Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) panaikino Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sprendimą nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją ir įpareigojo atlikti pakartotinį vertinimą.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos, siekiančios dirbti pagal vaistininkės licenciją Lietuvoje, profesinės kvalifikacijos pripažinimą patvirtinančio dokumento išdavimo.

Moteris Jungtinėje Karalystėje baigė 4 metų farmacijos studijas universitete ir įgijo farmacijos magistro laipsnį bei sėkmingai atliko pusę praktikos laiko vaistinėje. Dėl asmeninių priežasčių grįžusi į Lietuvą, farmacijos praktiką baigė Lietuvoje, sudariusi sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.

SAM ir moters skundo netenkinęs pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos profesinė kvalifikacija negali būti pripažinta, kadangi nebuvo pateiktas pagal atitinkamas ES direktyvas reikalaujamas Jungtinėje Karalystėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas.

Tokio įrodymo ji neįgijo, nes vaistininko kvalifikacijai įgyti būtinuosius reikalavimus įvykdė ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o pasinaudodama fundamentalia Europos Sąjungos laisve – laisvu asmenų judėjimu – dviejose valstybėse narėse ir vienoje iš jų – Lietuvoje – dabar siekia užsiimti vaistininko profesine veikla.

Teismo nuomone, pareiškėja suvaržymus patiria dėl to, kad pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į byloje pateiktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą byloje prieš Lietuvos Respublikos sveikatos ministeriją, kuriame išaiškinta, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal atitinkamą direktyvą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla.

„Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą, paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti”, – rašoma LVAT pranešime.

Teismas patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino.