P0

Fotoreportažai, Svarbu, Veidai

Aušra Jasiukevičiūtė: „Kūrybos esmė – įkvėpti kitus“

Rosana Lukauskaitė
2021-12-14


Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) iki sausio 8 d. eksponuojama skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės bendra paroda su tapytoja Rūta Eidukaityte bei grafike Daiva Kairevičiūte pavadinimu „3“

A. Jasiukevičiūtė – skulptūros meno entuziastė, besidominti visomis šio meno apraiškomis, rūšimis ir porūšiais. 1997 m. baigė tapybos bakalauro studijas, 2000 m. – kamerinės skulptūros magistrantūros studijas. Nuo 2015 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Buvo Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė. Dirbo įvairiose meno kūrėjo statuso ir menininkų socialinės apsaugos komisijose Kultūros ministerijoje. Nuo 2020 m. – Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos Edouard’o François André klubo narė ir VDA Grafinio dizaino katedros lektorė.

„Manęs niekas nebegali įsprausti į jokius rėmus”, – sako Aušra Jasiukevičiūtė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Skulptorė surengė 4 personalines parodas, iš kurių viena įvyko rezidencijoje Paryžiuje. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, aplinkos ir žemės meno projektuose, pleneruose yra sukūrusi darbų viešose erdvėse Lietuvoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. 2020 m. jai Lietuvos kultūros tarybos skirta stipendija projektui „Pokalbiai su Aleksandrą Kašubą. Protas žvelgia pats į save”. Yra parašiusi keletą publikacijų, skirtų parodoms, paminklams ir aplinkos, žemės meno problematikai.

Su ja šnekučiavomės apie ryšį su agrarinėmis šaknimis kaip kūrybinį atspirties tašką, menininko santykį su dabartimi per ekologijos klausimus, pagarbos mokytojams ir autoritetams reikšmę ir moters skulptorės iššūkius.

Aušra, gal gali papasakoti apie savo kūrinius, kuriuos lankytojai dabar gali pamatyti parodoje „3“?

Tai yra „Aušros daržo gėrybės“ – labai norėjau sau ir kitiems priminti, kad mes vis dėlto turime giliai įsišaknijusį agrarinį mąstymą. Skulptoriai jau trisdešimt metų stengiasi neigti jį – kadangi su skulptoriais turiu tam tikrą santykį, (kurį laiką buvau Vilniaus skulptorių sekcijos vadovė) ir esu atlaikiusi labai daug diskusijų, tad supratau, kad man, kaip pankiškos prigimties žmogui, labai rūpi priminti apie mūsų šaknis, iš kurių esame kilę, kaip atspirties tašką kūrybai.

Čia galite pamatyti visas pagrindines mano kūrybines „nuodėmes“: literatūriškumą, nes iš prigimties esu pasakotoja, saldumą, nes čia rasite ir blizgesio, ir spalvotų pusbrangių akmenų. Tai yra visos tos strategijos, kurių menininkas Lietuvoje, gink Dieve, sau negali leisti, o man vis dėlto labai patinka būti „nuodėminga“ – vis noriu visiems akcentuoti, kad kūrėjas pats renkasi medijas, kurių jam reikia tam tikrų žinučių perdavimui. Aišku, dar viena „nuodėmė“ – grožis, nes man rūpi estetika, kad būtų kaip renesanso laikais –„Tiesa, gėris ir grožis – visiems“, o ne man vienai asmeniškai.

Aušros Jasiukevičiūtės kūriniai. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Šiuolaikinio meno lauke vis bandau priminti archajinių šaknų ir agrarinio mąstymo klausimą, galiausiai tą pačią ekologiją – koks mūsų, menininkų, santykis yra su dabartimi per ekologinius, klimato kaitos klausimus. Štai todėl demonstruoju daržą ir gėrybes, kurios jame auga. Atsispyrusi į gamtos formų prototipus ir kartais įvesdama netikėtas formas, pasakoju istorijas kaip mažytį priminimą, kad mūsų kultūros lauke gali sugyventi labai įvairūs požiūriai, strategijos ir kokybė. Apie tai man labai norisi kalbėti.

Tavo socialiniuose tinkluose pamačiau, kad pažymėjai, kad šie darbai įkvėpti Algimanto Švėgždos kūrybos. Gal gali detalizuoti šią inspiraciją?

Taip, kai dar mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir net dar Kaune baiginėjant vidurinę dailės mokyklą, mokytojai vis rodydavo dailininko A. Švėgždos kūrinius ir veždavo į jo parodas. Jo kūryba būdavo kaip ypatingo susikaupimo, transcendentinio matymo pavyzdys. Man tai padarė didelį įspūdį. Kartais norisi parodyti pagarbos ženklus mokytojams, kas Vakarų kultūroje nėra labai būdinga ir madinga, (nes mums vis norisi paneigti savo mokytojus ir tėvus), bet aš kaip rytietiškos pasaulėvokos atstovė noriu priminti, kad mes augame patirdami įvairiausias skirtingų kūrėjų įtakas. Man atrodo, kad autoritetų buvimas yra labai svarbu, todėl inspiracija kilo prisimenant A. Švėgždos patisonus, svogūnus. Pagalvojau, kad skulptūroje yra labai gera galimybė per vaisiaus ir daržovės įvaizdį kurti kūrinius apie gyvybę, veržlumą, vaisingumą, derlingumą. A. Švėgžda vaizdą koncentravo ir siekė dzeniško matymo – pavaizduoti svogūną taip, kaip jis yra pats savyje kaip daiktas.

Mes dažnai galvojame, kad mūsų matymas ir suteikia prasmę matomiems objektams, o A. Švėgžda egzistencinės filosofijos principais gilinosi į daiktą kaip autonominį objektą. Pats daiktas savyje yra būtis ir ta būtis yra pati svarbiausia.

Aš tuo tarpu stengiuosi transformuoti tą požiūrį – imu ne patį daiktą, o tik jo pavidalą ir ant jo pradedu pasakojimą, savotišką bestiariumą. Kūriniuose matomi gyvūnijos pasaulio ženklai, retsykiais sutinkamas žmogus. Šios transformacijos metu imu pavidalą, kuris tampa tik nuoroda į kažkokią visai kitą istoriją.

Tai labai primena Imanuelio Kanto filosofiją – daiktas pats savyje. Man taip pat labai patiko tavo išsakyta mintis, kad kuri ne tik sau, bet Dievui ir žmonėms, todėl tau labai svarbi nuomonė tų, kurie patys tiesiogiai nesusiduria su menine veikla, nes plačioji publika neklystamai pastebi, kada „karalius nuogas“. Kaip susiformavo tokia tavo kūrybinė strategija?

Net nebūdama labai matomoje pozicijoje jau labai aktyviai, dvidešimt metų dalyvauju kūrybinėje veikloje ir stebėdama šiuolaikinio meno lauką save auginau kaip kūrėją savarankiškai. Po mokslų dailės akademijoje supratau, kad man konceptualizmas nėra labai priimtinas, ne todėl, kad jis kaip meninė strategija neimponuotų, bet todėl, kad jis yra specifinis ir labai siaurai suprantamas. Vadinasi, specialistai jį supranta, nes yra baigę mokslus, studijavę filosofiją ir skaitę Gilles Deleuze bei Slavoj Žižeką, kurių pavardės paskutiniuoju metu mane labai linksmai nuteikia (juokiasi). Kita vertus, studijuojant mums irgi vykdavo filosofijos paskaitos ir dėstytojai klausdavo, kaip mes suprantame dėl ko mes kuriame ir iš kur kyla šita veikla.

Per gerus dvidešimt metų savo kūrybinės veiklos supratau, kad man svarbiausia yra paprasti žmonės be specialaus išsilavinimo, nes jie yra pajėgūs iš karto, be intelektualinio antstato nuskaityti kūrinį taip, kaip jis yra pateiktas vizualine kalba. Galima manipuliuoti, specialiai aktualizuoti ir intelektualizuoti, bet grįžtant į vidinį žmogaus pagrindą, jam rūpi, ką jis supranta per vizualinę kalbą ir čia jo išsilavinimas jam pasiūlo, kaip suvokti kūrinį.

Man kol kas įdomiausia laikytis strategijos, kuri stebi kaip paprastas žiūrovas, ne meno kritikas ir ne menininkas supranta tai, ką jis mato. Man labai rūpi ir ką kritikai gali pasakyti bei kolegų menininkų nuomonė, nes tik kuriantis žmogus gali labai giliai suprasti procesus. Diskutuodama su menininkais susiduriu, kad mes dažnai bandome „pagauti bangą“, įtikti kažkokiai madai, slapčia norime premijų, svajojame apie nacionalinę premiją (juokiasi). Tačiau mano ambicija yra, kad mano kūryba būtų įdomi, svarbi, pamilta nors vieno žmogaus, kuriam tai atvertų akis arba jį įkvėptų. Kūrybos esmė – įkvėpti kitus.

 Grafikė Daiva Kairevičiūtė, tapytoja Rūta Eidukaitytė ir skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė parodos atidarymo metu. Rosanos Lukauskaitės nuotr.
Aušra, tu esi labai aktyvi tarp skulptorių, bet kaip moteris skulptorė vis dėlto esi mažumoje. Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje dar nėra taip daug moterų skulptorių?

Iš tikrųjų situacija keičiasi. Kiek žinau, dabar dailės akademijoje skulptūrą daugiausiai studijuoja moterys. Vadinasi, ateis nauja skulptorių moterų karta ir būtent moterys bus tos, kurios ir virina, ir kala, ir pjausto, ir, aišku, samdo meistrus.

Manau, kad moterys, gyvenimo išmokytos būti racionaliomis, tiesiog renkasi mažiau komplikuotą kūrybinį kelią, kur rezultatas pasiekiamas
žymiai greičiau. Tarkime, poveikio lygis tapyboje ir grafikoje pasiekiamas per trumpesnį laiką, bet popieriaus ir drobės tvermė, atsparumas laikui – kitokia. Tuo tarpu, kad sukurtum skulptūrą a priori reikia žymiai didesnių finansų, taip pat reikia būtų įvaldžius inžineriją, matematiką, mokėti susikalbėti su meistrais, kurie paprastai irgi visada turi savo nepalaužiamą nuomonę, tad juos tenka „prisijaukinti“.

Aš jau per dvidešimt metų, manau, esu „prisijaukinusi“ tiek kolegas skulptorius, tiek meistrus, kurie jau žino, kad aš nesustosiu, kol nepasieksiu savo. Beje, turiu žymiai daugiau priemonių rezultatui pasiekti – paleidžiu savo moterišką žavesį ir jie, gal ir norėdami mane pasiųsti, sau to negali leisti (juokiasi).

Stengiuosi pati valdyti visus procesus – nuo kūrimo, lipdymo, kalimo, formavimo iki šlifavimo. Kameriniai kūriniai yra tai, kas įkandama sukurti už savo pinigus, negaunant fondinių lėšų ar stipendijų, o didesni kūriniai reikalauja gerokai daugiau išlaidų.

Kaip kūrėja labai norėčiau pasakyti ir moterims, ir vyrams menininkams, kad svarbiausia turėti begalinį norą kurti, pagauti džiazinį degimą, skleistis įvairiomis plotmėmis ir dimensijomis. Dirbant taip ir siekiant visai kitokio poveikio jau nesvarbu ar esi vyras, ar moteris, nes eini su srautu į tolį.

Aišku, aš esu mažuma, bet kitą vertus tai man suteikia išskirtinę galimybę būti savimi. Manęs niekas nebegali įsprausti į jokius rėmus.


    2021-12-14

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt