„Man tai gražiausia, turiningiausia pasaka vaikams. Ji pilna spalvų, emocijų, kvapų. Ačiū Klaipėdos dramos teatrui, kad sutiko šį kūrinį paversti į scenos veiksmą, – trečiadienį spaudos konferencijoje kalbėjo režisierius Paulius Tamolė. – „Sniego karalienė“ pasakoja apie dviejų vaikų, Gerdos ir Kajaus, brendimo laikotarpį, kaip jie virsta paaugliais. Tas nenusakomas laikas, kai iš vaikų tampama suaugusiais. Tai – spygliuotas ir atšiaurus laikotarpis“.

„Sniego karaliene“ Klaipėdos dramos teatre prasideda šventinis laikotarpis – gruodžio 1-ąją teatro fojė jau stovi didžiulė, tiesa, dar nepapuošta eglė. Ją teatrui dovanojo Klaipėdos jūrininkų ligoninė. Per spektaklio premjerą, gruodžio 4, 5, 7 ir 8 dienomis, ji jau bus papuošta ir į „Sniego karalienę“ susirinkę vaikai į žiemišką pasaką paklius dar neprasidėjus spektakliui. Ypatingą nuotaiką kurs ir teatre veikiančioje kavinėje „Drama-Cha-Cha“ spektaklio proga meniu papildysiantys puošnūs keksiukai.

Danų klasiko kūrinį scenai pritaikė dramaturgė Virginija Rimkaitė.

„Visada išlaikau pagarbų santykį su tekstu. „Sniego karalienė“ yra visiems gerai žinomas kūrinys, labai geras kūrinys. Didžiausias iššūkis buvo jo nesugadinti. Pasakoje daug veikėjų su skirtingais charakteriais, norėjosi juos ištraukti į paviršių, išplėtoti, pažaisti su kalba, nes tai spektaklis vaikams, tad puiki terpė žaisti, – apie savo darbą su pasakos tekstu pasakojo dramaturgė. – Dėl to kipšiukai kalba tik veiksmažodžių bendratimis, Sniego karalienė – labai poetiškais tekstais. Pasakos stebuklų pasaulyje visi veikėjai yra unikalūs, jų magija skleidžiasi per skirtybes. Taip pat tai labai gyvas pasaulis, kuriame kalba ir gyvūnai, ir rožės – norėjosi atvaizduoti tą jo gyvybę.“

Sniego karalienės vaidmenį kūrusi aktorė Eglė Jackaitė minėjo, kad rasti šį personažą savyje nebuvo labai sunku, „kiekvienas žmogus savyje turi visko – taip pat ir šalčio, ledo, užšalusius jausmus. Man nebuvo sunku tai atrasti savyje. Sniego karalienė yra šalta, išlaikyta, žiūrint į ją turi eiti stingdantis šaltis ir pagarbi baimė. Ji lyg kokiame burbule, bet žmonės dažnai taip jaučiamės, slepiame savo jausmus, nes bijome būti sužeisti“.

Sniego karalienės pagrobiamą Kajų scenoje kuria Jonas Baranauskas. Aktorius pabrėžė, kad jam pačiam atradimas buvo pasakos turinio gylis.

„Man įdomiausias dalykas, kai pradėjom kalbėt apie medžiagą, kad kai būni vaiku ir skaitai pasakas, žiūri filmukus, tuomet matai tik primityvią, paviršinę reikšmę. Kajuje užslėptos niūrios mintys, paauglystės virsmas, nešu žinią apie tuo metu apimantį emocinį įšalą. Man buvo įdomus tas atradimas, kad pasakoje kalbama ne tik apie dviejų žmonių paviršinius santykius, bet ir vidinius reiškinius“, – sakė aktorius.

Tuo metu Kajaus geriausios draugės ir gelbėtojos Gerdos vaidmenį kurianti Samanta Pinaitytė pastebėjo, jog draugų personažai reprezentuoja skirtingus augančio žmogaus raidos etapus,

„Mudviejų santykiai parodo vaikystę ir paauglystę, bei kokie tuo metu mums svarbūs draugai. Pati Gerda dar nėra paliesta paauglystės kaip Kajus – ji tyra, gera, nuoširdi, visur mato gėrį”, – kalbėjo atlikėja.

Gerdos ir Kajaus idiliškos vaikystės paveikslą gobia močiutės meilės šviesa. Jos vaidmenį spektaklyje kuria aktorė Regina Arbačiauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad močiutė pasakoje giliai siejasi su pačiu jos autoriumi.

„Man buvo šventė susitikti su H. Ch. Andersenu. Savo vaikystėje negirdėjau tiek pasakų, kiek jų girdėjo pats H. Ch. Andersenas. Jam buvo labai brangi jo močiutė, jis nespėjo su ja atsisveikinti. Nenoriu plėstis, tik paminėsiu, kad pats H. Ch. Andersenas yra sakęs, kad nuo visų negandų, su kuriomis gyvenime susiduria žmogus, gelbsti vienintelis dalykas – moralinės žmogaus vertybės. Manau, kad močiutės paveikslu, tuo, ką ji diegia vaikams tai ir skamba“, – sakė scenos primadona.

Domo Rimeikos nuotr.