Meilė, darbas, intymumas, tarpusavio santykiai ir pokyčiai, kuriuos išgyvena žmogus ir visuomenė – temos, kurias praeityje atranda ir aktualizuoja jauni kūrėjai. Kaip jie mato su laiku kintantį pasaulį ir kodėl renkasi apie tai kalbėti, balandžio 1 d. Klaipėdoje, Žvejų rūmuose, atskleis performansas „Siūbuojanti žemė“.

Ansamblis „Lietuva“ jaunuosius menininkus pakvietė savaip pasižiūrėti į lietuvių liaudies žanrą, kurį sujungus su šiuolaikiniu šokiu ir muzika, į dabartį persikelia jaunimui aktualiausi dalykai. Pasirinktas kūrėjų temas modernia forma, toli nuo tradicinio įsivaizdavimo atliks ansamblio „Lietuva“ choras, nacionalinių instrumentų orkestras ir šokėjai.

„Šiame projekte – daug jaunų kūrėjų, turinčių savo kalbą ir matymą. Kartu jie užmezga dialogą su kūrėjais iš praeities. Kai mes kalbame apie sceninį lietuvių liaudies šokį, jis jau buvo sukurtas, ir jis egzistuoja dabar. Klausimas, kaip tai atrodytų, jeigu mes jį kurtume XXI amžiuje, jaunųjų choreografų ir kompozitorių žvilgsniu. Ką jie pasiimtų iš lietuvių kultūros, kokiomis temomis pasirinktų kalbėti“, – pranešime cituojama viena iš performanso režisierių, choreografė ir šokio ekspertė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Šią programą ji statė kartu su kita žinoma choreografe Agnija Šeiko.

Vienas jaunųjų choreografų, iš Belgijos kilęs Niels Claes pasakoja, kad kūrybiniame procese labiausiai sudomino kintančios visuomenės fenomenas. Kuriant performansą jam teko prisiliesti ne tik prie ansamblio „Lietuva“ transformacijos, bet ir visos mūsų šalies praeities.

„Mane domina istorija ir pasaulyje vykstantys pokyčiai. Norėjau perteikti skirtingus Lietuvos periodus ir tai, kaip keičiasi visuomenė, žmonių tarpusavio bendravimas. Dauguma istorinių faktų man jau žinomi ir didelių staigmenų nebuvo – čia gyvenu ir kuriu daugiau kaip šešis metus. Tačiau kaip užsienietis, galiu viską objektyviai stebėti iš šalies, o į performansą įnešti savo įžvalgų. Vis dėlto įtaką padarė ir dabartinis Lietuvos matymas bei tie sunkumai, su kuriais šiandien susiduria šalis”, – teigia jis.

N. Claesas kaip šokėjas yra pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“, „Klajojančios kopos“ ir „Aside“. Menininkas taip pat dirbo šokio teatre „Aura“, Šeiko šokio teatre, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Pabradės menų mokykloje ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Laiko pokyčiai ir su jais kylantys iššūkiai sudomino kitą choreografą, šokėją Mantą Černecką. Performanse jį patraukė darbo tema, tapusi artima dar kadaise šokant „Lietuvos“ ansamblyje.

„Jau nuo tų laikų patiko darbo šokiai, tad pasirinkau interpretuoti darbo raidą. Žemdirbystė, vėliau – industrializacija, kaip visa tai vystėsi ir kaip vėliau perėjome į informacinį amžių. Dabar esame kūrybiškumo amžiuje, tik dėl technologijų ir evoliucijos su žmonėmis dar nežinome, kur einame. Pastebiu, kad esame kažkokie pavargę ir sumišę, visko tiek daug ir lengvai pasiekiama – nežinia kuo tikėti. Eidamas šiuo keliu, panaudojau ansamblio šokėjų stiprybes, galvojau apie maksimalų jų kiekį scenoje ir tai, kaip jie kartu profesionaliai susidirbę. Visas šokis – bendras nenutrūkstamas judėjimas”, – sako jis.

A. Šeiko mano, kad ieškodami ryšio tarp šiuolaikinio ir sceninio liaudies meno nustebtume originaliais jaunų menininkų pasirinkimais.

„Aš pati dar būdama studente Klaipėdos universitete, prieš daug metų studijuodama liaudies šokį, bandžiau jungti ir kitaip pasižiūrėti. Labai dažnai būdavo žiūrima, ką daro latviai ar estai. Mano giliu įsitikinimu, šiuolaikinis šokis yra arti archajiško žmogaus judėjimo. Jis tarsi vadovaujasi pamatiniais žmogaus judėjimo principais, savy turi daug rituališkumo, organiško buvimo. Tai įnešus į sceninį lietuvių liaudies šokį, gimsta kažkas unikalaus. Įdomu, jog į šią jungtį ir Lietuvos praeitį pasižiūrėjome ne tik mes, lietuviai, bet ir užsienio kūrėjai kaip Nielsas”, – teigia klaipėdietė.

„Kurdamas choreografiją domėjausi, kaip kiti menininkai jungia skirtingus šokio stilius, įterpia šiuolaikines idėjas. Tik nemanykime, kad tradiciniai šokiai – viso labo praeities reliktai. Jie nori papasakoti istoriją, ir jiems reikia atrasti vietą šiandieninėje visuomenėje. Dar svarbu įtraukti jaunesnes kartas ir su tuo eksperimentuoti“, – priduria N. Claes, dirbantis įvairiuose projektuose Lietuvoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Vengrijoje.