Kažkada, prieš septynerius metus, kada tuometinis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos zyliojo po Maskvos užimtą teritoriją, kažkas iš lietuvių žurnalistų jo paklausė – ar ne perdaug dėmesio Lietuva skiria Ukrainai, kuri niekaip negali atsikratyti sovietinio paveldo, korupcijos, be to niekaip nesugeba apsispręsti, kuriuo keliu – į Vakarus ar į Rytus ruošiasi eiti, jis atsakė: „Jeigu Rusija „suvalgys” Ukrainą, ateis Baltijos šalių eilė”.

Skambėjo patetiškai ir gal net šiek tiek pernelyg dramatiškai. Pirmiausia dėl to, kad toks požiūris buvo velniškai tolimas nuo to, kuris vyravo net tik rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, bet Vakaruose. Kur vis dar buvo manoma, kad su agresyvėjančia Rusija reikia prekiauti, integruojant ją į globalią ekonomiką. O į posovietinio pasaulio santykių su Rusija ekspertus – Baltijos šalių politikus – buvo žiūrima geriausiu atveju kaip į išsišokėlius radikalus, o mūsų užsienio reikalų ministrai ne tik Rusijos, bet ir Vakarų žiniasklaidoje buvo pristatomi kaip „vanagai”.

nara.getarchive.net nuotr.

Aną savaitę net JAV valstybės sekretorius viešai pareiškė, kad apie 100-120 tūkst. Rusijos karių, sutelktų prie Ukrainos sienos, tai ne grasinimas Kijevui, o visam Vakarų pasauliui.

Kitas aspektas – ekonominis. Ką tik perskaičiau vieną analizę energetikos tema. Joje parašyta: „Praėjusią savaitę „Gazprom” gamybos ir tiekimo suvestinė pažymėjo, jog eksportas už buvusios Sovietų Sąjungos ribų sumažėjo 41%, o eksportas į Kiniją padidėjo 150%, o tai rodo, kad didžioji dalis Europos energijos sunkumų atsirado dėl tiesioginio Rusijos tiekimo. Panašu, kad valstybės kontroliuojama bendrovė [„Gazprom”] tyčiojasi iš Europos žemyno energetinės krizės įkarštyje.”.

Tai citata ne iš kokio bulvarinio leidinio, renkančio simpatikų paspaudimus. Tai iš rimto portalo, skirto rinkų analitikams.

Kaip sakoma, Guten Tag, Deutschland!

Čia apie tai, ką kažkada prancūzų filosofas ir eseistas Andrė Gluksmannas taikliai apibūdino – „kažkodėl vokiečių elitui atrodo, kad jiems vadovaujant Rusija gali tapti civilizuotu kraštu”.

Pono Gluksmanno anais laikais niekas nesiklausė. Kaip ir p. Vaitiekūno. Dar ir dabar ženkliai daliai svarbiausios Europos Sąjungos ekonomikos politikų atrodo, kad dujotiekis „Nord Stream-2” yra svarbi sąsaja, galinti užtikrinti stabilią taiką žemyne.

„Netieksime Europai dujų tol, kol Vokietijoje nebus sertifikuota magistralė „Nord Stream-2”, nutiesta tam, kad apeiti Ukrainos dujų tranzito sistemą”, – nors šiaip jau kassyk pabrėžiama Rusiją esant patikimiausiu pasaulyje energijos išteklių tiekimo partneriu.

„Privalote suteikti Rusijai NATO bloko nesiplėtimo į Rytus garantijas, kitaip mes grasinsime Ukrainai invazija” arba „Visos šalys, įstojusios į NATO po 1997-ųjų, privalo bloką palikti”. Ir nė vieno klausimo sau: kodėl diduma buvusių satelitų Vidurio ir Rytų Europoje neskuba glaustis prie Maskvos, o tekinom bėga į Vakarų saugumo struktūras vos atsiradus progai.

Dėl to kada išgirdau, kad trys Baltijos šalys, gavusios partnerių leidimą, siunčia Ukrainai kovinės ginkluotės, pajutau tam tikrą palengvėjimą. Vakaruose ilgai trunka pastangos suprasti, kas yra Vladimiro Putino Rusija, tačiau atrodo, kad dabar jau yra suvokta. Ir gal net negrįžtamai.