Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neteko kantrybės: aštuonerius metus siekęs sužlugdyti laisvamanę Ukrainos valstybę po Krymo aneksijos 2014-aisiais, paskelbė, kad jo šalis diplomatiškai pripažįsta atskalūniškas Donecko ir Lugansko „liaudies respublikas” (LDR, DLR) Ukrainos Rytuose (jos atsirado rusams mėginant sukelti maištą kolektyvinio Kremliaus sąmonėje sukurtoje vadinamoje „Novorosijoje”) ir įveda karines pajėgas, kurios turėtų užtikrinti „bendrą gynybą” nuo Kijevo režimo.

Posovietinė vieningoji energetikos sistema IPS/UPS iki šiol vienija absoliučiai visas buvusias sovietijos respublikas. Tai vienintelis likęs, tačiau labai paveikus sovietinis kontūras, nepaisant kai kurių šalių narystės NATO bei ES ar į ją pretenduojančių. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ta proga kažkur perskaičiau, kad tokiu būdu p. Putinas ir jo valdanti kompanija galutinai nusimetė maskuojančios spalvos kiautą, o iš ten pasirodė tikras ten slypėjęs monstras.

Istorija, ko gero, vien tik separatistinių teritorijų pripažinimu nesibaigs.

Jeigu teisus Ukrainos pasiuntinys Jungtinėse Tautose Saugumo tarybos posėdyje rodęs, kad Rusijos lyderio pasirašytas LLR ir DLR pripažinimo įsakas buvo tarsi nukopijuotas nuo panašaus 2008 m. dokumentų, kad Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos – Gruzijos regionų – nepriklausomybę, galime tikėtis karinės invazijos. Nes LLR ir DLR „valstybiniuose” dokumentuose teigiamas, kad šių darinių teritorijos atitinka Ukrainos Lugansko ir Donecko sričių administracines ribas, o paliaubų linija tarp Ukrainos kariuomenės ir separatistais besidedančių Rusijos karių „pjauna” atskalūnų geidžiamą ar įsivaizduojamą numatytą teritoriją dviem trečdaliais.

Kažkuris politikos ekspertas iš Londono universiteto kolegijos (angl. Univesity College London), manau, taikliai pastebėjo, kad p. Putino veiksmas – separatistų pripažinimas – ne itin atitiko vėliau transliuotą jo kreipimąsi į Rusijos žmones, kuris buvo šiuolaikinei Ukrainai ir Vakarams, išskyrus gal JAV, išplitas skrandžio turinys. Ten saugotas ir brandintas gana ilgai.

Taigi, galime laukti tolesnės įvykių eskalacijos. Karinės arba ekonominės. Šiuo požiūriu visai gali būti, kad bus mėginama komplikuoti šią savaitę numatytą Ukrainos ir Moldovos elektros perdavimo sistemos izoliuoto darbo bandymą. Tris paras arba 72 val. Ukrainos elektros sistema turėtų veikti izoliuotu režimu vasario 25-27 d. Vėliau – ateinančią vasarą – panašiai mažesnės nei žiemą apkrovos laiku. Ukraina ir Moldova tikisi jau 2023 m. sinchronizuoti savo elektros perdavimo sistemą su kontinentinės Europos perdavimo sistema UTCE – dviem metais anksčiau nei tą planuoja padaryti Baltijos šalys.

Ukrainos energetikos sektoriaus analitikai pripažįsta, kad šis bandymas gali patirti trukdžių. Esą Rusija ir Baltarusija be problemų sutiko Ukrainą su Moldova atjungti, tačiau ar lygiai taip pat sklandžiai prijungs vasario paskutinę dieną atgal. Pagrindinė problema – dėl nepalankiai susiklosčiusios konjunktūros energijos šaltinių rinkose bei Rusijos ribojamo dujų tiekimo bei tranzito Ukraina pernai rudenį sukaupė labai ribotus energijos išteklius. Prognozuojama, kad per 72 val. izoliuoto darbo šalies energetikos sistema sukūrens maždaug pusę iš turimų 700-750 tūkst. tonų akmens anglių. Todėl klausiama – o kas bus, jeigu dėl kokių nors nesklandumų Rusija atsisakys prijungti šalį į posovietinę IPS/UPS perdavimo sistemą? Ar ukrainiečiams teks ne tik deginti, bet ir brangiai pirkti energijos išteklius, kol tokiu galimu atveju Europa sutiks gelbėti ir prijungti prie UTCE Ukrainą dabar? Mat maždaug tris vakarines šalies sritis jungianti atskira energetikos Burštyno sistema jau dabar dirba sinchroniniu režimu su Europa ir yra sujungta su Slovakija bei Vengrija. Tačiau kartu pastebima, kad Ukrainoje veikia net 15 įvairaus galingumo branduolinių reaktorių – ar jie bus saugūs?

Spėju, kad izoliuoto darbo bandymą Ukrainoje akylai stebi mūsų energetikai, kurie planuoja susijungimą su UTCE 2025 m.

Tačiau šiame kontekste yra svarbu prisiminti vieną politinį aspektą. Iš Sovietų sąjungos pasitraukus Baltijos šalims, vėliau Baltarusijos, Rusijos bei Ukrainos vadovams prieš tris dešimtmečius pasirašius SSRS „paleidimo aktą” buvo įkurtą Nepriklausomų valstybių sandrauga – butaforinis SSRS pakaitalas, kuris ligi šiol gerokai aptrupėjo. Pono Putino 2010 m. sutverta Eurazijos sąjunga (tariama ES kopija) šiuo metu vienija Rusiją, Baltarusiją, Kazachstaną, Kirgizstaną ir Armėniją – tik penkias buvusios Sovietų sąjungos šalis, ko apie Rusijos imperijos atkūrimą kliedinčiam Kremliui akivaizdžiai per maža. O štai posovietinė vieningoji energetikos sistema IPS/UPS iki šiol vienija absoliučiai visas buvusias sovietijos respublikas. Tai vienintelis likęs, tačiau labai paveikus sovietinis kontūras, nepaisant kai kurių šalių narystės NATO bei ES ar į ją pretenduojančių.