Aš gimiau Sovietų Sąjungoje. Augau imigrantų šeimoj. Tiksliau, imigrantų kieme, nes visas blokas buvo pastatytas imigrantų apgyvendinimui – Lazdynų „pasiolkas”. Nors nežinau, ar vadinti juos imigrantais yra teisinga? CCCP. Skirtingos respublikos, viena valstybė – nesuprasi. Čia labiau politinis klausimas.

Man augant šita situacija buvo labai paini. Mano močiutė gimė Baltarusijoje. Į Vilnių iš Minsko ją išsiuntė dirbti. Ji dirbo buhaltere. Kitą mano močiutę išsiuntė dirbti iš Sankt Peterburgo. Ji dirbo transporto inžiniere. Tik vienas iš senelių buvo iš Lietuvos. Dirbo elektrotechnikos fabrike „Elfa”. (Dabar ten loftas).

Kitą senelį mačiau tik per močiutės ir dėdės laidotuves. Jis irgi buvo iš Baltarusijos. Tik tiek apie jį ir žinau. Gal galite man pasakyti, kas aš šiame šurmuly?

Mano gimtoji kalba – rusų. Telikas fone per piratinę anteną iš Gariūnų transliavo rusiškus kanalus. Pervyj kanal, NTV, Ren TV, RTR, TV6 ir taip toliau. Pagrindinė šeimos šventė – Naujieji Metai su Diedu Morozu. Mokiausi rusiškoje mokykloje. Gegužės 9 d. lankiau Antakalnio kapines ir minėjau Pergalės dieną.

Vaikai iš kitų kiemų ateidavo mušti manęs, nes jiems mes buvome „rusų kiemas”. Jokia mokyklos diskoteka neapsieidavo be muštynių „lietuviai prieš rusus”. Už kiemo ribų taip pat susidurdavau su konfliktais dėl to, kad esu rusas. Ne kartą teko girdėti, kad važiuočiau „atgal į savo Rusiją”. Kirčiuoti nemokėdavau. Algis Ramanauskas tyčiojosi iš mano šeimos, kai scrolindamas pultų kitus televizoriaus kanalus užtaikydavau ant jo pramoginių laidų. Tai ir maniau, kad esu rusas. Jaučiausi nesaugiai. Jaučiausi svetimšalis. Nesąžininga. Man buvo pikta.

Kai pirmą kartą gyvenime gavau pasą, supratau, kad mano pavardė turi lietuvišką galūnę ir tai mane žeidžia. „Ką? Kaip galima nežinoti savo tikslios pavardės?” – būtų labai racionalus klausimas. Galima. Mes užaugom vienoje šalyje, bet skirtinguose pasauliuose. Lietuviškas pasaulis manęs nenorėjo, o aš nenorėjau lietuviško pasaulio. Savo pirmajame pase vietoje, kur turėjo būti parašas, parašiau savo pavardę su rusiška galūne. Žinojau, kad nuo to nieko nepasikeis, bet tai buvo mano protestas. Protestavau ir paaugęs. Nešiojau ant skiauterės kepurę su raudonu užrašu CCCP, kurią nupirkau Gariūnuose.

„Tie jūsų sąjūdžiai, landsbergiai ir rusiškų mokyklų uždarymai buvo nukreipti prieš mane. Rusofobai. Tai buvo asmeniška. Aš gyniausi. Jus siuntė į Sibirą? Alio, mus irgi siuntė į Sibirą! Ir didesniais mastais. Jūs su ta savo Sausio 13-ąja man atsibodot. Aš nešaudžiau į nieką! Tankų pusantrų metų vaikai nevaldo! Nes jus norite bučiuoti subinę Amerikai. Tokia jau ir nepriklausomybė. Farsas. Be to, 14 žuvusiųjų neatrodė labai didele tragedija. Aš geriausiais savo laikais per vieną round’ą daugiau fragų padarydavau žaisdamas Counter-Strike. Kiek reikia proto turėti lįsti po tankais. Mačiau įrodymų, kad savi šaudė į savus, o tos „aukos” buvo suvaidintos. Kaip ir 9/11 ar nusileidimas mėnulyje.”

Nesupraskite manęs neteisingai. Tokios buvo mano pagiežingos mintys, kai aš galvodavau šiomis temomis. O aš nelabai norėdavau galvoti šiomis temomis. Labai viskas sudėtinga. Visi politikai vagys ir melagiai. Tiesios mes niekada nesužinosime. Geriau man nesikišti. Nei mano tėvai buvo fanatikais, nei mano draugai. Laikiausi neutraliteto ir bandžiau asimiliuotis. Pratinausi sakyti, kad važiuoju ne „ant troleibuso”, ar „su troleibusu”, o „troleibusu”. Tik vis kirčiuodavau ne taip vis tiek. Rusiškas akcentas su laiku beveik ištirpo. Daugelis mano bičiulių nustebdavo sužinoję, kad aš rusas. Gyrė, kad rašau ir kalbu geriau už daugelį lietuvių. Taip. Kai išgyveni dėl kiekvienos gramatinės ar fonetinės klaidos, kurias per du dešimtmečius esi padaręs, nori nenori išmoksti.

Kai pirmą kartą įsimylėjau lietuvę, traumytė priminė apie save. Aš paniškai bijojau, kad man bus sunku su ja bendrauti, nes darysiu klaidas ar negalėsiu išsireikšti taip, kaip noriu, dėl kalbos barjero. Bet va tau ir siurprizas, to niekada neįvyko. Atvirkščiai, ji mane mylėjo ir pavydėjo, kad aš gerai moku rusų kalbą. Pasirodo, kad tie mūsų pasauliai ne tokie ir skirtingi. Meilė man padėjo nejausti gėdos ir kaltės. Koks skirtumas, ar rusas aš, ar lenkas, ar lietuvis – aš esu mylimas.

2014 metai. Maidanas Ukrainoje. Putinas kišasi į Donbasą. Karas. Aš išsigandau. Gėda prisipažinti, bet pirma mano mintis buvo: „Blet. Ir vėl mus vadins okupantais”. Sutinku klasioką gatvėje. Jis paklausia manęs, ar aš už Grybauskaitę, ar Putiną. Aišku, kad už Grybauskaitę! Putinas melagis ir žudikas, nejaugi tu negirdėjai? Jis atsako „Putin zajebis”. Vėliau dar vienas siurprizas, mano geriausias draugas man pasakoja, kad Odesoje naciai žudo rusus, o Donbase vyksta rusų genocidas. Iš kur tu tai trauki? Iš lenta.ru.

2020 metai. Protestai Baltarusijoje. Lukašenkos banditai tramdo juos ir lieja baltarusių kraują. AŠ BALTARUSIS. Pasineriu į šiuos įvykius ir matau kraupius vaizdus. Skambinu mamai: „Ar tu matai, kas vyksta močiutės gimtinėje?”. Mama atsako: „Na, kam tu lendi į visa tai. Tai gi politika. Kas ten žino, kas iš tikrųjų ten vyksta. Nejaugi nežinai, kad žiniasklaida meluoja?” Aš negaliu patikėti, kad ji nemato to, ką matau aš, juk viskas akivaizdu – Lukašenka yra tironas. Ir -BAM. Perdegė galvoje kažkokie saugikliai. Aš supratau, kodėl mama nemato to, ką matau aš. Mamos namuose įjungtas televizorius. Jis vis dar transliuoja tuos pačius rusiškus kanalus. Tai, kas vyksta Minske, Sausio 13-oji. Tai labai sudėtinga tema, nuo kuriuos aš visą gyvenimą pasąmonėje bandau atsiriboti.

Prisiminiau, iš kur aš žinau ir apie tą dieną, ir apie 9/11 ar nusileidimą mėnulyje. Virš dvidešimt metų aš akies krašteliu mačiau, ką rodo televizorius. Girdėjau aršias diskusijas ausies krašteliu, būdamas kitame kambaryje. Net turėdamas alternatyvių informacijos šaltinių pasąmonėje aidėjo rusiška televizija. Taip ir veikia ta supista rusiška propaganda. Pasiūlo begalę kvapą gniaužiančių istorijų apie „išslaptintus archyvus”. Pasakoja apie supuvusius vakarus, kurie nekenčia viso rusiško pasaulio. Jie tikina, kad niekas niekada tavęs nemylės, išskyrus Putino Rusiją. Jos tikslas nėra įtikinti, o suklaidinti. Sukelti dvejones. Priversti mane abejoti tuo, ką aš girdžiu ne iš Putino lūpų. Kad aš nesikiščiau į tą „sudėtingą politiką”. Kad kai išgirsčiau apie Putino jobaną dvarą pagalvočiau, kad visi politikai vagys ir nieko čia nepadarysi. Susitaikyčiau su viskuo. Tai buvo ilgas nematomas procesas ir formavo ne tik mano politinius požiūrius, bet ir nerimus, baimes, savivertę. Aš esu rusų propagandos auka. Mane išnaudojo. Taip išnaudoja ir visą „rusišką pasaulį”. O kai „rusiškas pasaulis” priešinasi – tankai važiuoja į miestus.

Nesmerkite „vatnikų”, kuriems plauna smegenis. Parodykite jiems meilę, nes jie susipainiojo informaciniame kare ir gyvena izoliacijoje. Prisiekiau sau kovoti su rusų propaganda, bent jau savo galvoje. Dabar manęs taip lengvai nesuklaidins. Ačiū už užgrūdintą kritinį mastymą. Be to, pagaliau išsiaiškinau savo tapatybę.

Pagal naujausius 2022 metų duomenis, aš esu pusiau baltarusis, ketvirtadaliu rusas, ketvirtadaliu lietuvis ir visa dalimi ukrainietis, kol Putino pasakėčios ir tankai judės link Kijevo. Русский военный корабль, иди нахуй.