Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ekspertai nusprendė, kad pernai „Atviros Klaipėdos” vykdytas projektas „Ką pasakoja archyvas”, kurio metu savo skaitytojus supažindindavome su Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomuose Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose užfiksuotais įdomiais mūsų miesto istorijos faktais, vertas tęsinio.  Fondo ekspertams šiam projektui rekomendavus skirti didesnį finansavimą, šiemet parengsime dvigubai daugiau tokių istorinių publikacijų – net 50. Tad visus šiuos metus tęsime tradiciją savaitgalius paskirti Klaipėdos istorijai skirtiems rašiniams.  

Šįkart pasakojame apie tai, kaip 1947-aisias miesto valdžia sprendė gyvenamojo ploto trūkumo problemą.  

Profesoriaus Preobraženskio failas 

1947-ųjų kovą Klaipėda jau tikriausiai buvo pakankamai „prikimšta” naujų jos gyventojų, nes VK teko panaudoti dar 1918-aisiais sovietinėje Rusijoje išrastą sunkokai į lietuvių kalbą išverčiamą „instrumentą” – Уплотнение. Jį galbūt tiksliausiai būtų galima pavadinti gyventojų suglaudinimu. 

Bene geriausiai ši situacija yra žinoma iš legendiniu tapusio filmo „Šuns širdis” epizodo, kai naujosios namo valdybos pirmininkas draugas Švonderis su kompanija bandė suglaudinti profesorių Preobraženskį. 

Taigi, 1947-ųjų kovo viduryje Klaipėdos miesto VK priėmė vietos švonderiams reikalingą nutarimą dėl Klaipėdos gyventojų suglaudinimo. Jo įžanginėje dalyje VK dėstė, kad „nuo vokiečių okupantų išvarymo iš Klaipėdos miesto momento” butuose naujieji klaipėdiečiai „absoliučios daugumos atveju” įsikurdavo savavališkai, be Miesto gyvenamojo fondo valdybos leidimo.

„Daugelis piliečių užėmė butus, kurių plotas viršijo nustatytas normas, kai dauguma piliečių neturi galimybės gauti minimalaus gyvenamojo ploto”, – tokio sprendimo būtinybę motyvavo VK.

Juo VK įpareigojo jau kitą dieną Miesto gyvenamojo fondo valdybą pradėti keisti visus anksčiau išduotus „nestandartinius orderius” į naujus. Atliekant tokią procedūrą turėjo būti griežtai paisoma normos, numačiusios, jog vienam žmogui turi tekti ne daugiau kaip 9 kv. m. gyvenamojo ploto.

Kad toks orderių keitimas vyktų greičiau, prie kiekvienos namų valdybos turėjo būti sudaryta komisija, kurią sudarytų jos pirmininkas, VK atstovas, bei du nariai: vyriausiasis namo valdytojas ir namo komiteto atstovas. Tokia komisija turėjo apžiūrėti gyvenamąjį fondą ir išaiškinti, kiek žmonių ir kokiu pagrindu ten gyvena. Kiekvieno buto nuomininkas turėjo tokiai komisijai pateikti dokumentus apie šeimyninę padėtį; pažymą iš darbovietės; pažymą apie algą; seną orderį ir namo valdytojo išduotą pažymą apie sumokėtus mokesčius už butą. Remdamasi šiais dokumentais komisija ir turėjo spręsti dėl naujo orderio.

Tris mėnesius mokesčių už butą nemokėję klaipėdiečiai, taip pat tie, kurie „sistematiškai” pažeidinėdavo taisyklės (užversdavo kambarius visokiais daiktais, naikindavo kambarių inventorių, nesilaikė sanitarinių reikalavimų) ne tik neturėjo šansų gauti naujo orderio, bet ir turėjo būti iškraustomi iš užimamų butų. Komisija apie tokius atvejus turėjo parengti medžiagą ir perduoti ją Liaudies teismui.

Netekai darbo – neteksi ir stogo virš galvos

Po poros savaičių VK priėmė dar vieną sprendimą dėl gyvenamojo fondo. Šįkart jo atsiradimą nulėmė miesto prokuroro Sagdejevo pareikštas protestas. Naujuoju sprendimu buvo numatyta, kad tais atvejais, kai dėl darbo drausmės ar panašių pažeidimų yra atleidžiamas namo valdytojas ar kiemsargis, jis ir kartu su juo gyvenantys šeimos nariai ar pažįstami asmenys turi būti iškraustomi iš užimamo buto pagal Tarybų Rusijos Civilinio kodekso 171 str.

Dabartinio Vyriausybės atstovo apskrityse funkcijas atlikęs miesto prokuroras VK buvo nurodęs, jog tų metų sausį VK priimtas sprendimas, kuriuo tokie prasikaltę ir atleisti namo valdytojai ar kiemsargiai su visais giminaičiais turėjo apleisti užimamus butus per 48 valandas, prieštaravo minėtajam kodeksui, galiojusiam ir Lietuvos TSR bei numačiusiam, kad iš buto asmuo privalo išsikraustyti per mėnesį nuo raštiško įspėjimo įteikimo.

Gyventojų skaičius augo kaip ant mielių

1947 m. pradžios VK dokumentuose yra fiksuota, jog 1946 m. Klaipėdoje gyveno daugiau nei 40 tūkst. žmonių.

Metų pradžioje buvo prognozuojama, kad per metus jų padaugės iki 50 tūkst.

Į šiaurę nuo Dangės buvusioje miesto dalyje tuo metu veikė 143 organizacijos, įmonės ir įstaigos bei buvo apie 7000 darbininkų ir tarnautojų, o pietinėje – atitinkamai 82 juridiniai asmenys ir apie 4500 dirbančiųjų.