P0

Veidai

Donatas Švirėnas: „Laimi tas aktorius, kuris žino, kad negalima bijoti”

Atvira Klaipėda

Kristina Sadauskienė
2021-12-17


Su aktoriumi Donatu Švirėnu susitinkame jam grįžus iš Italijos, ten vyko su Anželikos Cholinos šokio teatro spektakliu „Idiotas“ pagal F. Dostojevskio romaną. Namuose, Klaipėdos dramos teatre, paskutinis D. Švirėno vaidmuo – apsišaukėlis Dmitrijus lenkų režisieriaus Jano Klatos spektaklyje „Borisas Godunovas“ pagal A. Puškino tragediją, kurioje vaizduojamas vienas sudėtingiausių laikotarpių XVI a. Rusijoje – Didžioji suirutė.

Dmitrijus scenoje tarsi įelektrintas, jis neįtikėtinai ryškus, jo judesių amplitudė plati ir laisva. Lyginant su kitais spektaklio personažais, jis kartais rėžia akį – toks gyvas, kad atrodo netikras. Tai tikslus pasirinkimas, mat istorinė asmenybė, nuo kurios atsispiriama, yra chimera. Nėra žinoma tiksli Ivano Rūsčiojo sūnumi apsimetusio ir galiausiai caru tapusio žmogaus tapatybė. Įdomu ir tai, kad kai pats Dmitrijus buvo nužudytas, jis dar kelis kartus „prisikėlė“ ir vėl siekė sosto.

D. Švirėnas pasakojo, kad kurdamas apsišaukėlio, tapusio visos Rusijos caru, vaidmenį, rėmėsi A. Puškino tekstu ir kliovėsi savo intuicija, o gryninant fizines personažo charakteristikas padėjo ne tik įgimtas plastiškumas, bet ir patirtis šokio teatre.

Domo Rimeikos nuotr.
Atliekate vieną iš centrinių vaidmenų spektaklyje „Borisas Godunovas“. Jo premjera jau įvyko, bet aktoriai paprastai mini, kad premjera dar nereiškia kūrybinio kelio pabaigos, ar jau jaučiatės, kad atradote Dmitrijų?

Jau. Jei palygintume vaidmens kūrimą su patiekalu, pavyzdžiui, kepsniu – šio receptūrą jau išmokau, žinau, kaip jį gaminti ir patiekti. Aišku, kiekvieną kartą jį galima paįvairinti druska, pipirais, bet tvirtas pagrindas yra ir išlieka nepakitęs. Tas jausmas man buvo jau nuo pat premjeros.

Kaip apibūdintumėte savo personažą?

Dmitrijus buvo vienuolis, idėja apsimesti stebuklingai išgyvenusiu iki tol mirusiu laikytu Ivano Rūsčiojo sūnumi ir pareikalauti sosto jam gimė celėje, vienatvėje. Ta idėja jam kaip koks stebuklas, apreiškimas. Paradoksas, vienatvėje ne tik Dmitrijui, bet ir man, ir turbūt dažnam gimsta pačios geriausios idėjos. Dmitrijus jam kilusią idėją priima kaip geriausią sprendimą. Ir faktas, kad tai nutiko realiai, kad buvo žmogus, nuėjęs visą tą kelią. Vadinasi, tas planas buvo genialus, o tas žmogus – be galo drąsus.

Aišku, Dmitrijaus pasirinkimas pareikalavo daugybės mirčių, bet jo idėja – fantastiška.

Kiek domėjotės istoriniu Dmitrijumi?

Su tikra jo gyvenimo istorija supažindino režisierius Janas Klata ir vertėjas Nikodemas Szczygłowskis, abu labai gerai įsigilinę į istorinę medžiagą.

Nuo ko jūsų pažintį su Dmitrijumi pradėjo režisierius, ką pasakojo apie jį?

Nuo to, kaip jis buvo užmuštas. Jį užmušė, sudegino, o kas liko iš patrankos iššovė į Lietuvos pusę. Tai – pats pirmas mano išgirstas dalykas. „Matai, – pagalvojau, – kaip įdomiai čia.“

O personažo kūryba prasidėjo nuo to, kas parašyta A. Puškino tekste, vis tiek dirbdamas remiesi tekstu.

Domo Rimeikos nuotr.
Papasakokite apie šio personažo kūrimo aplinkybes, kaip dėliojosi darbas?

Dmitrijų sukūriau Palangoje, keista gal, bet jis gimė pajūryje. Klaipėda irgi pajūris, bet ten kitoks. Turėjau darbų Palangoje ir kai tik būdavo laisvo laiko, eidavau mokintis teksto, o prisėdęs prie teksto mokaisi ne tik jo. Šiaip iš tiesų man patys geriausi dalykai gimsta čia ir dabar, tad iš anksto reikia tik gerai išmokti tekstą – visa kita atsiranda vietoje. Ateinu į repeticiją ir darau tai, kas tuo metu šauna į galvą, jei tinka – lieka, jei ne – išmetu pats arba režisierius. Stengiuosi neateiti į repeticiją su dideliu bagažu ir išankstiniu nusistatymu, kad bus taip ir ne kitaip.

Įdomu, kad tiek J. Klata, tiek prieš jį teatre kūrusi kita lenkų režisierė Agata Duda-Gracz buvo etiudiniai, norėdavo, kad kažką pasiruoštume iš anksto. Na, tai vakare pagalvodavau, kad kažką reikės parodyti, ryte atsikeldavau ir drąsiai eidavau į repeticijas. Mano profesijoje baimė yra peilis, reikia sau leisti nebijoti, daryti ir rodyti tai, kaip jauti, kad reikia. Ir nieko tokio, jei kažkoks pasiūlymas netiks, bus blogas, neimu to į širdį, jei blogai – darau iš naujo.

Dmitrijus labai išsiskiria savo perdėta emocine raiška ir kūno plastika, tai jūsų ar režisieriaus siūlymas, papasakokite, kodėl jūsų personažas toks ekspresyvus?

Tai buvo režisieriaus idėja, o aš tiesiog siūliau, ką ir kaip galiu, kuo galiu būti kitoks. Ačiū Dievui, esu labai plastiškas, pavyzdžiui, negaliu dainuoti, jei galėčiau, būčiau kūręs balsingą Dmitrijų. Esu plastiškas, tad jį kūriau per kūno plastiką, fizinį teatrą. Choreografas turėjo panašią viziją, tad ir jam labai tiko tai, ką siūliau.

Beje, nesu šokėjas, mano plastiškumas įgimtas, nelankiau jokių treniruočių. Net keista, nereikia daug tampytis, kad pasiekčiau gerą formą.

Dėl to, kokia Dmitrijaus raiška – tai susiję su jau minėtu pasirinkimu nebijoti. Manau, kad laimi tas aktorius, kuris žino, kad negalima bijoti. Stengiuosi baimę savyje minimizuoti ir daryti viską, ko reikia scenoje – ar per judesius ar, kaip A. Dudos-Gracz spektaklyje, per nuogumą. Aš nebijau.

Domo Rimeikos nuotr.
Nepakanka būti plastiškam, vien dėl plastikos – kas buvo svarbu, kuo rėmėtės taip išlaisvindamas Dmitrijaus personažą?

Per jo judesius pasakojama istorija. Darbas pas A. Choliną davė supratimą apie tai, kiek mums svarbi kūno kalba. Iš jos pasiėmiau daug gerų patarimų, suprantu, kad kūno kalba labai svarbus įrankis scenoje. Net gamtoje pirmiau pamatome žaibą ir tik po to išgirstame griaustinį. Kiekvieną sutiktą žmogų priimame pagal išvaizdą.

Džiaugiuosi, kad įgytas žinias galėjau pritaikyti ir J. Klatos spektaklyje. Aš manau, kad ne visiems patiko toks Dmitrijus, gal kiti norėjo kitokio. Bet laikausi nuomonės, kad nereikia visiems patikti.

Užsiminėte, kad stengėtės mažinti baimę, vadinasi, šiek tiek jos jutote – su kuo ji susijusi „Boriso Godunovo“ atveju?

Ne su scena ir ne su auditorija. Šiek tiek bijojau, kad kalbant scenoje nebūtų balto lapo, kad nepamirščiau teksto.

J. Klata labai gerbia tekstus, pagal kuriuos kuria spektaklius, tad ir šįkart personažai skambėjo mažai liestu Puškino tekstu. Kaip apibūdintumėte savo pastangą gyvai ir natūraliai iškalbėti XIX a autoriaus tekstą?

Taip, J. Klata laikosi tokio principo, mano tekste buvo keisti gal tik keli labai archajiški žodeliai. O daugiau viskas autentiška. Savo žodžius mokiausi tarsi valgyčiau saulėgrąžas – nenori apendikso, tad negali ryti su lukštais, kiekvieną reikia nuvalyti. Mokiausi labai atidžiai – žodis žodin, ne visada tas procesas patiko.

Vėliau kalbėjausi su režisieriumi, kaip tą tekstą dėlioti, kokia ritmika, ar rimuoti, ką noriu pasakyti kalbėdamas. Pakišome po žodžiais tam tikrus filtrus, bet šiaip viskas ėjosi labai natūraliai. Buvo baimės dėl to, kad pirmą kartą dirbau su tokiu klasikiniu tekstu.

Domo Rimeikos nuotr.
Kuris spektaklio momentas jums atrodo ryškiausias ir įsimintiniausias?

Pats galas. Dmitrijus jau viską padarė, jis ateina ir jau gali jaustis valdovu, teliko keli gestai ranka, duoti įsakymą, kad būtų nužudyti Boriso Godunovo vaikai. Man ir patinka šis momentas, ir kartu jis labai žiaurus, nelengvas.

Su režisieriumi daug ieškojome, kaip būtų geriausia jį perteikti. Siūliau visokius variantus, net buvau atsinešęs bengališkųjų ugnelių, siūliau fizinius inkliuzus. Galiausiai Dmitrijus tame epizode liko gana ramus, jis turi tik vidumi skleisti žinojimą, kad tapo valdovu. Aišku, jis nežino, kad gana greitai ir pats mirs, bet tą akimirką jis tiki, kad gauna karalystę, visą pasaulį.

Apie didžiosios suirutės laikotarpį pasakojantis spektaklis labai intensyvus, ką iš jo kūrimo proceso pasiėmėte sau?

Iš viso proceso išsinešiau žinojimą, kad siekiant užsibrėžto tikslo, ką darė Dmitrijus, ką darė J. Klata ir ką darau pats, tik ne visada sau tai įsivardinu, užsispyrusiai, žingsnis po žingsnio pasiekti galima viską. Dmitrijus manė, kad valdys pasaulį ir jam pavyko. J. Klata kurdamas spektaklį buvo labai kryptingas, struktūruotas. Ir pats toks esu. Tokie žmonės vadinami Saturno žmonėmis – jie pareigų individai, atlikdami pareigą, net per tai kankindami save, galiausiai pajunta satisfakciją.

Domo Rimeikos nuotr.
Vienas po kito teatre buvo sukurti du lenkų režisierių spektakliai – A. Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ ir J. Klatos „Borisas Godunovas“, vaidinate abiejuose. Kaip apibūdintumėte darbo patirtį su
šiais režisieriais?

Dėl tam tikrų įvykių gyvenime ir sveikatos problemų jau buvau apsisprendęs vasarą skirti laiko savęs „remontui“, bet esu dėkingas teatro vadovui Tomui Juočiui ir meno vadovui Gintarui Grajauskui, kad jie mane pastūmėjo nesustoti, paskatino.

Abu režisieriai iš kaimyninės šalies, bet kartais atrodė, kad iš daug toliau – ir darbo pobūdis, ir tvarka kitokie. Bet svarbiausia, kad su jais ir iš Lenkijos atvykusiais aktoriais jutau ryšį, man patiko kartu dirbti.


    2021-12-17

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt