Sukako vieneri metai, kai pateikusi ambicingą veiklos programą ir Nacionalinį pažangos planą iki 2030 metų, Ingridos Šimonytės Vyriausybė pradėjo darbą tikrai nesitikėdama tokių geopolitinių iššūkių. Metai, kurie tiek Vyriausybei, tiek jos ministrams, tiek Lietuvos žmonėms buvo labai sunkūs. Neabejotinai sunkiausi nuo 2008 metų ekonominės krizės, o gal ir nuo Nepriklausomybės paskelbimo laikų.

Atidėjus į šalį argumentus dėl force majeure, norisi pasidalinti keliais pastebėjimais apie paskutiniuosius įvykius, susijusius tiek su Baltarusijos trąšų gabenimu, tiek su Baltarusija, tiek su politikų ir vadovų kompetencijomis.

Susisiekimo ministras Marius Skuodis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirma. Kiek suprantu, JAV sankcijos nėra taikomos tranzitui, o tiktai patiems Baltarusijos trąšų gamintojams ir kitiems subjektams, jeigu jie atsiskaito JAV doleriais, o ir įvairių išlygų yra nemažai. Atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė vardan vadinamosios „vertybinės politikos“ nori pulti priešais tuos trąšų traukinius iki galo neišsiaiškinusi visų ekonominių pasekmių.

Pamenate 2008-2009 metus? Tada taip pat politikai kalbėjo, kad drastiškos buhalterinio taupymo programos yra neišvengiamos, o efektas nebus toks jau didelis. Gavome daugiatūkstantinę emigraciją ir sugniuždytą ekonomiką. Jau dabar aišku, kad nuostoliai Lietuvos geležinkeliams, Klaipėdos uostui, krovos kompanijoms, paramai ir bendrai šalies biudžetui bus dideli. Ir kas gi juos kompensuos?

Prancūzija buvo nusprendusi parduoti Rusijai puolamuosius karo laivus „Mistral“. „Nord Stream -2” juda pabaigos link, o Vokietijos verslas bei politikai apie vertybes kalba labai jau nenoriai. Business as usual, tiktai kai kurie Lietuvos politikai yra „vertybiški“. Nes nerizikuoja savo kailiu kaip verslas.

Filosofas Nassimas Nicholas Taleb parašė puikią knygą „Rizikuoti savo kaliu“, kuriame įrodinėja apie sprendimų priėmimo atsakomybę ir rašo, kad turime reikalą su intelektualais, žmonėmis, kuriems nereikia atsakyti už savo kasdieninių veiksmų padarinius, jie kartoja tuščius šių laikų šūkius apie demokratiją ir vertybes, bet sprendimų kaina bus paprasto geležinkelio darbininko, mašinisto, dokininko, vairuotojo kišenė.

Antra. Parama Baltarusijos opozicijai taip pat turėtų turėti racionalias ribas. Kitaip kovosime už baltarusius iki paskutinio Lietuvos banko euro. Prieš metus baltarusiai patys pralaimėjo savo revoliuciją neužspausdami diktatoriaus ir jo valdžios struktūrų savo rezidencijose. Su barikadomis, Molotovo kokteiliais ir degančiomis padangomis. Pasivaikščiojimų su baltais marškiniais, tautinėmis vėliavomis ir gėlėmis neužteko.

2014 metais ukrainiečiai, kurių daugumą sudarė kovotojai iš Vakarų Ukrainos, Maidane neatsitraukė ir laimėjo kelią į Europą ir pasirinkimo laisvę. O praėjusios vasaros pabaigoje paaiškėjo, jog baltarusiai nieko, išskyrus ambicijas, neturi bendro su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikimu ir tradicija. Tai buvo lietuvių ir kitų vakarų baltų genčių, o ne baltarusių, kaip kartais mėgsta pasamprotauti kai kurie jų istorikai, sukurta ir valdoma valstybė.

Lietuviai gi sausio 13-osios naktį parodė, kaip reikia kovoti ir nesitraukti. Gi baltarusiai istoriniu požiūriu yra ten, kur ir nusipelnė būti, ir tik jie patys savo šalyje gali pakeisti esamą padėtį.

Senovės graikai vergiją toleravo remdamiesi paprastu argumentu – nereikėjo pralaimėti karo. Reikėjo kovoti iki galo ir nebūtum tapęs vergu.

Trečia. Lietuvos viešojoje erdvėje vyksta aršios diskusijos apie tai, kas gi čia nesusikalbėjo, pražiūrėjo, nesuplanavo, nesustrategavo. Trumpai tariant – kas kaltas? Prabilta jau ir apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktoriaus, kuris šioje istorijoje yra tik iešmininkas, atsakomybę.

Girdėjau, kaip vienas politologas kalbėjo apie komunikacinę krizę tarp valstybės institucijų. Komunikacinė ir sprendimų priėmimų planavimo krizė? Imkime ir paskaičiuokime žmogiškuosius planavimo ir komunikacijos resursus, remdamiesi oficialia Lietuvos Vyriausybės pateikiama informacija.

Ingrida Šimonytė turi visą Rasos Jakelaitienės vadovaujamą ministrės pirmininkės patarėjų komandą, kurioje dirba dar trylika patarėjų, tarp kurių ir Dainius Krinickas – patarėjas susisiekimo klausimais, ir Dainius Žėruolis – patarėjas strateginio planavimo klausimais.

Užsienio reikalų ministerijos puslapyje pateikta struktūra mums parodo, kad ministerijoje yra visas strateginio valdymo ir analizės departamentas, viceministro Manto Adomėno kuruojama Sankcijų grupė (?!), o pats viceministras yra atsakingas už sankcijų įgyvendinimą, URM Strateginės komunikacijos skyrius, Bendros užsienio ir saugumo politikos skyrius, kito viceminitro kuruojamas Ekonominio saugumo politikos skyrius.

Judame Susisiekimo ministerijos link. Ir čia aptinkame tris viceministrus, Vandens ir geležinkelių transporto politikos grupę, ministerijos kanclerį, atsakingą už strateginį planavimą ir visą Komunikacijos skyrių (6 specialistai).

Toliau – dar vienas sankcijų istorijos dalyvis. Valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai”. Joje – penki direktoriai, tarp jų ir komunikacijos direktorius, atsakingas už tarptautinius santykius ir ryšius su visuomene, teisės direktorius, kuruojantis Komercinę teisės grupę, ir kiti. Ir tikrai labai jau sunku rasti atsakingus ne tiktai už konkretų Baltarusijos trąšų gabenimo apmokėjimo avansu epizodą, bet ir už bendrą strateginę valstybės politiką.

Ketvirta. Mano nuomone, problema yra sisteminė, o ją sukūrė jau ne senieji sovietinės Lietuvos komunistai, kurie atėjo į valdžią laisvoje Lietuvoje ir ne senoji nomenklatūra, o jaunieji madingai apsirėdę politikos ir verslo vadybininkai (gali būti ir moteriškos lyties), kuriuos aš vadinu „naujaisiais komjaunuoliais” su atsakomybės, kompetencijos ir verslo įgūdžių nebuvimu, dažnai politinių protekcijų pagalba patekę į svarbius postus. Toks „kolektyvinis Landsbergis”.

Pats Gabrielius Ladsbergis baigė istoriją ir politikos mokslus Vilniaus universitete, trumpai dirbo diplomatinį darbą ir Vyriausybės kanceliarijoje, nuo 2016 metų buvo Seimo narys ir voilà – užsienio reikalų ministras!

Jo pavaduotojas Mantas Adomėnas (tas pats, atsakingas už sankcijų politiką) dirbo dėstytoju Vilniaus universitete, Pilietinės visuomenės institute, iki 2020 metų buvo Seimo nariu, o konservatoriams laimėjus tapo viceministru.

Susisiekimo ministras Marius Skuodis dirbo Vilniaus universitete, Lietuvos banke, Viešosios politikos ir vadybos institute.

„Lietuvos geležinkelių“ vadovo Manto Bartuškos karjera panaši ir daugiausia susijusi su valstybine įmone „Klaipėdos nafta“.

Tokius veikėjus vienija tai, kad visi jie daugiausia buvo mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų valstybės įmonių ir kitų institucijų darbuotojai, keliaujantys iš vienos valstybinės įmonės į kitą, iš vienos VšĮ, kuri gauna užsakymus iš valstybės, į kitą ir panašiai.

Žinoma, atskiras klausimas būtų apie Užsienio reikalų ministerijos vadovų ir diplomatų, formuojančių Lietuvos užsienio politiką, kompetencijas. Ko gi reikėjo tikėtis, kai į šią ministeriją jau seniai patenkama per protekcijas iš TMSPI suolo arba per Prezidentūros įtakos kanalus? Prezidentė
Dalia Grybauskaitė padėjo savo patarėjoms tapti šios ministerijos nariais apeinant įprastas diplomatines procedūras. Ir ką iš visos tokios „politikos“ mes turime? Yra ministerijos skyrius, kuruojantis Azijos reikalus, bet ar ten kas gerai moka kinų kalbą – neaišku. O Kinija yra viena iš pasaulio galybių. Tai kaip čia išeina, kad kinai sako, jog Vilniuje įkūrėme diplomatinę Taivano atstovybę (ir uždeda sankcijas), o mūsų diplomatai sako, kad visai ir ne? Dabar, kai kyla problemos Lietuvos verslui Kinijoje, tenka ieškoti pagalbos ir užtarimo ES aukščiausiose struktūrose, iš kurių girdime atsakymus – „pirmiau reikėjo pagalvoti“.

O kol kas klaipėdiečiai galės džiaugtis tuo, kad bus galima laisvai vykti per Rimkų ir Tilžės geležinkelių pervažas, šiaurinėje miesto dalyje gyvenantys žmonės po langais nebejaus geležinkelių sąstatų dundesio. O kas gi bus kaltas? „Siemensą“ valdantis mašinistas, kuris vežė trąšas ir dar gal
koks  „Begos” ar Birių krovinių terminalo operatorius. Reikės juos ir įduoti JAV iždo departamentui. Tegul jiems uždeda sankcijas.