1947-1948 metais Klaipėdoje netrūko įvairiausių komunalinių rūpesčių. Taip pat ir dėl vandentiekio. Kai kurios problemos buvo tokios, kad net lėkė galvos.
Apie tokius šlapius reikalus – dar vienas pasakojimas, parengtas pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus.
Bokštą pastatė, bet…
1947 m. spalio 30 d. VK pirmininko pavaduotojas Ivanas Sinycinas pasirašė potvarkį suformuoti jo paties vadovaujamą komisiją, kuri jau kitą dieną turėjo priimti eksploatacijon pastatytą vandentiekio bokštą.
Prieškarinis 40 m aukščio vandentiekio bokštas buvo sugriautas frontui priartėjus prie Klaipėdos.
VK inžinieriaus Vintarto parengtam vandentiekio bokšto atstatymo projektui buvo pritaręs dar 1945 m. rugpjūčio 20 d. Kartu Gorkomchoz vadovui dr. Vaškevičiui tada buvo nurodyta iki rugsėjo 5-osios paruošti statybų aikštelę ir iki rugsėjo 8 d. sudaryti statybų sutartį su Statybų kontora ir pateikti paraišką būtinoms statybinėms medžiagoms. Nuo 1952-ųjų Klaipėdoje darbų vykdytoju pradėjęs dirbti inžinierius Mykolas Pužauskas knygoje „Darbas saulę palydėdavo“ rašė, kad naująjį vandentiekio bokštą statė Statybos montavimo valdyba (statybų nuotrauka – iš šios knygos).
„Vandentiekio bokšto statyboje buvo sumontuotas 600 kubinių metrų talpos rezervuaras, užbentonuotos gelžbetoninės konstrukcijos. Aplink rezervuarą sienos buvo mūrijamos iš 10 storio šlakbetonio plytų. Atsakingesniems ir sudėtingesniems darbams vadovavo inžinierius Jonas Elenskis. Visi darbai bokšto statyboje buvo atlikti savo jėgomis, ir 1947 m. vasarą vandentiekio bokštas buvo pradėtas eksploatuoti. Tada vanduo jau buvo tiekiamas ir į viršutinius namų aukštus“, – rašė M. Pužauskas.
Linas Poška knygoje „Vanduo turi tekėti“ rašo, kad „Klaipėdos vandens“ archyve rastas dokumentas liudija, jog darbai prie vandentiekio bokšto tęsėsi dar porą metų: 1949 m. lapkričio 2 d. įsakymu penkių asmenų brigada – Antanavičius, Jonas Petkus, Nokaitis, Vaičiulis ir Kulbinkas – atleidžiami iš darbo nuo „š. m. lapkričio 1 dienos, kaip užbaigę vandentiekio bokšto remontą“.
Direktorius prisidirbo
1948-ųjų vasario 24 d. VK priėmė sprendimą dėl Klaipėdos vandentiekio kontoros (Vodokanal) direktoriaus drg. Fiodoro Ježovo atleidimo iš pareigų, kurias jis ėjo nuo 1947 m. balandžio.
Patvirtindamas specialios tyrimo komisijos išvadas VK konstatavo, kad drg. Ježovas neteisingai skirstė iš Komunalinio ūkio ministerijos skirtas premijas ir taip pažeidė finansinę discipliną, taip pat pilnai neparengė miesto vandentiekio priešgaisrinei apsaugai dėl ko gesinant „Trinyčių” fabrike kilusį gaisrą iš priešgaisrinio hidranto nebuvo laiku patiektas vanduo.
Klaipėdos „Trinyčių” fabriko verpėja M. Boltunytė, darbo pirmūnė darbo metu. A. Fatejevo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Naujuoju direktoriumi buvo paskirtas drg. Richardas Klingeris, iki tol dirbęs rajono tinklų vadovu. L. Poška knygoje „Vanduo turi tekėti” rašo, kad jis įmonėje savo karjerą pradėjo šaltkalviu.
„R. Klingerio įsakymų tonas, lyginant su po jo pirmtakų, santūrus ir pagarbus žmonės”, – konstatuoja L. Poška.
Dingdavo net trečdalis vandens
Netrukus po naujojo direktoriaus paskyrimo VK iškėlė ir užduotį ženkliai mažinti vandens nuostolius.
Kovo 9-osios sprendime nurodoma, jog vandens „nutekėjimo” rodiklis Vodokanalo tinkle pasiekė net 30 proc., nors leistina riba buvo 8,5 proc. (Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai” rašo, kad 1948 m. per parą vidutiniškai į Klaipėdos tinklus buvo paduodama 5 800 kub. m vandens).
Priežasčių kodėl taip yra VK išvardino nemažai: pirmiausia – nesutvarkyti tinklai; neatsakinga namų valdymų ir pramonės įmonių vandentiekio tinklų eksploatacija dėl kurios trūksta vamzdžiai ir užliejami rūsiai; Statybos ir remonto valdyba Nr. 199 turėjo devynis tualetus be vandens nuleidimo bakelių ir vanduo čia nuolat teko į kanalizaciją: per parą – 9-10 kub. m.; nelikviduoti vandens nutekėjimo atvejai po sugriautais namais; atidaromi hidrantai ir kt.
Reaguodamas į tokią padėtį VK įpareigojo naująjį Vodokanalo direktorių ir vyriausiąjį inžinierių Viktorą Toleikį iki gegužės 1-osios likviduoti visus vandens nutekėjimo po sugriuvusiais namais atvejus bei nustatyti visus vandens vartotojus, kurie dėl neatsakingo požiūrio gadina vandentiekio sistemą, laužo čiaupus, peršaldo vamzdžius, kad juos būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir išreikalauti penkiskart didesnes sumas nei jų padaryta žala vandentiekiui.
Miesto gyvenamojo fondo valdybos vadovui drg. Titovui buvo nurodyta prie Remonto darbų kontoros suformuoti santechnikų komandą, kad ji iki liepos 1-osios namuose pilna sutvarkytų vandentiekio ir kanalizacijos tinklus.
Atsakomybė už hidrantų priežiūrą buvo perkelta ir ant namų valdytojų pečių, o Vodokanalo direktorius kartu su už tokią priežiūrą atsakingais asmenimis, milicijos ir gaisrinės atstovais ne rečiau kaip kartą per mėnesį turėjo atlikti šių įrenginių apžiūrą. Milicijos paprašyta nuolat stebėti, ar hidrantai nėra neteisėtai atidaromi ir patraukti atsakomybėn tai darančius asmenis.
Vandentiekio direktorius R. Klingeris dar gavo ir užduoti pravesti seminarą namų valdybų atstovams, kaip reikia tinkamai prižiūrėti vandentiekio tinklus.
Visgi ši kova su netektimis tikriausiai nebuvo lengva – knygoje „Vanduo turi tekėti” L. Poška pasidalino 1948 m. spalio 18 d. R. Klingerio įsakymu, kuriame konstatuojama, kad „1mojo rajono viršininkas drg Glovackas labai mažai reaguoja į vandens nutekėjimo lividaciją”.
„Pav. Konservų fabrike nutekėjimas buvo beveik visi metai ir tinklo inžinierius nutekėjimą likvidavo. Be to drg. Glovackis turi daugiau dėmesio kreipti į tinklo darbų objektus. Įsakau 1. Rajonų viršininkams drg. Glovackiui ir drg. Normantui atkreipti dėmesį į nutekėjimo likvidavimą, tiksliai nustatyti darbo objektus ir tinklo darbo jėgos išnaudojimą”, – rašoma įsakyme.
Prisipažinimas dėl per didelių kainų
1948-ųjų balandį VK buvo parengęs sprendimą, pagal kurį iki tol, kol bus visur įrengti vandens skaitikliai, vienam žmogui per parą taikyti 50 l vandens normą. Taip pat buvo numatyta, kad gyventojai už kubinį metrą vandens turi mokėti 80 kapeikų, už nuotekas – 20. Organizacijoms atitinkamai buvo numatyti 1,3 Rb ir 40 kapeikų tarifai, o ūkiskaitinėms organizacijoms – 1,6 Rb ir 60 kapeikų.
Birželį VK buvo parengęs dar vieną sprendimo projektą dėl naujų vandens kainų ir normų. Šio dokumento atsiradimas jau buvo motyvuotas tuo, kad anksčiau nustatyti tarifai jau yra per dideli ir nediferencijuoti, visiems gyventojams nepaisant gyvenimo sąlygų galiojo vienoda 75 l per parą norma. Be to konstatuota, kad mieste išaugo tiek gyventojų, tiek ir pramonės vandens poreikiai.
Sunormuoti buvo net 25 vandens vartojimo atvejai. Gyvenamuosiuose namuose, kur nebuvo vandentiekio ir gyventojai naudojo vandenį iš lauke įrengtų kolonėlių, vienam žmogui buvo parai buvo numatyta 30 l norma. Namuose, kur vandentiekis buvo bendras, ji siekė 40 l, o butuose su vandentiekio vamzdžiais – 60 l. Jei name dar buvo ir kriauklė bei klozetas, šie įrenginiai normą padidino iki 80 l. Vonios su vietiniu šildymu norma – 100 litrų žmogui. Bendrabučiuose be vandentiekio turėjo būti tenkinamasi 20 l norma, su vandentiekiu – 50 l.
Sunormuotas buvo ir vandens vartojimas įvairiose įstaigose. Pavyzdžiui, vaikų darželiuose vienam auklėtiniui buvo numatyta 60 l norma, vienai viešojo tualeto vietai – 50 l, vienam nusiprausimui pirtyje – 150 l, vienai ligoninės lovai – 300 l, bufetuose vienam kriauklės kranui per valandą – 100 l, vienai kino teatro žiūrovinei vietai – 12 l.
Grupė žmonių minint Spalio revoliucijos 30-tąsias metines prie kino teatro „Kapitol” dabartinėje Herkaus Manto gatvėje. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Vandens normos buvo numatytos net pagal transporto priemones. Garažams viena lengvoji mašina suteikė 500 l normą, sunkvežimis – 800 l, autobusas – 1000 l.
Vienam 1 kv. m gatvės ar šaligatviui ar želdymų laistymui buvo galima išleisti 2 l.
Spendimo projektu buvo numatyta, kad vienas kub. m vandens gyventojams kainuos 85 kapeikas, o nuotekos – 30 kapeikų. Pramonės įmonėms šie tarifai atitinkamai siekė 1,2 Rb ir 40 kapeikų, prekybinėms organizacijoms – 1,4 Rb ir 50 kapeikų, biudžetinėms įstaigoms – rublį ir 35 kapeikas. Brangiausiai buvo apmokestintos privačios amatininkų dirbtuvės ir privatūs prekybininkai – po 3 rublius ir rublį.
Kubinis metras vandens iš kolonėlių buvo įkainuotas dviem rubliais.
Vandens skaitiklių era pokarinėje Klaipėdoje prasidėjo dar negreit – bent jau L. Poška, nagrinėjęs „Klaipėdos vandens” archyvą, metrologijos pradžią sieja su 1950 m. balandžio 15 d. įsakymu, kuriuo vyr. inžinieriui V. Toleikiui buvo pavesta „vandens ir elektros skaitiklių bei kitokių vandens ir elektros matavimų prietaisų priežiūra”. Vyr. inžinierius šiuo įsakymu taip pat tapo atsakingas už „savalaikį šių prietaisų tikrinimą bei kleimavimą”.
Vandens normas turime ir šiais laikais – jos taikomos tada, jeigu dėl techninių ar kitų priežasčių nėra galimybės įrengti skaitiklį. Tokiais atvejais vartotojas atsiskaito pagal vidutinį aptarnaujamoje teritorijoje suvartojamo geriamojo vandens kiekį – jis uostamiestyje ir Klaipėdos rajone dabar yra 3,3 kub. m gyventojui arba apie 106 litrai per parą. Papildomai yra numatyta ir karšto vandens norma – 1,05 kub. m/mėn.
Na o kainos šiandien yra apsivertusios aukštyn kojomis lyginant su sovietmečiu – nuotekos yra brangesnės nei pats vanduo. Butuose kub. m vandens kaina šiuo metu siekia 93 centus, nuotekų – 1,06 Eur. Yra dabar ir vadinamasis skaitiklio mokestis, kuris bute siekia 88 centus/mėn.
Tvirtinant naujus tarifus „Klaipėdos vanduo” buvo pateikusi duomenis, kad patiria nuostolius dėl geriamojo vandens apskaitos tarp daugiabučių namų įvadų ir butų skaitiklių – jie sudaro 228,4 tūkst. kub. m arba 7,98 proc. nuo į butus patiekto geriamojo vandens. Pašildyti skirto vandens nuostoliai daugiabučiuose sudaro 151,6 tūkst. kub. m arba 8,31 proc. nuo patiekto kiekio.
Na, ir žinoma, pabaigai galutinis palyginimas, ar „prie ruso” tikrai buvo geriau. 1948 m. vidutinės Sovietų sąjungos pramonės darbininko pajamos siekė 406 rublius, tad jis už savo algą galėjo sunaudoti 353 kub. m vandens ir išleisti jį į miesto nuotekų tinklus. Šiandien vidutinė alga šalyje į rankas – 1012 eurų. Ją gaunantis klaipėdietis net ir žvėriškai lyginant su sovietmečiu pabrangus nuotekų tvarkymui tokius pinigus gali „konvertuoti” į beveik 506 kub. m vandens.
Taigi čia tie „senieji” rubliai, kuriuos chruščiovas 1961 metais pakeitė į „naujus” santykiu 1:10. Tokiu atveju vidutinė alga būtų buvusi 40 rub 40 kap, nors dėl infliacijos, kurios sovietijoje „nebuvo”, jau buvo pašokusi iki 60-70.