Atėjome su plakatais prie Rusijos konsulato pasakyti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo veiksmais primena vieną žiauriausių XX a. Europos diktatorių – Staliną. Putino agresyvi politika – Krymo okupacija, separatistinių valstybių pripažinimas, susišaukia su stalinistiniais nusikaltimais.

Atėjome pakviesti aktyvaus piliečio, kolegos Virginijaus Partauko. Jis negalėjo abejingai stebėti įvykius Ukrainoje ir pasirašė keletą plakatų ta tema, vėliau papildė pagal bendražygių pasisakymus. Vieni tekstai tiesmukiški, kiti verčiantys pamąstyti, ieškoti atsakymų. Kadangi pavakariais nusprendėme atvykti prie Rusijos konsulato Klaipėdoje, tai turėjome plakatinių klausimų ir konsului. Niekas iš pastato neišėjo, bet tikimės, kad stebėjimo kameros viską gerai fiksuoja, o darbuotojai išvers rusiškai.

Viena iš bendražygių pavėlavo pasiūlyti savo tekstą, o ir pati negalėjo dalyvauti. Jos laikomas plakatas būtų buvęs kitoks: „NEERZINKIME IR NEKĄSKIME Į KULNĄ STIPRIAUSIAM EUROPOS PLATUMŲ PLĖŠRŪNUI-RUSŲ LOKIUI!”. Kadangi sakome gyveną demokratinėje Lietuvoje, ir nuomonės gali skirtis, todėl pikete galima pamatyti įvairių tekstinių pasisakymų. Diskutuojame tarpusavyje, bet nepuolame viens kito keikti ar smurtauti, kaip daro kai kurie buldozeriniai ura patriotai, pavyzdžiui, A. Marčauskas ir Co.

Šiek tiek mus nuvylė policininkai. Mergina ir vaikinas rūsčiais veidais pareikalavo, kad visi piketo dalyviai pateiktume asmens dokumentus. Piketo organizatorius Virginijus nustebo, kodėl nepakanka vieno atsakingo asmens duomenų, kuo įtariami ar nusikalto eiliniai piketo dalyviai. Pareigūnas atsakė, kad esame piketuotojai, todėl su mumis taip ir elgiasi. Ar ne keista, kad aktyvus, konstitucine teise besinaudojantis pilietis laikomas potencialiu pažeidėju ar net nusikaltėliu? Tiesa, pareigūnai įsiklausė į patyrusio piketų meistro argumentus ir pretenzijų nebereiškė. Bet kaip jaustųsi pirmą kartą piketuojantys klaipėdiečiai, ar jie benorėtų rizikuoti vėl užsitraukti nemalonę, įtarinėjimus iš savų policininkų? Mūsų nuomone, kai kurių pareigūnų perdėtas uolumas, psichologinės įtampos kėlimas, ar net provokavimas yra netoleruotinas, nesiderina su žmogaus teisėmis. Į tokį policininkų autoriteto žeminimą turėtų reaguoti ir jų vadovai.

Policininkams pasitraukus prie juos atvežusios mašinos, toliau dalinomės mintimis, prisiminėme Stalino politiką, kuri turi pavadinimą „pats muša ir pats rėkia”. Mes, lietuviai, tas deklaruojamas „vertybes”matėme 1940 m. birželio 15 d.. Tada Rytų diktatorius, pateikęs absurdiškus kaltinimus, įžengė į Lietuvos teritoriją.

Daug šimtmečių Lietuvą ir Ukrainą jungia panašus likimas, – ilgaamžė Rusijos okupacija ir reikalavimas klastoti istoriją.

Apie 1978 metus vasarojau pas Zigmą Pocių, kuris dirbo Lietuviškos tarybinės enciklopedijos mokslinėje redakcijoje, meno skyriaus vedėju. Kartą jis grįžo susinervinęs iš darbo, nes Maskvos tikrintojai grąžino jo parašytą tekstą apie teatrą. Dalį teksto išbraukė, atseit, Lietuvoje teatro atsiradimo data negali būti XVI a. ir reikalavo nurodyti vėlesnį amžių, t.y. apie XVII a., kai netoli Maskvos ėmė veikti pirmasis Rusijoje rūmų teatras. Čia tik teatro istorija, bet net ją reikėjo klastoti, kadangi mes, okupuotos šalys, atseit, esame atsilikusios.

Panašiai nutiko ir ukrainiečiams. Suklastojo, o tiksliau, Rusija pasisavino Ukrainos valstybės įkūrimą. Surašė kaip vienos valstybės istoriją, nors tai dvi skirtingos valstybės, kurios turėjo skirtingus valstybių įsikūrimo laikotarpius. Ukrainos, kaip valstybės atsiradimas siejamas su Riuriku, o tai IX a., o Rusijos valstybės istorija prasideda nuo Maskvos kunigaikštystės įsigalėjimo XIII a. Ir siejama su kunigaikščiu Danilu.

Didysis žydas propagandistas Vladimiras Solovjovas savo vedamose laidose neužmiršta tyčiotis iš ukrainiečių ir per TV Planeta RTR pasakoti, jog ukrainiečiai neturi savo istorijos, jog ją pavogė iš Rusijos, nors labiau tikėtina, kad rusai pavogė istoriją iš ukrainiečių. Beveik visose laidose daug kartų kartoja, jog ukrainiečiai yra fašistai-banderavcai. Gėda klausytis žydo, kuris negerbia savo nekaltai nužudytų tautiečių atminimo ir neįvardija žydų mirčių antrojo kaltininko.

Jei 1939 m. sovietai nebūtų sudarę draugystės sutartį su nacistine Vokietija, nebūtų nacizmą išėję į „laisvę”, tai galimai nebūtų kilęs net II pasaulinis karas ir nebūtų nužudyta milijonai nekaltų žydų, vokiečių, rusų, čigonų ir kitų tautybių žmonių.

Mes, kurie atėjome prie konsulato, manome, kad valstybė nugalėtoja, privertusi surašyti istoriją tokią, kokia yra jai reikalinga, elgiasi negarbingai. Kitas negarbingas Rusijos elgesys tyčiotis iš valstybių, ypač iš tų, kurios buvo okupuotos dar carinės Rusijos laikais. Jos privalo paklusti, atiduoti teritorijas, kurios yra svarbios dar didesnei galiai įgyti. Jei Rusijai reikalingų žemių neatiduosi, tai ginklu ims grasinti, kaltinti visus, o save taikos paukščiu vadinti.

Atėjome prie Rusijos konsulato, nes skaudi Ukrainos ir Lietuvos, praeitis mus sujungė, o žiauri rytdiena, kurią buvęs okupantas numatė Ukrainai, reikalauja pasakyti – šalin rankas nuo Ukrainos!