Baltarusijos valstybei priklausančios įmonės „Belaruskalij” (BK) produkcijos tranzitas Vakarų valstybių sankcijų sąlygomis per Lietuvą anos savaitės pabaigoje ir šios pradžioje virto nemenku politiniu ūžesiu.

Geras vadybininkas – Mantas Bartuška – yra vienintelė muilo operos auka. Beje, nukentėjusi nepelnytai. Martyno Vainoriaus nuotr.

BK produkcijos vežimas – pelningas užsiėmimas „Lietuvos geležinkeliams” (LTG) ir Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui (KVJU). Tačiau tarptautinės reputacijos požiūriu – it rakštis tam tikroje, minkštoje vietoje. Dėl to atsitatydinimo pareiškimus premjerei Ingridai Šimonytei įteikė iškart du ministrai – Gabrielius Landsbergis (užsienio reikalų) ir Marius Skuodis (susisiekimo), kurie sakė prisiimą atsakomybę už tai, kad po gruodžio 8 dienos žaliai dažyti geležinkelio vagonai tebedunda per Lietuvą.

Didžioji problema – JAV paskelbtos ekonominės sankcijos, kurios nukreiptos prieš diktatoriško Minsko režimo „pinigines”. BK – vienas tvariausių Aleksandro Lukašenkos tvirtos valiutos šaltinių. Tų sankcijų antrinės pasekmės gali būti pritaikomos įmonėms, tęsiančioms bendradarbiavimą su įmonėmis, kurioms galioja JAV finansų ministerijos paskelbti ribojimai.

Lietuvos padėtis šiuo atveju yra dviprasmiška. Viena vertus, viešališkai nutraukus LTG įsipareigojimus pagal tebegaliojančią sutartį, Lietuvos įmonės lauktų netesybos. Kita vertus, nežinia, kaip lietuvišką biznelį vertintų amerikiečiai – pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kada JAV finansų ministerija nubaudė dideles kompanijas, bendradarbiavusias, tarkime, su „sankcionuotu” Irano režimu šimtamilijoninėmis ar net milijardinėmis baudomis. Visi tas baudas mokėjo, niekas per daug nesiginčijo, nes nesumokėjusios įmonės rizikavo netekti galimybių dirbti su JAV ūkio subjektais arba atsiskaityti pagrindine pasaulio rezervine valiuta – JAV doleriais.

Suprantama, LTG apibrėžtoje ateityje nesirengė eiti verstis į JAV rinką, be to pagrindiniai įmonės atsiskaitymai su klientais, ko gero, vyksta eurais. Tačiau leisiu sau pasikartoti – yra ir valstybės reputacijos problema. Jeigu Lietuva nuosekliai spaudžia p. Lukašenkos režimą politiškai, nedera kita ranka iš jo pelnytis ir suteikti galimybę palankiomis sąlygas užsidirbti jam pačiam.

Dėl to ir muilo opera. Pasibaigusi dabartiniams Lietuvos valdantiesiems reputaciniais (kol kas) praradimais ir kainavusi postą LTG vadovui Mantui Bartuškai, kuriam pasitraukti paliepė LTG įmonės valdyba.

Kas ryšium su šia fabula šauna į galvą?..

Pirmučiausiai. Jeigu aš ateityje išgirsiu, kad aukščiausi politiniai šalies lyderiai porą mėnesių negali susitikti darbine tvarka, nes neturi apie ką kalbėti, savo nuostabą išreikšiu įtariai įkypu žvilgsniu.

Reikalas tas, kad konkrečiu BK ir bendresniu Lietuvos laikysenos sankcijų Baltarusijai atžvilgiu verkiant reikėjo solidaraus politinės prezidento ir ministro pirmininko pareiškimo, kad šalis prisijungia ir įgyvendina bendras su ES arba JAV sankcijas, jeigu tai lemia pasaulėžiūros nuostatos. Jeigu moralė sufleruoja ką kita, tai tokia pozicija irgi turėtų būti aiškiai deklaruojama, kad visiems šalies valdininkams, įmonių vadybininkams ir politiniams veikėjams toji pozicija būtų aiški ir nedviprasmiška. Nes mūsų muilo operos atveju atrodo, kad aiškios pozicijos nebuvo. Prezidentūra politiškai čaižė Minsko režimą, tačiau ES mastu siekė, kad pelningas BK trąšų pervežimas nebūtų sankcionuojamas. Ministrė pirmininkė taip pat deklaravo politinę ir moralinę paramą Baltarusijos opozicijai, tačiau nelabai suvokė, kad susisiekimo ministras aktyviai veikia ieškodamas galimybių, jog LTG išsaugotų savo verslą beigi pajamas. Ji taip pat ne itin įsivaizdavo, kokią politiką šiuo klausimu įgyvendina užsienio reikalų ministras ar (dar gražiau) Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Jau nekalbant apie tai, kad LTG vadovybė, neturėdama aiškaus politinio signalo „iš viršaus”, ėmėsi aktyviai ieškoti finansinės ir teisinės inžinerijos būdų, kaip išsaugoti bendradarbiavimą su baltarusiška įmone dabar ir ateityje. O ieškodama ir labiausiai nukentėjo, nes įmonės tikslas yra uždirbti pinigus. Ir šio tikslo ligi gruodžio pradžios niekas neatšaukė – nei Susisiekimo ministerija, nei Vyriausybė, nei Seimas, nei Prezidentūra.

Todėl peršasi įspūdis, kad geras vadybininkas – Mantas Bartuška – yra vienintelė muilo operos auka. Beje, nukentėjusi nepelnytai.