Tai, kas vyksta pastaruoju metu Lietuvos tarptautinėje politikoje, transporto ir tranzito sistemoje, Covid pandemijos valdyme bei paskutiniai įvykiai sveikatos sistemoje, neabejotinai atsilieps ilgalaikėje mūsų valstybės perspektyvoje. Visą tai, kas daroma valdžios, natūraliai turėtų reikšti šalies pažangą generuojantį procesą, kuriant naujas palankias aplinkybes šalies piliečiams. Tačiau ar tikrai taip yra?

Labiausiai apie ką šiandien norėtųsi kalbėti – tai apie Vyriausybės planuojamus pokyčius sveikatos sistemoje, kuri neabejotinai palies Klaipėdos miesto stacionaraus gydymo įstaigas ir neišvengiamai – pacientus. Ypač tuos, kuriems pasitarti su gydytoju arba vaistininku nebepakanka.

Klaipėdos universitetinė ligoninė, ypač dabar, kovidiniu laikotarpiu, teikia intensyvias paslaugas visam Klaipėdos regionui, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija nemato reikalo reikiama apimtim padėti šiai ligoninei finansiškai, o į klausimą, kas trukdo tokią pagalbą suteikti dabar, kada labiausiai reikia, tiesiog neatsako.Martyno Vainoriaus nuotr.

Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. pakeitė Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą. Šis pakeitimas leidžia sujungus Klaipėdos mieste keletą veikiančių ligoninių įsteigti universiteto ligoninę, kurios vienas iš steigėjų galėtų būti ir Klaipėdos universitetas.

Kad būtų galima išsamiau suprasti ir vertinti situaciją, reikėtų grįžti į nepriklausomybės laikotarpio pradžią, kai šalyje buvo madinga keisti viską, kas buvo praeityje. Ir nesvarbu, ką tie pokyčiai suteiks. Būtent taip 1996–1997 metais, kai valdžioje buvo beveik identiška šiandieninei valdžiai Seimo dauguma, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje įvyko reikšminga reforma, panaikinusi nusistovėjusią poliklinikų veiklą, įkuriant pirminės sveikatos priežiūros centrus bei steigiant šeimos gydytojo instituciją. Tuomet toks sprendimas sukėlė daug diskusijų. Tačiau šiandieninė situacija jau aiškiai rodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas per šį laikotarpį pacientui Lietuvoje tik blogėjo.

Prieš mėnesį diskutuojant Klaipėdos miesto tarybos narių ir medicinos specialistų pasitarime išgirdome šeimos daktarės argumentą, charakteringą ne Klaipėdai, o visai Lietuvai, kad šiuo metu beveik nebeįmanoma patenkinti pacientų poreikių, nes pas vieną šeimos gydytoją per parą registruojasi po 50–60 pacientų, kuriuos šeimos gydytojas vėliau nukreipia į konkrečių ligų ekspertų rankas.

Pacientai vėl stoja į naują eilę pas kitus sveikatos specialistus. Taip vizitai pas gydytojus išsitęsia net iki kelių mėnesių. Neretai progresuojant ligai, nesulaukęs specialisto konsultacijos, pacientas būna priverstas kviesti greitąją medicininę pagalbą, kuri ligonį jau gabena į ligoninę, mat liga tampa nepagydoma pirminėmis priemonėmis.

Tačiau kyla klausimas, kodėl tokia informacija ir medicinos darbuotojų esamos problemos išaiškinimas yra nesuprantami Seimo Sveikatos reikalų komitetui, posėdžiavusiam Klaipėdoje 2021 m. rugsėjo 24 dieną? Posėdžio metu, rodydami keliasdešimt statistinių skaidrių, ministerijos atstovai taip ir nepaaiškino, kodėl šiandien Lietuvoje vyrauja tokia situacija sveikatos sistemoje ir kodėl miesto, kaimo vietovėse ar rajonuose žmonės negauna pakankamų pirminių sveikatos priežiūros paslaugų, kurios neleistų privesti paciento būklės iki ligoninės priimamojo.

