Rusijos prezidento Vladimiro Putino buvusio patarėjo Andrejaus Ilarionovo – dabar aršaus savo boso oponento, dirbančio JAV Catono institute yra gana sunku klausytis. Nemažiau sunku kalbinti (liudiju kartą tokį numerį atlikęs). Tai žmogus, kuris preciziškai renka ir analizuoja gaunamą informaciją, žaibiškai ją analizuoja. Tačiau jo monotoniška kalbėjimo maniera reikalauja nemažai pašnekovo arba klausytojo pastangų išlaikyti dėmesį ir, ginkdie, nenutraukti pilamos „litanijos”, kuria tampa jo atsakymas į, regis, paprastą klausimą. Jeigu jūsų kantrybė galų gale lieka nenugalėta, supranti, kad gavai itin vertingos informacijos.

Ukrainos karys prie kovo 7-ąją šalia Charkovo sunaikinto Rusijos konvojaus. Andrii Marienko (Ukrainos naujienų agentūra UNIAN) nuotr.

Šią savaitę p. Ilarionovo teko klausytis kažkuriame interneto platformos „Youtube” sraute, kur jis kalbėjo apie p. Putino pradėto karo prieš Ukrainą aspektus.

Ponas Ilarionovas, remdamasis ukrainiečių kariuomenės perimtais priešų kariaunos dokumentais, teigė, kad Kremliuje šalies kariuomenei pulti Ukrainą skirta direktyva buvo pasirašyta dar š. m. sausio 18 d. – truputį daugiau nei prieš mėnesį iki pirmųjų kariuomenės atakų pradžios (vasario 24 d.).

Jis siūlė Vakarų šalių politikams patiems pasidaryti sau išvadas apie tai, ko buvo verta intensyvi įvairių šalių lyderių diplomatija siekiant išsaugoti taiką, laikotarpiu tarp sausio 18-osios ir vasario 24-osios, kada p. Putinas ne tik priėmė politinį sprendimą pulti Ukrainą (toksai galėjo būti priimtas dar anksčiau, nes kai kurie dabar ukrainiečių į nelaisvę paimti rusų karininkai prasitaria, kad jų kariniai daliniai invazijai ruošėsi gal net metus), bet ir perdavė konkretų nurodymą pradėti karo veiksmus kariuomenei bei kitoms „jėgos” struktūroms.

Mėginant įjungti fantaziją, siekiant sukonstruoti vaizdą, kaip jaučiasi Vakarų šalių lyderiai beigi diplomatai, intensyviai veikę anuo svarbiu laikotarpiu, gali kilti dar vienas svarbus klausimas: ar iš anksto įrašyto, atitinkamai sumontuoto ir per TV transliuoto Rusijos Saugumo tarybos posėdžio metu (vasario 21 d.) šios struktūros nariai žinojo apie Rusijos diktatoriaus apsisprendimą? O gal tik dalyvavo tam tikrame spektaklyje?

Tatai yra įdomu, tačiau nebe ypatingai svarbu.

Per dvi savaites dėl karo žuvo tūkstančiai ukrainiečių, daugiau nei milijonas pasitraukė į kitas šalis. Ukrainos kariai savo oponentams iškedeno kailį labiau nei paskutiniame dideliame kare Afganistane (1979-1988) buvo patyrusi žlugusios Sovietų Sąjungos kariuomenė.

Vakarų šalys Rusijai pačioje kovo pabaigoje paskelbė stačiai branduolines sankcijas, kurios šalies ekonomiką gali greičiausiai sužlugdyti. Skaudžiausias klausimas – maždaug 350 mlrd. JAV dolerių vertės aktyvų dalis, kurią užblokavo vakariečiai. Šias lėšas užsienio valiuta p. Putino komanda kaupė nuo 2000-ųjų parduodama pirmiausiai naftą ir gamtines dujas.

Rusijos rublis čiuožia žemyn, didžiųjų šalies kompanijų akcijos pamažu tampa šiukšlėmis. Net Rusijos suburtos Eurazijos ekonominės Sąjungos šalių valiutos susvyravo ir neria žemyn. Ne katastrofiškai, tačiau kai kurių ekspertų požiūriu Baltarusijai, Kazachstanui, Armėnijai ir Kirgizijai reikia ieškoti būdų, kaip atsikabinti nuo šio politiškai ekonominio p. Putino tvarinio, kad nenudardėtų žemyn paskui Maskvą.

Jeigu p. Ilarionovo analizė yra bent jau „į teisingą pusę”, mus turėtų jaudinti bent pora svarbesnių klausimų.

Viena vertus, sulig sausio 18-osios riba niekur neišnyko Kremliaus ultimatumas NATO blokui mėžtis už 1997-aisiais buvusių ribų, o Lietuva nare tapo tik 2004 m. Taigi klausimas – už ką kovoja Ukraina. Tik už save pačią, ar ir už mus, kaip mėgsta sakyti buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas? Jeigu priimame antrąjį atsakymo variantą, pats laikas galvoti, ką mes pasiryžę mesti į tos kovos ugnį, nes neturime nei tankų, nei ukrainiečiams reikalingų naikintuvų. Ar pasirengę nezirsti pamatę degalinėse litrą degalų už apytikriai 2 eurus?

Kas pagaliau teisus – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri viešai prasitarė esą Vakarams neužteks vien noro sustabdyti p. Putino visomis išgalėmis vengiant karinio konflikto ar ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, kuri raginimus neišsižadėti karinių žingsnių vadina „neatsakingais”?