdžiai rodo, kad jos prielaidose dėl KGB šleifo būta nemažai tiesos.
Nina- kas čia per vardas, koks vardas tokie ir veiksmai.
Nieko keisto, visi sūneliai ir dukrelės gimę aukštų tarybinių pareigūnų šeimose ir dabar aukštai ir garbingai sėdi ir teisia nepaklusniuosius.
Politikė prapylus rinkimus į Seima , niekaip negalinti susitaikyt ,tai pila purvą kaip tik gali. Apgaiketini abu su vyrų. Retas nevykėliu tendemas.
Netikiu Puteikiene,niekada netikejau.Tikiu žmonemis,kūrejais .Puteikienei ne krtikuoti .o skaityti L.Tapiną …po kelis kartus.
Kultura po Ninos skvernu yra tik eiline priemone politinius karus kariauti.
Vyksta eilinė kova už būvį. Paprasčiau už pinigus. Man mokslinio komunizmo egzaminą priįminėjo Radžvilas. Nebuvo įroniškas. Buvo 1990 metai. Nežinau, gal ir mano giminėj buvo KGBistų, ar žydšaudšių. Nesidomėjau, nes niekas nekaltino. Kažkaip trūksta bendro filosofinio apibendrinimo, kad niekas nesikeičia. Tik technologijos. O žmogus žmogui ir toliau bus lupus canis, arba usūrinis šuo, kaip juokauja mano girininkas dėdė. Gero savaitgalio.
Indomu, kas sovietmečiu universitete dėstė priešiškus komunistams mokslus.? Net VISI aiškindavo, kad tarybinės plytos pačios geriausios pasaulyje. Tai dabar vis daugiau atsiranda teisuolių neva kovojusių, nesutikusių, protestavusių, rodžiusių komunistams špygą (kišenėje!). Tokių „kovotojų” greitai bus daugiau nei kad sovietinių „pogrindininkų”.
Kovotojai prieš viską , visus, visur ir visada nėra psichiškai stabilus asmenys. Reikalauti iš jų objektyvumo, pozityvumo, supratimo, nuolaidų ar bandyti tartis, tas pat kas silpnaprotystę gydyti klizmomis. Tokių veikėjų elgesį, veiksmus ir idėjas būtina vertinti labai atsargiai. Gaila, kad dalis žmonių, dėl jų aktyvumo, juos laiko kovotojais už teisybę, nors jie yra tik savo, dažniausiai nenusisekusio , gyvenimo aukos.