Ta proga, kad šį trečiadienį sukako 25 metai nuo savivaldybių tarybų rinkimų, kuriuose liberalai pirmą kartą uostamiestyje pasirodė su atskiru partiniu sąrašu, „Atvira Klaipėda” toliau naršo po klaipėdietiško liberalizmo istoriją, kalbina su ja susijusius asmenis.

2000-ųjų rinkimams Klaipėdos liberalų sukurto kalendoriaus viršelis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Laimėjo, bet iškeliavo

„Savo šanso partija jau nebepaleido. Ypatingas lankstumas, sugebėjimas pagal poreikį jungtis ir skaldytis, įtraukti ką reikia ir išmesti ko nebereikia – toms skiriamosioms organizacijos savybėms pradžia buvo padaryta per pirmąją mero Eugenijaus Gentvilo kadenciją”, – apie 1997-1999 metų ir vėlesnius liberalų valdymo laikotarpius sako kultūrologas Linas Poška.

2000-ųjų rinkimuose Lietuvos liberalų sąjunga (LLS) jau tapo daugiausiai vietų – 10 – Taryboje gavusia politine jėga. Po jų rikiavosi naujokai – Naujoji sąjunga (socialliberalai) – su aštuoniais mandatais, Lietuvos rusų sąjunga, gavusi 7 mandatus, keturi centristai ir tik dvi vietas begavę konservatoriai.

E. Gentvilas vėl buvo išrinktas meru, tačiau meravo nebe visą kadenciją.

„Aš labai aiškiai praėjusį pavasarį pasakiau, kad lieku Klaipėdoje ir neinu į Seimą, nevažiuoju į Vilnių. Kol kas aš nekeičiu nuomonės”, – 2001-ųjų sausio pabaigoje „Klaipėdai” sakė E. Gentvilas, kai buvo pradėtas minėti kaip kandidatas pakeisti į skandalą, kilusį dėl kelionės Maskvon, įsivėlusį ūkio ministrą Eugenijų Maldeikį.

Tačiau jau po keleto dienų E. Gentvilas visgi pradėjo matuotis ūkio ministro kostiumą ir pareiškė reikalavimus tam atvejui, jei keistų mero postą į ministro kėdę: „Turėtos pozicijos neturi būti užleistos, Klaipėdos mero postas turi priklausyt, liberalams, be to, jų frakcija taryboje yra didžiausia”.

Tuometinis LLS pirmininkas premjeras Rolandas Paksas irgi tvirtino, kad Klaipėdos mero postas turi likti liberalams. Tuo metu valdančiosios koalicijos partneriai socialliberalai laikėsi priešingos pozicijos – Naujosios sąjungos lyderis ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, jog negali būti keliama jokių išankstinių sąlygų dėl Klaipėdos mero posto.

„Tai turi būti nuspręsta demokratiškai – rinkimų būdu”, – sakė jis.

Dar po poros savaičių E. Gentvilas „Klaipėdai” kartojo: „Tai nėra kokia nežmoniška sąlyga: pavasarį buvome sutarę, kad Klaipėdos meras – liberalas. Norėčiau tokio sutarimo ir dabar”. Jis, anot dienraščio, pasižadėjo, kad jei nebus išpildyta ši sąlyga, ir toliau dirbs meru, tačiau jau tą pačią dieną paaiškėjo, kad E. Gentvilas sutiko dirbti ministru.

„Išeinu neplanuotai. Nedrįstu sakyti, kad prieš savo valią – tiesiog išeinu įtikintas, kad reikia. <…> Gyvenimas yra sunkiai prognozuojamas, kaip ir politika. Pati politinė situacija padiktavo išeitį”, – vėliau savo apsisprendimą spaudos konferencijoje aiškino E. Gentvilas, tikinęs, kad dėl išėjimo į kitas pareigas „jaučiasi stipriai nejaukiai”.

Dienraščio „Klaipėda” straipsnis iš atsisveikinamosios Eugenijaus Gentvilo spaudos konferencijos. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pakėlęs sparnus į Vilnių, kur jam teko pabūti ir laikinuoju premjeru, E. Gentvilas į municipalinę politiką daugiau ir nebesugrįžo.

Nesėkmingas Kongo debiutas

Renkant E. Gentvilo įpėdinį ne tik pirmą kartą ryškiau sužibėjo Vytauto Grubliausko, kuris dar nebuvo LLS narys, žvaigždė, bet ir atsiskleidė vidiniai liberalų nesutarimai.

Džiazo festivalio veidą, žinomą Kongo pravarde, rinkėjai buvo išreitingavę iš 27 į 8 sąrašo vietą, tačiau jo kandidatūrai į merus nepritarė net visi Tarybos liberalai – V. Grubliauskas sulaukė tik septynių balsų.