Posėdžio metu Seimo nariai didžiai stebėjosi, kodėl Klaipėdos ligoninėse tiek daug ligonių, ir teigė, kad ligoninėse reikia mažinti lovų skaičių, nes tokia situacija neva nenaudinga Lietuvai. Vien elementari apklausa tikriausiai atskleistų, kad į ligoninę dalis pacientų nepatenka vien dėl to, kad tų lovų yra per mažai. Pati logika sako, kad sumažinus lovų skaičių ligoninėse, pacientai laiku negaus ir būtino stacionaraus gydymo, o tai gali baigtis dar didesniu sveikatos pablogėjimu ar net mirtimi.

Taip pat kyla klausimas, kodėl ministerijos darbuotojams nuostabą kelią Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmės rodikliai: kodėl jie nėra bent panašūs į ES išsivysčiusių valstybių ir kodėl šalyje vyrauja didelis mirtingumas bei aukštas hospitalizacijos lygis. Kur yra visos šios situacijos priežastys? Nors šie klausimai buvo užduoti dar 2021 m. rugsėjo mėnesį gausiai Seimo sveikatos reikalų komiteto delegacijai, su kuria Klaipėdoje viešėjo ir sveikatos apsaugos ministras, į juos atsakymų iki šiol nėra. Kaip ir į klausimą, kokia nauda iš ligoninių sujungimo bus pacientui?

Lapkritį vykusioje diskusijoje priminus neatsakytus klausimus, Sveikatos apsaugos ministerijos viceministrė Danguolė Jankauskienė pripažino, kad reorganizacijos kaštų ir naudos analizės nėra.

Paprastai tariant, nėra aišku, kokią naudą ar greičiausiai žalą padarytų ta reorganizacija, kiek būtų investuojama į Klaipėdos sveikatos sistemą ir kaip galimos investicijos pagerintų pacientų aptarnavimo kokybę bei medikų darbo sąlygas.

Viceministrė teigė, kad reorganizacijos kaštų ir naudos analizės Sveikatos apsaugos ministerija neturi, bet ruošia. Kada paruoš – taip pat nepasakė. Tačiau, pasak ministerijos atstovų, Klaipėdos miesto tarybos nariai sprendimus dėl ligoninių sujungimo turi priimti skubiai. Priešingu atveju galime negauti Europos Sąjungos pažadėtų 800 milijonų eurų Lietuvai.

Viename iš minėtų posėdžių sveikatos apsaugos ministras užsiminė, kad jeigu sutiktume su jų siūloma reorganizacija, Klaipėdos ligoninės ir universitetas bendrai gautų apie 36 milijonus eurų. Į klausimą, kur būtų panaudoti likę 764 milijonai eurų, ministras neatsakė.

Kodėl Klaipėdos universitetinė ligoninė, gydanti pacientus iš viso Klaipėdos regiono, kuriame priskaičiuojama apie 370 000 gyventojų, yra išlaikoma klaipėdiečių pinigais ir kodėl Sveikatos apsaugos ministerija šiai ligoninei nepadeda – atsakymo taip pat nebuvo.

Kad nekiltų minčių, jog dėl tokios sveikatos reformos nuogąstauja tik vienas ar kitas žmogus, reikia paminėti, kad Seime 2021 m. gruodžio 23 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimai buvo priimti visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir sveikatos srities mokslininkų pastabas. Priimant vieną svarbiausių sprendimų Lietuvos sveikatos sistemoje nebuvo paisoma labiausiai kompetentingų sveikatos srities mokslininkų nuomonės.

Negana to, rengiant ir priimant šio įstatymo projektą, jis buvo grindžiamas klaidinančia ir Klaipėdoje ligoninėse dirbančius medikus nepagrįstai žeminančia informacija, jog Klaipėdos mieste esančiose ligoninėse teikiamų paslaugų kokybė ne visuomet atitinka šiuolaikinius reikalavimus, o pacientams neteikiamos aukščiausio (tretinio) lygio sveikatos priežiūros paslaugos, todėl pacientai neva dažnai priversti ieškoti pagalbos Vilniaus ir Kauno universitetinėse klinikose.

