Brangūs broliai ir seserys!

Tai mano žinia visiems, kurie yra linkę mane išklausyti, visiems geros valios žmonėms ir mūsų Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje tikintiesiems.

Ukrainą ištiko skaudi nelaimė – ten liejasi kraujas, kenčia nekalti žmonės. Sąžiningas žmogus ir dievobaimingas krikščionis negali likti abejingas tam, kas vyksta. Jo sąžinės balsas šaukiasi dangaus, jo malda kyla į Dievą, visų Teisėją, prieš Kurį atsakys atnešantys sielvartą Ukrainos žmonėms: motinoms – kančias, giminaičiams ir artimiesiems – ašaras, sėjantys mirtį, naikinimą ir masinį pasitraukimą iš savo šalies.

Vaizdas Kijeve po raketos fragmentų smūgių. Musienko Vladislav / UNIAN nuotr.

Lietuvos ortodoksai skaudančia širdimi pasitiko žinią apie Ukrainos žmonių tragediją. Nuo pat pirmosios karo dienos visose ortodoksų bažnyčiose karštai meldėme Viešpatį kuo skubiau atkurti taiką Ukrainos žemėje.

Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija nekinta – mes ryžtingai smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą ir meldžiame Viešpatį kuo skubiau jį užbaigti. Kaip jau pastebėjote, mudu su Patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius. Patriarcho pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai jo asmeninė nuomonė, tačiau mes Lietuvoje su juo nesutinkame.

Noriu atvirai pasakyti, kad mes, Lietuvos ortodoksai, turėdami galimybę nevaržomai spręsti Bažnyčios vidaus reikalus, sieksime dar didesnės nepriklausomybės, tikėdami, kad Viešpats suteiks ją mūsų Bažnyčiai tinkamu laiku.

Mes gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje. Lietuva – ne Rusija. Tai skirtinga šalis, kitokia visuomenė, pasižyminti savu dvasiniu ir moraliniu klimatu. Ortodoksai sudaro nors nedidelę – vos trys tūkstančiai aktyvių parapijiečių visoje Lietuvoje – tačiau neatsiejamą visuomenės dalį ir yra visateisiai savo šalies piliečiai, laisvai išpažįstantys tradicinę religiją, dori ir dievobaimingi žmonės, įnešę savą indelįį laisvos Lietuvos kūrimą.

Prisiminkime, kad daugiau nei prieš trisdešimt metų ortodoksai kartu su savo Ganytoju metropolitu Chrizostomu (dabar – emeritu), nedvejodami ryžtingai palaikė Lietuvos žmones ginant valstybės nepriklausomybę. Ortodoksų Bažnyčios pozicija išliko visiškai nepakitusi. Kitaip ir negali būti.

Ar rašantys ir kalbantis apie Lietuvos ortodoksus išties juos pažįsta? Ar buvo apsilankę mūsų šventovėse, girdėję, kaip ir už ką meldžiasi mūsų žmonės? O juk kaskart pamaldų metu meldžiamės už Dievo saugomą mūsų šalį Lietuvą, jos valdžią, kariuomenę ir visus jos žmones. O dabar dar meldžiame kruvino karo pabaigos, už žuvusius karius, už taiką Ukrainoje, už kenčiančius Ukrainos žmones – mes meldžiamės ir kenčiame kartu su Ukraina.

Kaip bebūtų, mes, krikščionys ortodoksai, ir toliau melsimės už Lietuvą ir jos žmones, šaukdamiesi mūsų dangiškosios globėjos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų Lietuvos šventųjų pagalbos, išliksime ištikimi savo šaliai ir Lietuvos žmonėms, sergėsime žmonių vienybę, nepaisant jų tautinės ar konfesinės tapatybės, melsimės už daug nuožmių negandų patyrusius Ukrainos žmones ir padėsime pabėgėliams, atradusiems prieglobstį Lietuvos žemėje. Išsaugokime mūsų širdyse taikos ir meilės dvasią!

Didis šventasis Jonas Auksaburnis sakė: „Ačiū Dievui už viską!“ Ir mes šiandien dėkojame Dievui už šį išbandymą. Šlovė ir padėka Dievui už tai, kad kenčiame piktžodžiavimą. Dėkojame Dievui už viską, tikėdamiesi Jo malonės ir gailestingumo.