Kultūros ministrui skelbiant draudimą atvykti Rusijos dainininkams, aktoriams, režisieriams ir sportininkams (visiems be išimties), socialiniuose tinkluose vis dažniau pasigirstant raginimams deportuoti Rusijos piliečius iš Lietuvos, o knygynams išimant iš lentynų rusiškų leidėjų knygas, labai svarbu nepamiršti ir aiškiai pasakyti – Lietuvos rusai nepriklauso Vladimirui Putinui, o rusų kalba, kaip ir rusų tauta, nėra Kremliaus nuosavybė.

Vasario 24 dieną Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, vyko mitingas Ukrainai palaikyti. Buvo labai malonu tarp susirinkusiųjų matyti dešimtis rusakalbių klaipėdiečių. Jaunų ir pagyvenusių, paauglių ir suaugusių. Daugelis jų visiškai nutolę nuo politikos, nesidomėjo Ukraina, nestigmatizavo Vladimiro Putino, nebuvo labai patriotiškai nusiteikę, bet tą vakarą atėjo, – daugelio jų akyse buvo ašaros. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kodėl aš rašau šias eilutes? Negaliu savęs vadinti etniniu rusu. Esu žydiškų šaknų turintis slavų kilmės lietuvis, kurio protėviai šimtmečius gyveno istorinėse Lietuvos žemėse. Tačiau aš save laikau „rusų kalbos žmogumi“, kaip rašė Pranciškus Skorina, tai yra – rusakalbiu.

Esu LRT naujienų tarnybos laidų rusų kalba autorius. Žvelgdamas į tai, kokie įvykiai šiandien rutuliojasi regione, išdrįsau pasakyti keletą žodžių gausios Lietuvos rusų ir rusakalbių bendruomenės vardu. Žinoma, negaliu kalbėti už visus, bet esu tikras ir žinau, kad išsakysiu daugelio poziciją.

O rytoj buvo karas

Vasario 23–oji man buvo sunki darbo diena – du interviu, keliolika surašytų naujienų, pasiruošimas renginiui, kalbos „šlifavimas“ prieš pasisakymą. Taip atsitiko, kad miegoti nuėjau vėlai – paryčiais. Apie 4 valandą ryto. Perbėgau akimis UNIAN, „Reuters“ ir „Novaja Gazeta“ antraštes, padėjau telefoną ir užmigau. 5 valandą ryto reguliarioji Rusijos Federacijos kariuomenė peržengė Ukrainos sieną.

5 valandą ryto, nepaskelbę karo, Rusijos kariai užpuolė Ukrainą, daugelyje vietų atakavo sienas ir pradėjo Ukrainos miestų – Charkivo, Černihivo, Chersono, Kijevo, Melitopolio, Sumų ir kai kurių kitų – bombardavimą. Žuvo ir buvo sužeista daugiau nei du šimtai žmonių. Priešo lėktuvų antskrydžiai ir artilerijos apšaudymai buvo vykdomi ir iš Baltarusijos teritorijos. Šis sunkiai suvokiamas išpuolis yra civilizuotų tautų istorijoje neregėta išdavystė…

Pažįstami žodžiai? Manau, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime girdėjome šias eilutes. Aš pakeičiau tik keletą žodžių. Tik klausimas, ar šią kalbą prisimena Maskvoje tie, kurie davė įsakymą „denacifizuoti“ Ukrainą, kurios prezidentas yra etninis žydas?

Invazijos išvakarėse buvo tylu, širdyje ramu. Nepaisant to, kad nerimas, baimė ir karo nuojauta ore tvyrojo jau nuo gruodžio, o paskutines dešimt vasario dienų įtampa vis augo, tai, kas vyksta šiandien, atrodė mažai tikėtina.

Per pastaruosius kelis mėnesius kalbinau daug politikų, analitikų ir atsargos kariškių, tarp jų ir buvusį Lietuvos kariuomenės vadą. Nė vienas iš jų netikėjo tokiu scenarijumi. Jie vadovavosi logika, jie argumentavo, jie yra savo srities žinovai. Bet yra taip, kaip yra. Errare humanum est – klysti – žmogiška. Nekaltinkime jų, nes dabartinė situacija sunkiai logiškai paaiškinama. Tai, kas vyksta, yra už sveiko proto ir racionalaus suvokimo ribų.

2014 metų vasario–kovo įvykiai viską apvertė aukštyn kojomis, o 2022 metų vasario 24 dieną pasaulis pasikeitė negrįžtamai. Mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo iki šiol. Bent jau kurį laiką. Galbūt daugelis vis dar nesuvokia, bet 2022 metų vasario 24 dieną pabudome naujoje realybėje, naujoje eroje, naujoje epochoje, naujais laikais… Ir nors Baltijos šalis nuo Ukrainos skiria šimtai kilometrų, tai nieko nereiškia. Karas žudo. Karas nuodija. Karas – tai radioaktyvus debesis. Kare nebūna nugalėtojų, tik pralaimėtojai. Ir tegul atleidžia man ukrainiečiai, kurių miestuose šiuo metu sproginėja bombos, bet ne jūs esate pagrindiniai šio karo pralaimėtojai. Pagrindiniai pralaimėtojai yra rusai.

Ukrainiečiai turi ateitį, ir tai yra svarbiausia. Igne natura renovatur integra – po ugnies gamta atsinaujina. Noriu tikėti, kad ji bus šviesi. O šiandieninė Rusija, panašu, ateities nebeturi. Šis karas ją griauna, ir aš neįsivaizduoju, kaip gyvens rusų pasaulis (geriausia šio žodžio prasme) po šio karo, jam pasibaigus.

Nepaisant to, aš tikiu, kad Vladimiro Putino vardas neužgoš ir nepajėgs įveikti rusiškojo pasaulio (tikrojo rusiškojo pasaulio) galios – Čechovo, Puškino, Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Brodskio, Levitano, Kandinskio, Pasternako, Čaikovskio, Prokofjevo, Dobužinskio, Pavlovo, Sečenovo, Kačalovo, Stanislavskio, Baltrušaičio, Bloko, Achmatovos, Cvetajevos, Pliseckajos, Mečnikovo, Landau, Sacharovo, Ginzburgo ir daugelio kitų pasaulio.

Kartu mes – jėga

Kreipiuosi į savo rusakalbius draugus Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje – įvairiose šalyse. Draugai, mums bus sunku. Galbūt mums bus labai sunku, nes, norime to ar nenorime, esame dalis šio rusiško pasaulio, kurio nei jūs, nei aš nesirinkome. Bet, patikėkite manimi, mes būsime tuo kaltinami…

Taip pat kreipiuosi į gausų būrį savo lietuvių draugų, pažįstamų ir politikų, Lietuvos – mano šalies – valdžios atstovus. Nepasiduokite pagundoms, nepasiduokite tam, ką mūsų didysis rašytojas Grigorijus Kanovičius vadino „velnio apžavais“. Likite laisvės, liberalių vertybių ir demokratijos gynėjais. „Vanagai“ ir kraštutiniai dešinieji mus stums į tamsą – turime atremti fašizmo ir autoritarizmo šmėklą.

Mano šalies prezidentas Gitanas Nausėda savo kreipimesi rusų kalba pasakė labai tikslią frazę: „Šis karas niekam nereikalingas. Nei rusams, nei ukrainiečiams, nei likusiam pasauliui“.