Šią klaidinančią informaciją visų pirma paneigia kiekvienos Klaipėdoje veikiančios ligoninės asmens sveikatos priežiūros licencijos, kurias tvirtina Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Šiose licencijose nurodyti aukščiausio (tretinio) lygio paslaugų teikimo profiliai.

Melas dėl Klaipėdos ligoninių teikiamų paslaugų lygio subliuško, tačiau melą skleidę politikai Klaipėdos medikų bendruomenės iki šiol neatsiprašė.

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos mieste veikiančios keturios skirtingo pavaldumo ligoninės ir, nebūdamos universiteto pavaldumo ligoninėmis, jau keli dešimtmečiai užtikrina ne tik Klaipėdos, bet ir Klaipėdos regiono gyventojams aukščiausio (tretinio) lygio sveikatos priežiūros paslaugas.

Tretinio aukščiausio lygio paslaugų kiekis ligoninėse gana didelis – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 88 proc., Jūrininkų ligoninėje 76 proc., Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje 81 proc. visų paslaugų sudaro aukščiausio (tretinio) lygio paslaugos. Klaipėdos ligoninėse nevykdoma organų transplantacija, dideli kūno nudegimai ir ypač retų susirgimų gydymas, nes tokias retas operacijas dvejinti Lietuvoje nėra racionalu ir tai pasitvirtina praktikoje.

Žinoma, kad medicinoje, kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, pasitaiko visko, tačiau niekur neteko matyti oficialios statistikos ar faktų, kad Klaipėdoje ligoninėse dirbantis personalas neatitiktų kvalifikacijos. Priešingai, yra žinomi faktai, kad Klaipėdos miesto medikų visuomenė konsultuoja regionines ligonines bei atskirais atvejais Klaipėdos medikų bendruomenės paslaugomis pasinaudoja kitų didžiųjų Lietuvos, Europos ar net pasaulio valstybių pacientai.

Dažnai sudaromas įspūdis, kad įvykus mistiniam ligoninių sujungimui, visi bus išgelbėti, staiga atsiras nesančios medicininės paslaugos, viskas bus paciento labui. Bet ar tikrai?

Ar nekyla mintis, kad ne steigėjas ir ne ligoninių pastatai pasiekė tokius rodiklius Klaipėdos ligoninėse, o savo profesijai pasišventę Klaipėdos
medikai? Peržiūrėjus teikiamų paslaugų spektrą bei kiekį Klaipėdos ligoninėse, akivaizdu, kad daugiau nėra paslaugų, kurios galėtų papildyti esamą paslaugų visumą. Tai kokia gi nauda iš reformavimo?

Pagrindinė Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizacijos sąlyga yra Klaipėdoje veikiančių ligoninių sujungimas, lyg pats sujungimo faktas sumažintų sergančių žmonių skaičių ar eiles pas gydytoją. Kaip minėjau, tai ne Klaipėdos ligoninių problema, o visos Lietuvos sveikatos sistemos, už kurią ir atsakingi visokių „reorganizacijų“ kūrėjai.

Remiantis ministerijos vadovų išsakyta pozicija, kuri skamba panašiai – darysite, kaip sakome, arba negausite pinigų, dar savaime nereiškia,
kad kruopelytė nuo ES fondų pyrago gali būti kaina už veikiančios sveikatos sistemos sugriovimą Klaipėdos mieste. Juo labiau, kad net gilų humorą jausmą turintis pilietis pasakytų, jog sveikatos sistema – tai ne parduotuvė, kur viskas perkama ir viskas parduodama.

Nauda pacientui neatsiejama nuo medicinos personalo kvalifikacijos ir sudarytų darbo sąlygų. Jeigu reorganizacija vis dėlto būtų vykdoma, ypač svarbiu faktoriumi yra reorganizacijos pradžia ir terminai.

Kokia bebūtų Sveikatos apsaugos ministerijos ir konservatorių „buldozeriu“ stumiama reorganizacija, ji visada negatyviai veikia personalą vien todėl, kad ligoninių sujungimo atveju ligoninių darbuotojai turėtų gauti atleidimo iš darbo lapelius. Suprantama, kaip turėtų jaustis ligoninių personalas, kuris šiuo pandeminiu laikotarpiu ir taip dirba didžiulės įtampos ir ekstremalios situacijos sąlygomis.

Ar dabar tokiems procesams tikrai yra tinkamiausias laikas, ar tikrai reikia stačia galva pulti vykdyti neaiškią reorganizaciją?

Taip pat svarbu pažymėti, kad su Klaipėdoje veikiančiomis medikų profesinėmis sąjungomis šie klausimai nebuvo nei išdiskutuoti, nei derinti, kaip numato Profesinių sąjungų įstatymas, o tokiais atvejais visada šalia kyla klausimas dėl stumiamo proceso skaidrumo.

Į „procesą“ intensyviai įtrauktas slaugytojas ruošiantis Klaipėdos universitetas. Jam žadami pinigai „minkštiesiems“ projektams ir siūloma tapti sujungtų ligoninių vienu iš steigėjų ir dalininku. Nereikia būti mediku, kad suprastum, jog joks universitetas pacientų eilių nesutrumpins ir ligoninių lovų skaičiaus nesumažins. Ir kaip minėjau, tai sisteminė valstybės sveikatos sistemos problema, o ne Klaipėdos ligoninių ar regiono.

Kalbant apie aukštąjį mokslą, tai kas trukdo šalies valdžios institucijoms dabar padėti Vakarų Lietuvoje veikiantiems aukštojo mokslo įstaigoms? Jau šiuo metu galėtų veikti speciali taryba, kurioje dalyvautų Klaipėdos medicinos įstaigų atstovai, miesto savivaldybė, Klaipėdos universitetas ir net Klaipėdos valstybinė kolegija, kuri taip pat rengia aukštos kvalifikacijos bendrosios praktikos slaugytojus. Šios aukštojo mokslo įstaigos sutarčių pagrindu, moksliniais darbais, medicinos srities konferencijų rengimu, medicininio turizmo organizavimu galėtų prisidėti prie Klaipėdos medicinos sistemos kompetencinio valdymo, kompetencijų kėlimo, ilgalaikių strategijų kūrimo ir geresnio pacientų aptarnavimo sistemų diegimo.

Kol kas niekas iki šiol niekaip neįrodė ir nepagrindė, kad ligoninių, universiteto ar dar kokios nors įstaigos statuso ar pavaldumo pakeitimas duos apčiuopiamą naudą Klaipėdos ir viso Vakarų Lietuvos regiono pacientams ir medikams. Greičiau tai būtų sunkiai pataisoma žala ilgam, panašiai kaip tų pačių politinių veikėjų 1996–1997 metų „reorganizacija“, pagimdžiusi eiles pas gydytojus.

Civilizuotose šalyse bet kokio pobūdžio valstybinio lygio strategijos yra rengiamos rimtų studijų pagrindu, teikiamos suinteresuotų institucijų vertinimui, o gavus grįžtamąją informaciją, vedamos diskusijos ir tik po to priimami sprendimai bei parengiami taktinių veiksmų planai, pagrįsti konkrečiomis priemonėmis, vykdytojais, terminais ir finansais. Šiuo atveju Lietuvoje nieko panašaus nevyksta.

Todėl tokia „reorganizacija“, kurios galimų rezultatų negali paaiškinti pati Sveikatos apsaugos ministerija, labiau panaši į nevaldomą buldozerį, kuris gali tik reikšmingai pabloginti pacientų ir medicinos darbuotojų padėtį, kuri šios užsitęsusios pandemijos akivaizdoje ir taip nėra gera.