Keistas šis pavasaris. Tokio dar nebuvo daugelio mūsų gyvenimuose ir neturėjo būti. Juk karas. Gamta atgimsta, pumpurai skleidžiasi, varnėnai švilpauja, pempės sugrįžę „gyvi-gyvi“ šaukia, o susitelkę dėl gyvybės savo ir kitų, daugelis bandome padaryti ką nors daugiau negu privalome.

Paklausite, kuo čia dėtos vilnonės kojinės? Pavasarį jos nebereikalingos? Ir dar siejamos su širdimi?

Manoji atsiliepė, kai visą dieną rinkdama klaipėdiečių gausiai aukojamus daiktus nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje, kartu su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienė bažnyčios Caritas savanorėmis vakare suskaičiavome, kiek daug vilnonių kojinių primezgė ir atnešė Klaipėdos močiutės, mamos, globėjos.

Tačiau diena prasidėjo nuo apsilankymo Klaipėdos hospise, oficialiai – VšĮ Paliatyvios pagalbos ir šeimos sveikatos centre. Jau visą mėnesį čia dienas leidžia mūsų, Klaipėdos socialinės paramos centro (KSPC), globojama močiutė, kurios 100 metų jubiliejaus praėjusiais metais dėl apribojimų negalėjome švęsti kaip dera tokia proga.

Dirbu centre užimtumo specialiste ir lankau mūsų paslaugų gavėjus jų namuose. Su p. Bronislava, kuri gyvena viena mažyčiame bute, nuolat užsiėmėme įvairia veikla, kol apribojo kovidas. Močiutė manęs laukdavo. Mudviem besikalbant p. Bronslava pasakodavo, kaip mėgo siūti, megzti, siuvinėti. Apmegzdavo ir apsiūdavo jaunesnė būdama ne tik vaikus, šeimą bet ir drauges, pažįstamus. Per keletą metų mums pavyko šiek tiek atgaivinti nėrimo įgūdžius. Dar žiemą paėmusi į rankas mano atsineštą lėlę-meškutį nusprendė, kad jam šalta, tai reikia kepurėlę numegzti. Taip ir padarė. Pasiėmiau meškiuką Rudį su jos nunerta kepurėle ir lankydama močiutę palatoje.

Specialistai randa būdų bendradarbiauti.

Prieš apsilankant hospise linkėjimus mūsų močiutei perdavė čia dirbanti psichoterapeutė Teresė. Sužinojau, kad senolė mane ne tik atsimena, bet ir labai laukia. Nesimatėme daugiau kaip mėnesį. Kaip gi galėjau neateiti? Telefonu užsiregistravau, pagal saugumo reikalavimus atsinešiau ir vietoje pasidariau kovido testą. Sutiko mane besišypsančios vyresnioji slaugytoja Edita ir skyriaus vedėja Violeta. Supratau, kad dėmesingos darbuotojos laukia ir lankytojų, ir savanorių, besistengdamos praskaidrinti dienas tiems, už kurių gyvenimo kokybę jaučiasi atsakingos.

Domėjausi aplinka, tai pamačiau ir ryškiaspalvę ypatingų autorių vektorinių tapybos kūrinių parodą eksponuojama visose erdvėse. Pajutau, kad medikės supranta, kokia svarbi yra emocinė pacientų būsena. Sužinojau, kad ir nedideli koncertėliai savanorių jėgomis čia surengiami. O kadangi atsinešiau p. Bronislavos mėgstamą meškutį su jos nunerta kepurėle, tai medikės pačios panorėjo jį apžiūrėti. Specialistų profesinės jungtys neabejotinai yra reikšmingos.

Tiesa, kad ir mūsų centras nepalieka žmonių be dėmesio. Daro ką gali, kad mūsų globojami žmonės nesijaustų vieniši, pamiršti, kol sugrįš namo arba dėl kitų priežasčių nutrūks paslaugų teikimas.

Slaugytoja palydėjo į erdvią palatą, kurioje jau iš tolo sveikinausi su p. Bronislava. Išvydau besišypsantį veidą ir išgirdau tariant – „ponia Salomėja atėjo! Kaip aš jūsų pasiilgau!“ Prisipažinau, kad ir aš pasiilgau. Juk seniai nesimatėme. Kaip galiu nepasveikinti p. Bronislavos su 101-rių metų gimtadieniu, kurio dėl apribojimų ir vėl negalėjome švęsti kartu. Perdaviau linkėjimus nuo „mūsų mergaičių“, kaip kasdienybėje senolė vadina ją globojančias KSPC lankomosios priežiūros darbuotojas.

Eidama lankyti nepamiršau, kad močiutei visada šaldavo kojos. Tai atnešiau dovanų ir apmoviau ją šiltomis vilnonėmis kojinėmis. Nudžiugo močiutė ir iš karto parodė mažutį angeliuką, dovanotą šiemet jos gimtadienio proga hospiso personalo.

Kalbėjomės nepavargdamos, prisipažinau, kad ne viena atėjau jos lankyti, o su meškučiu Rudžiu, kuriam eiliuotas posmas, mudviem žaidžiant žodžiais, gimė prieš pat p.Bronislavos 100-jį jubiliejų. Ir žinote ką? Ji atsimena! Nors demencija yra palietusi atmintį, tačiau švelniai liesdama pirštais lėlę Rudį, su jos pačios rankomis vąšeliu nerta rusva kepurėle, senolė taria:

„Meškutis Rudutis su „banteliu“/eina drąsus gyvenimo keliu/nebijo numirti, nenori pasenti,/ tik šimtą metų linksmas gyventi”.

Ar jaučiate, kaip viskas gyvenime susiję? Ypač tokiais neramiais laikais. Širdies šiluma įkvepia veiksmui, darbams. Taip jungiasi profesinės erdvės – socialinis darbas, medicina, slauga, meno bei užimtumo terapija, andragogika, savanorystė… Nes žmogus yra daugiau negu profesija, pareigos. Šalia to kiekvienam iškyla klausimai apie būtį, atgyja emocijos, jei tik pavyksta jas atpažinti. O išreikšti širdies šilumą galima įvairiais būdais. Lengva – mezgant kojines, rėdant lėles, globojant žmones, kuriems realus dėmesys reikalingas DABAR, šalia kiekvieno iš mūsų.