Teatro ir kino dailininkės Sigitos Šimkūnaitės sukurta scenografija papuošė ne vieną Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklį. Nuo 2017-ųjų, kai ji sukūrė choreografiją šokio spektakliui „Karmen“ pagal Georges‘o Bizet ir Rodiono Ščedrino muziką, sekė Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“, Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba“ ir ypatingo dėmesio sulaukęs Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“.

2021 m. rudenį menininkė publikai paruošė dar vieną staigmeną: Afrikos karščiu tvieskiančią bei Paryžiaus prabanga dvelkiančią scenografiją Gaetano Donizetti operai „Pulko duktė“. Komiška opera sausio 28-29 dieną rodoma Klaipėdos Žvejų rūmuose.  

Sakoma, kad spektaklio gimimas prasideda nuo to, kad režisierius paskambina scenografui. Ar taip viskas ir vyksta?  

Būna įvairiai. Iki pirmo susitikimo su režisieriumi būnu gana nuodugniai susipažinusi su kūriniu: perklausau muzikinę medžiagą, perskaitau scenarijų, libretą, žiūriu filmus, skaitau knygas, susijusias su būsimo spektaklio tema ar laikotarpiu. Dažnai jau patiems pirmiems susitikimams būnu paruošusi eskizus. Kitą kartą atsitinka taip, kad režisierius jau turi savo numanymą apie veiksmo laiką ir vietą. Visada įdomu prisitaikyti prie žaidimo taisyklių. 

Kieno žodis būna paskutinis: režisieriaus ar scenografo, o gal ieškoma bendro matymo? 

Man režisierius yra viso pastatymo ašis, todėl galėčiau pasakyti, kad jo žodis paskutinis, bet tam paskutiniam žodžiui visada svarbu surasti bendrą matymą. 

Scenografus reikėtų vertinti pagal tai, kaip giliai jie suvokia dramaturgiją ir geba atsiliepti į režisieriaus sumanymą?  

Reikia vertinti darbą – kūrinį apskritai, galbūt neišskiriant atskirų sudėtinių jo dalių. O klausyti, girdėti ir išgirsti vienas kitą yra tiesiog būtina.  

Nuo ko prasidėjo operos „Pulko duktė“ scenografijos kūrimas?   

Vos pirmąkart susitikus, režisierė Jūratė Sodytė išdėstė gana aiškią viziją: kokią šalį vaizduosime, į kokį laikotarpį nukelsime operos veiksmą. Tad man buvo skirta labai įdomi užduotis – pavaizduoti Alžyro Nepriklausomybės karo laikotarpį bei septintojo dešimtmečio Paryžių.  

Ar galėtumėte operos „Pulko duktė“ scenografiją palyginti su Jūsų ankstesniais darbais?  

Nežinau ar reikia lyginti. Juk skiriasi kiekvieno pastatymo muzikinė medžiaga, operos istorija, komanda. Su režisiere J. Sodyte dirbau pirmą kartą. Man tai labai įdomi ir vertinga patirtis. Manau, kad vizualiai vaizdas visiškai kitoks, nei man neįprastas rezultatas. 

Apie pasikartojimus labai negalvoju, sau visada keliu klausimą: kas šiai konkrečiai medžiagai tinka labiausiai. Kita vertus, nesu padariusi tokio didelio kiekio spektaklių, kad nesugalvočiau ko nors naujo.  

Kas jus įkvepia? 

Papasakoti apie įkvėpimą sunkiausia. Jis dažniausiai ateina tiesiog ilgai mąstant ir dirbant. Operos „Pulko duktė“ atveju, ieškojau ir radau atramą kūrybai, pažiūrėjusi filmą „Alžyro mūšis“ („The Battle of Algiers“), kurį rekomendavo draugas istorikas, o antro veiksmo stilių įkvėpė mada ir Coco Chanel kūryba. Skirtingos patirtys, sutikti žmonės, kartais trumpa ištrauka iš straipsnio sukelia smalsumą ir skatina kūrybinį mąstymą. 

Operos „Pulko duktė“ pirmo ir antro veiksmo scenografija labai skirtinga  

Du operos veiksmai vienas nuo kito skiriasi kaip diena ir naktis: Alžyre šviečia kepinanti saulė, oro temperatūra tokia aukšta, kad prancūzės alpsta nuo karščio, o Prancūzijos kariai ir vietiniai gyventojai nespėja valytis prakaito nuo savo veidų. Na, o antras veiksmas gerokai rafinuotesnis, suvaržytas, niūrokas ir šaltas. Tai atsispindi ir scenografijoje, ir kostiumuose. 

Kas, Jūsų manymu, labiausiai lemia statomo spektaklio sėkmę ir kiek tam įtakos turi scenografija? 

Sėkmė, manau, yra nenuspėjama. Tačiau jūs man pasakykite, kuris operos gerbėjas nenorėtų išgirsti ir pamatyti G. Donizetti operos? Manau, kad daugiausia sėkmės taškų susirenka muzika, jos puikus atlikimas, aukščiausio lygio solistai ir įdomūs, besikeičiantys paveikslai scenoje. Scenovaizdis labai svarbus spektaklio dėmuo, kuris turėtų papildyti ir pabrėžti muzikos grožį, bet jokiu būdu jai netrukdyti. Vis dėlto manau, kad spektaklio sėkmė yra kompleksinis dalykas. 

Scenografija – tai dažniausiai didžiulės konstrukcijos, vienaip atrodančios scenoje, kitaip užkulisiuose, o ten jas dažniausiai gamina ir surenka vyriškos komandos. Ar noriai vyrai paklūsta scenografei-moteriai?  

Puikiai sutariu su komandomis, su kuriomis tenka dirbti. Tikrai niekuo negalėčiau skųstis. Pastebiu, kad paskutiniu metu vis rečiau tenka galvoti ar skirstyti darbus į vyriškus ir moteriškus. Manau, kad ribos tarp vyriškų ir moteriškų profesijų beveik išnykusios. Aišku, pagarbą reikia užsitarnauti ir jos nusipelnyti. Norėčiau, kad mane vertintų arba nevertintų už mano darbus, už tai, ką moku arba nemoku ir darau gerai arba blogai, o ne lyties pagrindu. 

Kokios būna scenografų profesinės svajonės? Kokia Jūsiškė? 

Mano svajonės jau pildosi: jei anksčiau tik mintyse pasvajodavau apie darbą operų pastatymuose, tai šiandien viskas vyksta iš tikrųjų. Esu dėl to be galo laiminga.