P0

Fotoreportažai, Svarbu, Veidai

Linas Kutavičius: „Pasirinkau šviesą“ (1)

Rosana Lukauskaitė
2021-12-24


„Šviesos menas mano gyvenime atsirado tarsi savaime. Žinoma, Vilniaus dailės akademijoje, kurioje studijavau, apie tai kurso nebuvo – galima sakyti, kad aš – savamokslis”, – sako Linas Kutavičius, vienas iš Lietuvoje nuosekliausiai su šviesa dirbančių menininkų.

Jis projektuoja ir gamina funkcionalius šviesos objektus, skirtus interjerams ir eksterjerams. Menininkas taip pat eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis ir priemonėmis, išgaudamas netikėčiausias šviečiančias formas.

„Kuriant man visada svarbi ir psichologinė ir fizinė funkcija, kad objektas tikrai suteiktų pakankamą apšvietimą, o ne būtų vien šviečianti dekoracija. Orientuojuosi į šiltą, jaukų apšvietimą”, – sako Linas Kutavičius. Arūnės Baronaitės nuotr.

Nuo 1997 m. Kutavičius intensyviai dalyvauja parodose meniniuose projektuose, muzikos festivaliuose bei kituose kultūrinio pobūdžio renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. L. Kutavičius įkūrė įvairių disciplinų menininkus vienijančią bendruomenę „T.E.M.A.“ (Tarptautinė Eksperimentinė Meno Akcija). Bendruomenė Klaipėdoje susibūrė 2009 m., o pirmąja įveiklinta erdve tapo buvusio medžio apdirbimo kombinato, vietinių dar vadinamo „fanierke“, katilinė. 

Šiuo metu antrinio dizaino principais atnaujintoje buvusioje laivų statybos ir remonto įmonės „Laivitė“ teritorijoje yra įkurta „T.E.M.A.“ menininkų rezidencija ir galerija – vienas iš progresyviausių kūrybinių inkubatorių Lietuvoje.

Su L. Kutavičiumi Kalbamės apie šviesos prigimtį mene, instaliacijų kūrimo skirtumus Lietuvoje ir užsienyje, naujausią projektą „Smilga“ ir kūrybos santykį su gamtos formomis.

Esi vienas iš aktyviausiai su šviesa dirbančių menininkų Lietuvoje. Kokia, tavo nuomone, šviesos meno situacija Lietuvoje?

Šviesos menas Lietuvoje dar yra labai jaunas ir tik pradinėje būsenoje. Šviesos menininkų daugėja ir man tai patinka, nes vis daugiau žmonių pradeda tikslingai domėtis šviesa ir renkasi dirbti būtent tik su ja. Seniau būdavo įprasta, kad, tarkime, architektai kartas nuo karto eksperimentuoja su šviesa, bet pagrindinis dėmesys nebūdavo skiriamas jai. Šiuo metu esame tie, kurie formuoja besivystančios visuomenės šviesos meno supratimą ir skonį, Manau, tame yra daug pozityvaus potencialo ir kūrybinių impulsų energijos.

Klaipėdoje baigei vizualiųjų menų studijas, bet kaip tavo gyvenime atsirado būtent šviesos menas?

Šviesos menas mano gyvenime atsirado tarsi savaime. Žinoma, Vilniaus dailės akademijoje, kurioje studijavau, apie tai kurso nebuvo – galima sakyti, kad aš – savamokslis. Iš pradžių daug eksperimentavau su medžiagomis ir technologija be intencijos užsidirbti – vien tam, kad galėčiau įgyti patirties, atrasti kažką naujo. Aš iš karto sąmoningai pasirinkau šviesą. Supratau, kad eisiu šviesos meno keliu ir jau apie dvidešimt metų tai kultivuoju.

Esi gyvenęs ir dirbęs Olandijoje ir Vokietijoje, bet vis dėlto grįžai į Lietuvą. Ar Klaipėdoje gauni pakankamai palaikymo ir matai čia potencialo kūrybinei plėtrai?

Galimybių čia, Lietuvoje, man buvo daug daugiau negu užsienyje. Aišku, buvo naudinga pamatyti kaip dirba Olandijos ir Vokietijos šviesos menininkai, rasti tarp jų bendraminčių, bet suvokiau, kad bandyti prasibrauti į tokią jau užpildytą terpę būtų beprotiškai sunku. Be to, ten galioja labai griežti reikalavimai ir taisyklės, apribojančios laisvę kuriant instaliacijas, o Lietuvoje pajutau, kad manęs niekas nevaržo ir galiu drąsiai įgyvendinti savo sumanymus. Kai kurie projektai, kuriuos vykdau Lietuvoje, užsienyje dėl įvairių elektros ir aukštai virš žmonių galvų kabančių sunkių objektų saugumo reglamentų būtų neįmanomi. Tačiau tai – ne pagrindinė priežastis. Lietuvoje tiesiog niekas nekūrė instaliacijų, panašių į manąsias, tad man buvo labai įdomu pradėti kažką naujo.

Esu kilęs iš Klaipėdos ir į sostinę esu bandęs kraustytis kokius keturis kartus, bet dabar jau per tiek metų įpratau važinėtis per Lietuvą, nes pagrindiniai mano darbai – Vilniuje arba iš Vilniaus, tad ten turiu ir studiją, ir namus, ir pagalbininkų komandą.

Pirmas tavo kūrinys, su kuriuo susidūriau, buvo meninė šviesos instaliacija „Gintaro projektorius / Amberscope“. Kaip kilo mintis taip originaliai atskleisti tokį lietuvio akiai iki skausmo pažįstamą objektą?
„Gintaro projektorius / Amberscope“. Norbert Tukaj nuotr.

Idėja kilo per žaidimo formą – tiesiog apšviečiant gintarą prožektoriumi pamačiau, kad galima, atrodo, tokioje jau nuvalkiotoje temoje per šviesos žaismę įžiūrėti naujų dalykų. Daugiau paeksperimentavus ir gavus simbolinę paramą, įgyvendinau projektą „Amberscope“. Tai lėto, meditatyvaus poveikio kūrinys, kurio ir pats sukūrimas vystėsi palengva, neforsuojant. Dar dabar jį po truputį tęsiu, tobulinu. Kartu su kompozitoriumi Pauliumi Kilbausku rengdavome penkių valandų šviesos ir muzikos performansus, per kuriuos kai kurie dalyviai net užmigdavo ir tai būdavo didžiausias komplimentas, nes šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje yra ne taip jau ir lengva sukurti tokią aplinką, kurioje žmogus gali visiškai atsipalaiduoti ir nurimti.

Labai įspūdinga tavo šviesos ir garso instaliacija „Kirmgrauža / Wormhole“, kuri tarsi kviečia keliauti laiku. Ar gali papasakoti daugiau apie ją?

Mano sena svajonė buvo sukurti kažką būtent Klaipėdos elinge, istorinės Lindenau laivų statyklos konstrukcijose, po kurias aš dar būdamas vaikas landžiodavau. Tas metalo statinys labai inspiravo kaip erdvė saviraiškai. Visada ieškau erdvių, kuriose nėra šviesos, kuriose nėra nieko – taip bandau išvengti šviesos triukšmo taršos. Elingas man pasirodė tobula vieta, nors Šviesų festivalio rengėjai, su kuriais tuo metu bendradarbiavau, bandė perkalbėti argumentuodami, kad šis taškas jau per daug nutolęs nuo Klaipėdos senamiesčio, kuriame turėjo vykti visas veiksmas, tačiau aš norėjau užpildyti ir kitas tuščias erdves.

„Kirmgraužos“ idėja yra susijusi su istorija – šioje vietoje turėjo būti statomi laivai, bet pastatas buvo nebaigtas dėl karo, tad mano instaliacija tarsi tampa pirmuoju čia sukurtu „laivu“. Taip įvyksta savotiška kelionė laiku.

Nuo tada dėl didelės paklausos pradėjau kurti daugiau žiedų formos kūrinių – tarsi užsisuko ratų ratas. Visoje Lietuvoje galima rasti šių mano sukurtų objektų.

Projektui „Kaunas 2022“ atkūrei mitinį Kauno Žvėrį, snūduriuojantį viename iš fortų. Kaip sekėsi įnešti šviesą ir formą į tokią istorinę vietą?
Žvėries urvas. Arūnės Baronaitės nuotr.

Šio projekto priešistorė buvo pirmas viešas „Portalo“ debiutas ant S. Daukanto pėsčiųjų tilto į Nemuno salą – tai buvo Žvėries žvilgsnio iš po vandens užuomina. Patirtis forte buvo labai įdomi – puikiai supranti, kad viskas kadaise buvo statyta karo pramonės tikslams ir ore net jauti slogų praeities dvelksmą. Panašų jausmą patyriau ir kurdamas apšvietimo instaliaciją Lukiškių kalėjime 2.0 – dirbamas jauti istorijos sunkumą, bet bandydamas įvesti šviesos elementų, supranti, kad laikai keičiasi, nors erdvės, kuriose dabar kuri meninę instaliaciją, seniau ir turėjo visiškai kitokią paskirtį.

Kalbant apie erdvių funkcijos pakeitimą, dabar kaip tik kalbamės „T.E.M.A.“ galerijoje, įkurtoje inicijavus kūrybinį šalia uosto esančių industrinių erdvių įveiklinimą. Kaip svarbu tau kaip menininkui ne tik plėtoti savo asmeninius projektus, bet ir burti aktyvią kūrėjų bendruomenę?

Tai man labai svarbus užsiėmimas, tarsi misija, kurią turiu įvykdyti, nes man sekasi surasti erdvę, ją įveiklinti, užsukti veiksmą, padėti burtis bendruomenei. Manau, kad erdvė ir bendruomenė yra du neatsiejami dalykai. Bendruomenės atsiradimui ir augimui reikia erdvės, o erdvės atgaivinimui – bendruomenės, tad ir stengiuosi aktyviai su tuo dirbti.

Gal gali papasakoti apie savo naujausią projektą „Smilga“, prie kurio dirbi dabar?

Pradžia, kaip ir jau įprasta mano kūrybinėje praktikoje, buvo eksperimentas – visada bandau naujas technologijas, bandau daryti taip, kaip dar niekas nedarė, daryti taip, kad pačiam būtų nauja. Turiu gan egoistinį požiūrį į klientą ir visada perspėju, kad jie perka katę maiše, nes man pačiam įdomu, koks bus rezultatas.

Kuriant man visada svarbi ir psichologinė ir fizinė funkcija, kad objektas tikrai suteiktų pakankamą apšvietimą, o ne būtų vien šviečianti dekoracija. Orientuojuosi į šiltą, jaukų apšvietimą.

„Smilga“ prasidėjo kaip LED juosta, pritvirtinta prie meškerykočio ir supakuota pakavimo plėvele. Kai uždengi daug sluoksnių plėvelės, ji tampa tarsi stiklo pluošto šviesolaidžiu – leidžia šviesai išsiskaidyti tolygiai per visą tūrį ir tada žiūrovas nebeatpažįsta, koks tai daiktas.

Pirmieji tokie bandymai buvo 2014 m., tad aštuntus metus eksperimentuoju su šia technologija. Pirmoji tokia instaliacija buvo įrengta Papės ežere, Latvijoje. Nuo pat pradžių idėja ir buvo, kad „Smilga“ yra pajūrio regiono autentiškas, atpažįstamas ženklas. Pavykus pirmiesiems bandymas, tęsiau projektą ir Klaipėdai tapus Lietuvos kultūros sostine 2017 m. į atidarymo ir uždarymo ceremoniją kvietė 50 „smilgų“, 3-6 metrų aukščio šviečiantys objektai, kuriuos nešė savanoriai „smilgininkai“. Pasirodymas pavyko ir gavau kvietimų „Smilgas“ rodyti ir kituose renginiuose visoje Lietuvoje. Buvo daug norinčių jas net įsigyti, bet negaliu parduoti instaliacijos, tad pradėjau ieškoti būdų, kaip šiuos objektus gaminti kaip produktą rimtesniam naudojimui.

Padaręs tyrimą atradau technologiją ir jauno inžinieriaus, pačio pasigaminusio visą gamybos liniją stiklo pluošto gaminiams, įmonę Marijampolėje. Jam labai patiko mano idėja ir, viską aptarę, užsakėme specialią ekstruzinę formą iš Kinijos – tai vadinamoji formos krosnis. Pirmųjų gaminių patvarumas ir tvirtumas nenuvylė. Jie netgi turi UV stabilizatorių, todėl aplinkos poveikis visiškai nebaisus.

„Smilga“ kaip ir tikrosios smilgos labai atspari mūsų klimato sąlygoms – sumontuotos ant stogų jos atlaiko stiprų vėją, uraganus, audras. Kol kas jų negaliu parduoti kaip produkto, nes dar trūksta CE sertifikato, kurio gavimui dar reikia stipriai padirbėti, bet kaip laikiną instaliaciją „Smilgas“ nuomoju renginių apšvietimui ir turiu beprotiškai daug užsakymų.

Įdomu, kaip galima manipuliuoti, apžaisti erdvę su paprastomis linijomis. Dar nuo studijų laikų vadovaujuosi požiūriu „Less is more“ (liet. „Mažiau yra daugiau“). Mane žavi minimalizmas ir organika – kiekviena smilga yra skirtinga, turi savo išskirtinį faktūros raštą, tarsi pasiskolintą iš gamtos. Viskas, ką darau, yra įkvėpta gamtos. Šiuo metu galime sukurti „Smilgą“, siekiančią 8-9 metrus.

Man labai svarbus tvarumas, tad „Smilgos“ pagamintos iš kompozicinių medžiagų, garantuojančių gaminio ekologiškumą. Manau, kad „Smilga“ dar yra pradinėje stadijoje – eksperimentuoju su jos panaudojimo galimybėmis. Susidūriau su didžiuliu šių instaliacijų poreikiu. Ateityje dar laukia daugybė įdomių bandymų, ypač tiriant „Smilgų“ santykį su žmogumi.

Iš statiškų fotografijų gali atrodyti, kad „Smilgos“ trapios, o jas palietus nudiegtų karštis, bet per fotosesiją su šokėju pavyko įamžinti jų tvirtumą, lankstumą ir lietimo saugumą.

 Nuotraukos – Denis Vėjas, performeris – Konstantin Kosovec.


    2021-12-24

    Vienas komentaras apie “Linas Kutavičius: „Pasirinkau šviesą“”

    1. AvatarGediminas (IP: 78.57.195.63)

      Džiugu, kad yra tokių menininkų! Sėkmės ir ačiū tau!

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt