Istorinių rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pristatome Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Leopoldo Dymšos 1920 metais rašytus pranešimus užsienio reikalų ministrui.

Šie dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi tų metų vasaros ir rudens pradžios dokumentai liudija apie Lietuvos taikytas ekonominio spaudimo priemones, kurios turėjo įrodyti, jog nuo Vokietijos atskirtas kraštas negalėtų savarankiškai išgyventi.

Klaipėdos krašto civilinis komisaras generolas Gabriel Jean Petisné (antras iš dešinės) Naujojo turgaus (dabar – Teatro) aikštėje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Spaudė iki pat 1922 m. pabaigos

Istorikė Vilma Bukaitė savo disertacijoje „Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919-1940 m.” rašo, kad Klaipėdos krašto teritorija 1920–1922 m. stokojo būtiniausių produktų ir pramonės žaliavų ir ketino užsitikrinti jų tiekimą sudarydama prekybos sutartį su Lietuva. Derybos dėl jos rengimo prasidėjo netrukus po prancūzų administracijos atvykimo, bet vyko sunkiai.

Lietuvos ministrų tarybos 1920 m. gegužės 12 d. posėdžio protokolas rodo, kad Lietuva stengėsi paveikti prancūzų administraciją ekonominiu boikotu – draudė klaipėdiškiams parduoti būtiniausias prekes, taip pat ir grūdus, medienos gabenimą per Klaipėdą, kurioje šios žaliavos apyvarta lėmė ne tik uosto, bet ir pramonės (lentpjūvių, celiuliozės fabriko, amatų dirbtuvių) gyvybingumą.

Lietuvių vengimo dalyvauti derybose priežastis, anot V. Bukaitės, Prancūzijos paskirtas gubernatorius, brigados generolas Dominique Odry suprato labai greit.

„Ekonominio spaudimo priemonės Klaipėdos kraštui Lietuvos vyriausybė iki 1922 m. pabaigos taikė net keletą kartų. Jos turėjo įtikinti Santarvės valstybes dėl krašto glaudžių ūkinių sąsajų su Lietuva, negebėjimo išgyventi iš savų išteklių, gal net paskatinti vietos gyventojus, kad šie ragintų suverenes greičiau priimti sprendimą dėl administruojamos teritorijos perdavimo. Toks Lietuvos vyriausybės pasirinktas poveikio būdas komplikavo jos santykius su Klaipėdos krašto administracija”, – rašo V. Bukaitė.

Įžvelgė tyčiojimąsi

1920 m. liepos 1 d. L. Dymša asmeniškai užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui skirtame pranešime informavo, kad prefektas Gabriel Jean Petisné reikalauja išleisti supirktus grūdus ir tiek miško, kiek reikia, kad fabrikai nesustotų.

„Gąsdina pradėsiąs lenkų politiką vietoj dabartinės mums palankios, pakviesiąs lenkų konsulą, įgyvendinsiąs internacionalizavimą Nemuno ir gausiąs lenkų miško”, – rašė kapitonas.

Apie Prancūzijos atstovo grasinimus jis rašė ir kitame, po poros dienų užsienio reikalų ministrui išsiųstame raporte: G. J. Petisné esą grasino uždaryti sieną su Lietuva, pradėti derybas su Vokietija ir Lenkija, atsigabenti duonos iš Prancūzijos ir „daryti Lietuvos piliečiams sunkenybes”.

Atstovas Klaipėdos krašte pabrėžė, kad jo darbą apsunkina „absoliutė stoka informacijų iš centro” ir teiravosi, kodėl iš Lietuvos neišleidžiama dar gegužės 6 d. prižadėti grūdai, kodėl krašte nesuperkami gyvuliai ir kokia situacija yra su derybomis dėl muitų.

Kitos dienos pranešimo užsienio reikalų ministrui L. Dymša rašė, jog prefektas „energingai pareiškė, kad jis imsis kuoaštriausių priemonių, jei jo reikalavimai nebus kuogreičiausiai išpildyti”.

„Jis yra baisiausiai užgautas ir įerzintas faktu, kad į visus jo prašymus ir užklausimus negavo iš Kauno jokio atsakymo. Lietuva esą tyčiojasi iš jo ir daro sunkenybes kraštui. Toliau jis negalėsiąs kęsti tokio dalykų stovio”, – rašė L. Dymša.

Klaipėdos krašto civilinis komisaras generolas Gabriel Jean Petisné (ketvirtas iš dešinės) išeina iš Biržos pastato. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Prie jau ankstesnių G. J. Petisné grasinimų kapitonas paminėjo prefekto užmojį Klaipėdos spaudoje pradėti kampaniją prieš Lietuvą, kuri rodys, kad „visą laiką Lietuva tik kenkė kraštui nenorėdama išpildyti pirmutinės ir lyg šiol vienintelės sutarties 6 gegužės š. m.”.

L. Dymšos pranešimas rodė, kad Lietuvos valdžia tuo metu ignoravo net tik Prancūzijos vietininką Klaipėdos krašte, bet ir savo pačios atstovą.

„Nuo 1 birželio kasdien siunčiu telegramas, bet atsakymo lyg šiol negavau, o prefektas neduoda ramybės. Sulaikymas duonos krašte padarė mums negeistiną įspūdį. Reikėtų tą klausimą išrišti skubiai”, – rašė kapitonas.

Pasak V. Bukaitės, 1920 m. liepos 1 d. Lietuvai sustabdžius medienos pardavimą per Klaipėdos uostą ir taip dar pasunkėjus prancūzų valdomos teritorijos ekonominei padėčiai, generolas D. Odry kreipėsi į Prancūzijos vyriausybę, prašydama demaršu paveikti Lietuvą. Tačiau ji ekonominio spaudimo priemonės Klaipėdos kraštui iki 1922 m. pabaigos taikė net keletą kartų.

1920 m. rugsėjo vidurio L. Dymšos pranešime užsienio reikalų ministrui rašoma, kad maisto produktų stokos problemą prancūzų administracija bandė spręsti pirkdama grūdus „neutraliame užsienyje, kur prisieina mokėti dukart daugiau nei Lietuvoje”. Už 8 000 centnerių grūdų Švedijai buvo sumokėta 1,5 mln. markių.

„Gyventojai žino apie tai ir simpatijos prie francūzų kasdien mažėja. Bet visgi Petisnė neseniai pareiškė man ir Petruliui, kad jam labai mažai rūpi ar Lietuva duos kraštui duonos ar ne, nes jis gausiąs Olandijoje kiek tik norės, o turėdamas kaž kokius atliekamus 20.000.000 markių, galėsiąs dukart brangiau mokėti”, – rašė L. Dymša.

Trūko lietuvių noro eiti į valdžią

Minėtajame raporte L. Dymša minėjo ir vietos lietuvių abejones dėl galimybės dirbti krašto valdžios struktūrose.

„Francūzai seniai jau kalba apie reorganizaciją Landesdirektorijos ir įvedimą lietuvių kalbos kaipo antros oficialės. Bet paskutiniu laiku nuo kalbos atsisakė. Sutinka tik lietuvių skaičių Landesdirektorijoje padidinti”, – rašė kapitonas.

Pasak V. Bukaitės, Mažosios Lietuvos Tautos tarybos pastangomis, dar kovo 12 d. ankstesnė septynių narių Klaipėdos krašto direktorija, į kurią įėjo vien vokiečiakalbiai nariai, buvo papildyta dviem lietuviais.

„Bet čia keblumas atsirado iš lietuvių pusės. Nėra kandidatų”, – konstatavo L. Dymša.

Anot jo pranešimo, Mažosios Lietuvos Tautos taryba tokioms pareigoms buvo pasiūliusi Steputaitį, Vydūno brolį dr. Storostą, Kliverį iš Berlyno ir notarą Šerlį iš Šilutės, kurie buvo sutikę kandidatuoti į tokias pareigas, „bet dabar atėjus reikalui mažne visi neduoda galutinio sutikimo – svyruoja”.

„Taip jog jeigu francūzai priimtų sąlygas Tarybos (lietuvių kalba oficiali ir Landesdirektorijoj iš 7 narių – 4 lietuviai) tai vėl būtų nauji keblumai dėl kandidatų. Bet kiek galima numanyti, francūzai su tokiomis sąlygomis nesutiks ir lietuviai pasiliks opozicijoje”, – rašė kapitonas.

Jis taip pat prognozavo, kad naujai steigiamoje krašto Valstybės taryboje lietuvių bus labai mažai, nes atstovus į ją siųs „luomų organizacijos (darbininkai, miestas, ūkininkai, pirkliai)”.

Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema” rašė, kad ši patariamąją nuomonę visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais turėjusi taryba susidėjo iš 20 narių. Po du narius į ją turėjo deleguoti Klaipėdos miestas, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys, prekybos bei žemės ūkio rūmai, po vieną – valdininkų, amatininkų bei žvejų sąjungos, penkis – darbininkų profesinė sąjunga. Pirmininkavo jai prefektas.

Kad L. Dymšos prognozės dėl Valstybės tarybos pasitvirtino, rodo R. Valsonoko išvardintos 1920 m. spalio 1-ąją susirinkusios Valstybės tarybos narių pareigos ir pavardės: „vyr. burmistras dr. Grabow, miesto tarybos pirmininkas Scharffetter, Klaipėdos apskr. atstovai Reisgys ir Paura, Šilutės apskr. atstovai. Blosse ir Baldžius, Pagėgių apskr. atstovai von Schlenther ir Korsetz, prekybos rūmų pirmininkas Kraus, šių rūmų vice-pirmininkas Nafthal, žemės ūkio rūmų atstovai Scheu ir Brožaitis, valdininkų atstovas, apygardos teismo patarėjas, dr. Hansen, amatininkų sąjungos atstovas Hilpert, žvejų sąjungos atstovas Suhr ir darbininkų profesinės sąjungos atstovai Pannars, Randel, Stagadt, Wessel ir Kislat”.