P0

Veidai

Jonas Baranauskas: „Profesiniame kelyje nenoriu būti šiaip sau pėstininkas” (1)

Atvira Klaipėda

Kristina Sadauskienė
2022-03-04


Naujausią vaidmenį Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas gavo labai netikėtai – teatro tarpduryje. Prieš metus prie tarnybinio įėjimo į teatrą sutiktas kolega aktorius Igoris Reklaitis pasiūlė vaidinti jo kuriamame spektaklyje „Kai kurios erelių rūšys“ pagal Domano Nowakowskio pjesę. Kartų nesusikalbėjimą, šlovės troškimo kainą, akinantį, bet plokščią socialinių tinklų ir televizijos šou kuriamo pasaulio spindesį bei kitas temas aprėpiančio spektaklio, kuriame vaidins tik du aktoriai, premjera – jau kovo 18 d.

Vienas iš intensyviausiai dirbančių teatro aktorių artėjant premjerai pasakojo apie būsimą spektaklį ir jo kūrybinį procesą.

Domo Rimeikos nuotr.
Labai netikėta jūsų kastingo „Kai kurioms erelių rūšims“ istorija – į I. Reklaičio pasiūlymą atsakėte teigiamai, net nežinodamas, kas per pjesė ir ką jums reikės daryti. Ar iš tiesų dirbti sutikote taip greitai ir jei taip, kodėl?

Iš tiesų klausime paminite ir atsakymą. Darbas – tai va, man patinka dirbti, man patinka darbas.

Dabar neatgaminu, kada tai tiksliai buvo, nes kūrybinis procesas tęsiasi jau gana ilgai – manau, buvo pirmas atlaisvėjimas po karantino atlaisvinimų, teatre buvo susirinkimas ir eidamas iš jo sutikau I. Reklaitį. Jis pasakė, kad turi pjesę, ir paklausė, gal galėtume kartu paskaityti ją, gal kažką su ja daryti. Iškart sakiau, kad taip, tegu atsiunčia ir darysim. Karantino metu buvo maža veiklos, norėjosi kažką daryti. Svarstymai – man labai patinka ar nelabai – čia nefigūruoja, tai yra mano darbas ir man jį patinka daryti.

Iš pradžių galvojome, kad spektaklis bus atskiras, savarankiškas kūrinys ir jį be didelių išteklių galėsime parodyti žmonėms. Galiausiai gavosi taip, kad tai bus repertuarinis spektaklis.

Jis bus šiek tiek komiškas, nebus sunku jį žiūrėti.

Ar lengvai matavotės jums tekusį Kuku vaidmenį, kuo jis pasirodė įdomus?

Tuo metu kaip tik žiūrėjau serialą „Kukū“ („Cuckoo“), jo pavadinimas sutampa su mano personažo vardu. Dėl to, nori ar nenori, ėmiau gretinti personažus, atradau įvairių panašumų. Seriale toks pakvaišęs žentas atvyksta į namus pas uošvius, vystosi konfliktas tarp uošvio ir žento. Kai skaičiau pjesę, šis sutapimas labai patiko, nes mano Kuku konfliktuoja su vyresniu už jį Pepe.

Bet apskritai toje pjesėje buvo kažkas labai artimo, kažkas atliepiančio. Visada norisi, kad medžiaga, su kuria dirbi, nebūtų tuščia romantika ir lyrika, kad ji būtų tikra bei aktuali. Ne beprasmis siužetas. Kad būtų vidinių dalykų, kažkas, ką rasi savyje ir kolegose. Taigi šioje medžiagoje man daug kas įdomu.

Kas būtent jums buvo įdomu?

Jaunuolis iš miestelio, mažesnio kultūrinio lauko, atvykęs į miestą nori patekti į realybės šou, į televiziją. Man įdomus tas mažo pasaulėlio susikirtimas su dideliu pasauliu, tam tikra kultūrinė sankirta.

O artima tai, kad esu aktorius ir mano profesijos žmonės visi svajojame apie kažkokią viršūnę. Paklausk bet kokio jauno aktoriaus – visi nori būti žvaigždėmis. Tai nėra lengva profesija. Ne visada veikia nusistatymas, kad viskas pasiekiama palaipsniui dirbant. Taip nėra – reikia kovoti už save. Esu jaunas aktorius, stengiuosi, dirbu ir noriu, kad mano darbas būtų matomas bei įvertintas. Man atpažįstamas Kuku noras būti pripažintam, kad ir aklai, nesuprantant, kas ir kaip. Man atpažįstamas jo veržlumas.

Beje, šiandien kaip tik skaičiau pjesės atsiradimo aplinkybes, jos taip pat įdomios. Pasakoti?

Būtinai.

Režisierius Olafas Lubaszenko susitiko su D. Nowakowskiu, dažniausiai rašančiu scenarijus kino filmams. Kaip vėliau atsiradusios pjesės veikėjai, jie susitiko bare ir O. Lubaszenko paprašė, kad D. Nowakowskis jam parašytų medžiagą, panašią į Sławomiro Mrożeko „Emigrantus“, kad tai būtų medžiaga nedideliam, lengvai supakuojamam ir vežiojamam spektakliui.

Tą patį vakarą D. Nowakowskis buvo sumuštas ir apiplėštas, o grįžęs namo pagalvojo, kad tai gera pradžia ir pradėjo skaityti „Emigrantus“. Ties pjesės viduriu suprato, kad jam būtų įdomu rašyti lyg apie vieno iš „Emigrantų“ veikėjų sūnų. Jis nuo to atsispyrė, norėjo rašyti taip, kad būtų įdomu skaityti, komiška, kad žmonės būtų įtraukti.

Man labai patinka ši pradžios istorija ir tai, kad D. Nowakowskis nesimaskuoja aukštomis materijomis, nepilsto iš tuščio į kiaurą ir atvirai pripažįsta, kad rašydamas siekė, jog būtų įdomu skaityti.

Jūsų vaidinamas Kuku pasiryžęs bet ką padaryti dėl šlovės ir pats užsimenate, kad jums patinka Kuku veržlumas. Garbėtroška paprastai turi gana neigiamą konotaciją – koks jūsų santykis su ja?
Portalo archyvo nuotr.

Na, pažiūrėkime, „garbė“ – teigiami jausmai, „troškimas“ – taip pat labai gerai. Tad kodėl „garbėtroška“ blogai? Manau, kad viskas gyvenime yra gerai, kas su saiku. Išvis svarstau, kad sferoje, susijusioje su viešumu, kultūra, šou, reikia stipraus ego žmogaus.

I. Reklaičio personažas Pepė prieštarauja man. Ką matau Pepės personaže, man yra standartinis pagyvenusio žmogaus sindromas – jis nepatenkintas savimi, pasauliu, tuo, kas vyksta. Jam viskas atrodo neteisinga, jo vertybės kitos, jis šiame laike nesijaučia gerai.

Dar grįžtant prie garbėtroškos ir ego, stiprus ego nebūtinai turi virsti egocentrizmu.

Man nepatinka, kai sakoma, kad egocentrizmas yra blogai. Jei pažiūrėtume į įvairius tikrai žinomus, ryškius žmones, klausimas, ar jie nebuvo egocentrikai? Tai – viena iš varomųjų jėgų ir faktas, kad nuo egocentrikų gali nukentėti aplinkiniai. Reikia stengtis laviruoti, būti sveiku egocentriku, neprarasti žmogiškumo. Tikiu, kad tai įmanoma. Man nepatinka, kai sakoma, kad reikia paleisti ego ir susilieti su mase. Masės dalis esu vaikščiodamas po parduotuvę. Profesiniame kelyje nenoriu būti šiaip sau pėstininkas. Gal laikas parodys, kad klystu, pamatysime.

I. Reklaitis ne tik vaidina, bet ir režisuoja spektaklį, o scenoje jūs tik dviese. Papasakokite, koks buvo jo kūrybinis procesas?

Šis spektaklis – I. Reklaičio idėja. Jis man labai palengvino darbą – buvo daug ką iš anksto apmąstęs, nebuvo taip, kad reikėjo labai fantazuoti, ką darysime. Pripažinsiu, kad kartais būdavo sunku, skirdavosi nuomonės. Manau, veikė ir tai, kad esame skirtingų kartų aktoriai, kartais jutau barjerą, bet stengiausi išlaviruoti šalia jo, išsiskyrus nuomonėms, ieškodavome bendro vardiklio. Mes abu turime bendrą tikslą ir judame link jo. Tikiuosi, mūsų spektaklis patiks žiūrovams.

Spektaklio režisierius buvo paminėjęs, kad kartų skirtumas viena iš spektaklio temų. Koks jūsų paties receptas ieškant ryšio su skirtingų kartų kolegomis?

Kodėl patirties turintys, vyresni žmonės sąmoningai ar nesąmoningai moko kitus, jaunesnius, mažiau patyrusius? Gal taip gaunasi savaime, norint jiems padėti, o gal nepripažįsti dabartinio laiko ir jo tiesų, velki praeities šleifą ir bandai po juo pakišti ir kitus?

Kalbėjome apie garbėtrošką ir egocentrizmą – dabar pagalvojau, kad galime išskirti vyresnio amžiaus žmogaus egocentrizmą ir jauno žmogaus egocentrizmą. Vienas su piktdžiuga ir kartėliu, o kitas – grynas troškimas. Čia gal atsakymas, kas yra pozityvi ir kas negatyvi garbėtroška.

Ir, tiesa, dirbu tokiame darbe – teatre persipynusios skirtingos kartos. Dar pridėkime didelius ego – įsivaizduokite, koks galingas mišinys. Man svarbiausia dirbti, bendraujant su kitais išlikti savimi ir neįžeisti kitų. Reikia gebėti būti emociškai lanksčiam. Jei man kažkas sako tai, kas man naudinga – pasiimsiu, jei ne – neįsižeisdamas nepriimsiu.

Kuo specifinė situacija, kai spektaklį režisuoja aktorius, šiuo atveju dar ir tame pačiame spektaklyje vaidinantis aktorius?

Yra ir pliusų, ir minusų. Minusai – niekas iš šono negali komentuoti dėl tempo, greičio, išraiškos, to, kaip perteikiami kai kurie dalykai, niuansai ir simboliai. Pliusas tai, kad scenoje esant tik dviese – visą savo dėmesį nukreipi į partnerį, nevaidini kažkam iš „šalies“, esame pilnai susikoncentravę vienas į kitą. Tai labai įdomu, didesnis iššūkis, bet skatinantis kūrybingumą.

Spektaklis išsiskirs minimalistine scenografija, jame nebus sudėtingų technologinių žaidimų, o scenoje tik du aktoriai – jums patinka toks intymaus teatro modelis?

Kai kuriame spektaklį didžiojoje scenoje su daug šviesų, garso, aktorių – net jei žmogui kūrinys nepatiks – kažkas iš tos kiekybės jį praturtins.

Mano paties karjera prasidėjo nuo kamerinių spektaklių. Tai man nėra svetima. Tokios medžiagos, kaip S. Mrożeko „Emigrantai“, minimalistinės Woody Alleno pjesės, man patinka. Pamenu, žiūrėjau Tommy Lee Jones filmą „The Sunset Limited“ – visas filmas, kaip du pagyvenę vyrai kalbasi virtuvėje prie stalo, bet veiksmas taip įtraukė, kad negalėjau atsiplėšti. Man patinka išryškinta dviejų polių sankirta, pastanga rasti bendrą vardiklį, tai gali būti net įdomiau nei maštabiniai pastatymai, ir tai tikrai bus „Kai kuriose erelių rūšyse“.

Kartais mažiau yra daugiau. Paprastume slypi grožis.

Kamerinėje, intymesnėje aplinkoje idėjos ir tiesos geriau atsiskleidžia nei dideliuose pastatymuose. Man atrodo, kad toks kamerinis kūrinys yra arčiau žmogaus – arčiau žiūrovo ir arčiau paties aktoriaus.

INFORMACIJA

„Kai kurios erelių rūšys“ premjera kovo 18 d. Klaipėdos dramos teatre. Scenografas, šviesų ir kostiumų dailininkas Artūras Šmonis. Vaizdo projekcijų autorius Jonas Baranauskas. Režisierius Igoris Reklaitis.

Lenkų kino scenaristas ir režisierius D. Nowakowskis pjesėje „Kai kurios erelių rūšys“ kalba apie televizijos ir kitų medijos priemonių žalingą įtaką, apie jų invaziją į šiuolaikinio vartotojo smegenis, kai pradedama manipuliuoti tikromis ir menamomis vertybėmis.


    2022-03-04

    Vienas komentaras apie “Jonas Baranauskas: „Profesiniame kelyje nenoriu būti šiaip sau pėstininkas””

    1. AvatarRasa (IP: 78.62.147.40)

      Teko prieš daug daug metų matyti “Emigrantus”, su Rumšu, Bareikiu… Nuostabu, kad ir Klaipėdos teatre pasirodo panaši pjesė. Laukiu premjeros…

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt