Iškovojome laisvę ir daugiau nei tris dešimtmečius turime laimę gyventi progresyvioje demokratinėje valstybėje. Šiandieną Lietuva – pilnavertė Europos Sąjungos ir NATO aljanso narė, kuri gali didžiuotis, esanti ir jūrinė valstybė, turinti tiek Lietuvos, tiek užsienio piliečiams patrauklius kurortus, o didžiausias jų – Palanga.

Palanga įdomi ne tik poilsiautojams, Palanga – įdomi ir verslui, kuris nori ir gali pasiūlyti įdomių, kurorto vertę neabejotinai keliančių objektų. Regis, kad Palanga įdomi daug kam – bet ar visi nori, kad ji taptų dar patrauklesniu kurortu, galinčiu pasiūlyti daugiau naudingos veiklos poilsiautojams, ne tik keltų kurorto prestižą, bet ir neabejotinai prisidėtų prie itin aktualios problemos sprendimo – sezoniškumo mažinimo?

Tarptautinio lygio dengtų teniso kortų kompleksas Palangoje – toks yra investuotojų sumanymas privačiame sklype, adresu Vytauto g. 178.  Sklypas nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną). Žemės sklypo įsigijimo dokumentuose nurodyta, kad sklype yra tik vienas, neregistruotas požeminis statinys. 

Pasirodo, tai yra bunkeris. Sovietinis bunkeris. Vienas iš tūkstančio kitų tokių bunkerių, kurių vien Palangoje yra mažiausiai šeši. Identiški bunkeriai yra prie Naglio kalno ir Užkanavės gatvėje, kiek mažesni – prie Birutės kalno ir oro uosto, dar vienas beveik kaimynystėje – Ligoninės gatvėje. Visus juos sieja bendras bruožas: jie niekada nebuvo ir šiomis dienomis nėra saugomi kaip valstybės kultūros paveldas.

Tokie bunkeriai ne tik kad būna apleisti ir tarnauja tik kaip viešieji tualetai benamėms katėms, jie ir atrodo bauginančiai, o kurorte gali būti reikalingi bei perspektyvūs geriausiu atveju kaip patalpos kopūstams raugti.

Bet šis bunkeris, matyt, ypatingas. Ypatingas tuo, kad staiga tapo tarsi iš naujo atrastu, nors apie jį žinojo visa Palanga: tiek gyventojai, tiek savivaldybės tarnautojai. Viešuosiuose topografiniuose dokumentuose užfiksuotas atskiro unikalaus registracijos numerio neturintis požeminis statinys, kuris sovietiniais metais buvo tapęs laikinu sandėliu gretimybėje veikusios plytelių gamyklos rakandams. 

Šiomis dienomis galima tik įsivaizduoti, kad toks sandėlis kone 2 metrų storio vidinėmis sienomis, itin siaurais praėjimais, kurio bendras visų patalpų plotas nesiekia net 80 kv. m., nebuvo pati patogiausia alternatyva sandėliavimui, o štai KPD specialistas, apsilankęs bunkeryje, neslėpė entuziazmo ir pareiškė nuomonę, kad bunkeris galėtų būti integruotas į būsimus architektūrinius sprendinius, o jo viduje būtų galima sėkmingai įrengti kavinę. Tik ar menama kavinė bunkeryje apskritai turėtų ateitį vien dėl sanitarinių, priešgaisrinių ir pluošto kitų, tokiai veiklai būtinų leidimų, nekalbama. 

Kai Lietuvos kryptis aiški – einame išsivadavimo iš sovietinio palikimo keliu, ši istorija primena anekdotą. Šiuo laiku šiame geopolitiniame kontekste Lietuvos Respublikos valdininkai ant svarstyklių lėkštelių deda dvi sunkiai palyginamas ateities koncepcijas privačioje žemėje: apleistą bunkerį, kaip sovietinio palikimo atributą, ir tarptautinio lygio dengtus teniso kortus, skirtus kurorto svečiams ir gyventojams viso sezono metu. 

Pabaigai. Gerbiamas skaitytojau, įsivaizduokime, sprendimų priėmimo atsakomybės akivaizdoje, jeigu tektų stoti už valdžios vairo, kurį kelią pasirinktumėte Jūs?