Ir kai šimtai Lietuvos piliečių, tarp kurių yra ir visuomenės nuomonės formuotojų, ir Seimo narių, ir ministrų ir žodžio korifėjų, šiandien rašo: „Русский корабль, иди н****“ („Rusų laive, užsikrušk“), atminkite, kad tai – netiksli citata. Gyvatės saloje žuvę pasieniečiai sakė kitaip – „Русский ВОЕННЫЙ корабль, иди н****“ („Rusų KARO laive, užsikrušk“). Nereikia nė sakyti, kad šis žodis vaidina labai svarbų semantinį vaidmenį, o jį išmetus frazė įgyja visiškai kitokią prasmę.

Aš ir dešimtys mano bendrapiliečių esame įsižeidę ir susirūpinę, kad kai kurie, į šį „flešmobą“ įsitraukę asmenys, sąmoningai praleidžia žodį KARO. Tai gąsdina Lietuvos rusakalbių bendruomenę, kuri neturi nieko bendra su V. Putinu… Lietuvos žmonės, kaip niekas kitas, turėtų žinoti, kaip neteisinga ir nesąžininga atsakomybę už pavienių asmenų nusikaltimus ir nedovanotinus poelgius užkrauti visai tautai.

Aš esu lietuvis, aš esu europietis, bet taip pat esu rusų kalbos ir rusų kultūros žmogus. Nors, žinoma, ne tik jos. Manau, daugelis iš jūsų taip pat. Todėl šiandien labiau nei bet kada mums visiems svarbu sąžiningai, atvirai ir nuoširdžiai pademonstruoti solidarumą. Tai mažiausia, ką galime padaryti, bet niekas Žemėje nelieka nepastebėta. Galbūt tai padės Rusijos ateičiai – ateičiai, kurios ji šiandien sparčiai netenka tiesiog mūsų akyse.

Vasario 24 dieną Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, vyko mitingas Ukrainai palaikyti. Jis jau vadinamas didžiausiu mitingu mieste nuo 1990–1992 metų. Palyginti nedidelėje erdvėje susirinko apie tūkstantis žmonių. Broviausi per minią ir man buvo labai malonu tarp susirinkusiųjų matyti DEŠIMTIS savo draugų, pažįstamų, kolegų, bičiulių – rusakalbių klaipėdiečių. Jaunų ir pagyvenusių, paauglių ir suaugusių. Daugelis jų visiškai nutolę nuo politikos, nesidomėjo Ukraina, nestigmatizavo V. Putino, nebuvo labai patriotiškai nusiteikę, bet tą vakarą atėjo, – daugelio jų akyse buvo ašaros… Žinau, kad tas pats nutiko ir Vilniuje, ir tai yra rodiklis. Mūsų, kaip visuomenės, susitelkimo rodiklis.

Mūsų vienybė yra mūsų įvairovėje.

Lieka tikėtis, kad laikas viską sustatys į vietas. Kaip rašė rusų poetas Gavrila Deržavinas, laiko upės srovė nusineša žmonių vargus ir paskandina užmaršty tautas, šalis ir karalius…

Nieko nėra amžino po saule, nieko nėra naujo po saule. Airiai susitaikė su britais po ilgus metus trukusių kruvinų konfliktų, prancūzai su vokiečiais – po žeminančių pralaimėjimų, suomiai su rusais – po Žiemos karo, japonai su amerikiečiais – po atominių sprogdinimų. Susitaikysim ir mes. Bet, deja, negreitai.

O artimiausiu metu, cituojant dar vieną žinomą personažą, deja, reikia pasakyti, kad nieko gero kol kas tikėtis nereikėtų: „Laukia sunkūs ir tamsūs laikai, Hari. Netrukus mums patiems teks rinktis tarp to, kas teisinga, ir to, kas lengva“.

Šią datą – vasario 24–ąją – ir įvykius jos išvakarėse prisiminsime dar ilgai. Mes apie ją pasakosime savo vaikams ir anūkams. Mano atmintyje išliks uraganinis vėjas – 2022–ųjų vasarį rytinę Baltijos pakrantę užklupę vėjai ir audros. Nepamenu, kad kada jie būtų taip ilgai tęsęsi…

Tebūnie taika.