Meru 22 balsais tada tapo statybos įmonės vadovas, centristas Rimantas Taraškevičius, po dvejų metų, kai liberalai ir centristai susijungė po Artūro Zuoko vėliava, tapęs liberalu.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tai vertinu kaip labai praktišką rezultatą, kuris parodė, kad liberalų gretose – tikrai daug demokratijos ir laisvo pasirinkimo. Jis netgi prieštarauja partinio gyvenimo logikai. Kita vertus, reikėtų padėkoti oponentams, kurie pakankamai išryškino nevienybės požymius liberalų gretose. Bet kuria prasme tai – pozityvus rezultatas, tai – labai geras metas susimąstyti, susitvarkyti viduje ir konstruktyviai dirbti miesto labui, – „Klaipėdai” tada komentavo V. Grubliauskas, kurio, beje, E. Gentvilas prieš tai nebuvo minėjęs kaip galimo potencialaus savo įpėdinio (dar būdamas meru jis kaip galimus naujus merus buvo įvardijęs Artūrą Šulcą, Juditą Simonavičiūtę ir Leoną Makūną).

2002-ųjų kadencija – visų laikų geriausia?

R. Taraškevičius, vienintelis Klaipėdos politikas, išrinktas į visos kadencijos miesto Tarybas nuo Nepriklausomybės atgavimo, sako, kad jo kaip liberalaus politiko karjera trumpam buvo prasidėjusi dar pirmojoje Taryboje.

„Buvo įkurta Liberalų frakcija ir aš į ją įstojau. Tačiau netrukau iš jos ir pasitraukti. Priežastimi tapo frakcijos pirmininko Rimvydo Vaštako reakcija į kritišką „Klaipėdos” straipsnį apie miesto Tarybos deputatus. Frakcijos pirmininkas Rimvydas Vaštakas sukėlė šaršalą, kad reikėtų pamokyti laikraštį. Man tai labai nepatiko”, – sakė R. Taraškevičius.

E. Gentvilo įpėdiniu jis sako tapęs todėl, kad buvo „kompromisinė figūra”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Meru R. Taraškevičius buvo perrinktas ir 2003-aisiais, nors jo Lietuvos centro sąjunga su 7 mandatais buvo tik antra – LLS vėl buvo gavusi daugiausiai: 9 mandatus. Pašnekovo teigimu, dėl jo kandidatūros tad ajau buvo bendras sutarimas.

Šią kadenciją R. Taraškevičius, perrinktas net 27 balsais, sako prisimenantis su dideliu malonumu.

„Tai buvo motyvuotų, kompetentingų vienminčių komanda. Iki tol dar niekada taip nebuvo Klaipėdoje buvę. Ir, vargu, ar bebus. Sprendimai buvo apgalvoti, išdiskutuoti, politikavimo – minimaliai”, – kalbėjo pašnekovas.

Dvi liberalų partijos per kalnelį nesueina

Į 2007-ųjų rinkimus jau žengė dvi liberalios jėgos – Liberalų ir centro sąjunga bei iš jos dėl nepasitenkinimo partijos pirmininko Artūro Zuoko veikla pasitraukusių liberalų įkurtas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LS).

„Neišsipildė spaudoje dėstytos prognozės, kad liberalios jėgos Klaipėdoje iškart po rinkimų susitars”, – prisimena Liberalų ir centro sąjungos sąrašo, iškovojusio daugiausiai – 7 vietas – vedliu tuomet buvęs R. Taraškevičius.

Pasak jo, jau kitą dieną po rinkimų paaiškėjo, kad koaliciją bando lipdyti 5 vietas gavęs Liberalų sąjūdis, penki konservatoriai, keturi liberaldemokratai bei Lietuvos rusų sąjungos atstovai Viačeslavas Titovas ir Jurijus Šeršniovas, kurie prieš rinkimus visų politinių jėgų buvo skelbiami nepageidaujamais partneriais.

Anot R. Taraškevičiaus, dar vieną jo kadenciją nulėmė du persigalvoję liberaldemokratai – Valerijonas Bernotas ir Benas Šimkus. Pastarajam, beje, atiteko vicemero postas.

Mero rinkimuose R. Taraškevičių vis tiek bandė įveikti LS atstovas Artūras Šulcas, tačiau liberalcentristų suburta koalicija su trimis socdemais, trimis Politinės partijos Rusų aljansas atstovais ir dviem liberaldemokratais atlaikė – R. Taraškevičius surinko 17, A. Šulcas – 14 balsų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Dingo taryboje konstruktyvus darbas, atsirado ženkliai daugiau politikavimo. Opozicijoje buvo ir nemažai kompetencijos turinys buvę bičiuliai, ir Naglis Puteikis. Iškalbos opozicijoje buvo daug, burnos atviros. Buvo ir bandymų žlugdyti posėdžių kvorumus”, – prisiminė R. Taraškevičius.

Kongo eros pradžia

Pasak R. Taraškevičiaus, visai kitaip abi liberalios politinės jėgos nusprendė elgtis per 2011-ųjų savivaldos rinkimus. Tada, anot jo, iš anksto buvo sutarta, kad meras bus tos politinės jėgos atstovas, kuri gaus daugiau mandatų.

„Aš pats tikrai nebebuvau nusiteikęs merauti. Reikia žinoti laiką kada išeiti”, – sakė R. Taraškevičius.

Per šiuos rinkimus įvyko abiejų liberalių politinių jėgų rokiruotė – LS gavo 7 mandatus, o Liberalų ir centro sąjunga – penkis.

V. Grubliauską, tuo metu ką tik atsisakiusį Seimo nario mandato, ir tapusį LS kandidatus į merus, rinkimuose palaikė 21 Tarybos narys.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tiesa, jis tąkart buvo išrinktas iš vieno kandidato ir tapo paskutiniuoju Tarybos rinktu meru.

Pirmasis miestiečių meras – triuškinančiu rezultatu

2015-aiais savivaldos rinkimų metu rinkėjai pirmą kartą rinko ne tik miesto Tarybą, bet ir merą.

Abiejuose rinkimuose LS lydėjo sėkmė. Klaipėdiečiai šiai politinei jėgai vėl patikėjo daugiausiai mandatų – šįkart net 11. Po Liberalų ir centro sąjungos bei politinės partijos „Sąjunga TAIP“ susijungimo susikūrusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) gavo dešimt kartų mažiau balsų (vos 1147) ir sugebėjo aplenkti tik Žemaičių partiją, Tautininkų sąjungą bei „Drąsos kelią“.

Tuo metu V. Grubliauskas įtikinamai pasirodė jau pirmajame mero rinkimų ture, kai surinko 42,08% balsų. Antroji tarp visų 12 kandidatų likusi konservatorė Agnė Biloataitė sugebėjo surinkti tik 11,77% balsų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Jokios intrigos nebuvo ir antrajame ture: V. Grubliauskas 75,2%, A. Bilotaitė – 23,38%.

Eligijaus Masiulio katastrofa

„Jau trečius metus prisidedu prie Liberalaus jaunimo organizacijos veiklos, kuri labai susijusi su Liberalų sąjunga. Į Liberalų sąjungą integravausi palaipsniui, nuosekliai ir išsamiai susipažinęs su liberalizmo doktrinos pagrindinėmis vertybėmis. Atsakomybė už savo veiksmus, laisvė, privati iniciatyva tapo artimiausi mano pasaulėžiūrai. Liberalų sąraše esu ir todėl, kad čia daug veiklių jaunų žmonių, kurie pajėgūs naujai spręsti miestiečių problemas. <…> Šiandien dažnai tarp jaunų žmonių politika, o ypač patys politikai, yra pajuokos objektas. Taip yra dėl to, kad šių dienų politikoje trūksta garbės. Tikiu, kad žmogui politika labiau asocijuojasi su valdininkų savivale ir kyšių ėmimu, o ne su idealiai sutvarkyta miesto gatve. Turėtų būti atvirkščiai. Politiką gali pakeisti kokybiškai naujas politiko mentalitetas. Reabilituoti politiką jaunimo akyse galima tik atkūrus jos autoritetą”, – 1997-ųjų kovą duodamas interviu „Vakarų ekspresui” sakė tuomet 22-iejų liberalų kandidatas į miesto Tarybą Eligijus Masiulis, kuriam po 19 metų teko tapti, ko gero, didžiausios liberalų katastrofos priežastimi.

2016-ųjų pavasarį LS sudrebino iki tol Lietuvoje nematyto masto politinis skandalas. Gegužės 12 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo partijos pirmininko E. Masiulio kyšininkavimo, papirkimo ir prekybos poveikiu stambiu mastu. Politiko namuose buvo rasta 250 tūkst. eurų.

Tą pačią dieną E. Masiulis paskelbė, kad atsistatydina iš LS sąjūdžio pirmininko pareigų ir traukiasi iš partijos, taip pat atsisako Seimo nario mandato.

Beje, minėtajame 1997-ųjų „Vakarų ekspreso” interviu, kurio nepasirašė joks žurnalistas, buvo ir toks klausimas E. Masiuliui: „Ar imsi kyšius, tapęs miesto Tarybos deputatu?”.

„Kažin, ar atsiras toks asilas, kuris miesto Tarybos nariui norės duoti kyšį. O jeigu rimtai, tai valdininkas turi gauti tokį atlygį už savo nuveiktus darbus, kad brangintų savo vietą ir pamirštų kyšių ėmimą. Beje, dėl paplitusio kyšininkavimo labiausiai kaltinu ne kyšio gavėjus, o davėjus, kurie sudaro sąlygas valdininkams naudotis savo padėtimi. Vargšė tauta, kuri turi patarlę „netepsi – nevažiuosi”, – tada atsakė jaunasis politikas.

„1997 metais į miesto Tarybą išrinktas Eligijus tapo ir Švietimo komiteto pirmininku, ir mano patarėju. Žiūrėjau tada į jį per didinamąjį stiklą ir žavėjausi, kaip dalykiškai, protingai, solidžiai dirbo, bendraudavo su mokyklų vadovais. Nuo 2000-ųjų, kai buvo išrinktas į Seimą, už jį jau tapau nebeatsakingas. Jis puikus politikas, juo labai tikėjau. Tačiau jo klaida skaudžiai kainavo partijai. Ji taip pat patraukta baudžiamojon atsakomybėn, bet tik dėl galimai neteisėtos vienasmenio valdymo organo – partijos pirmininko – veiklos”, – šiandien sako E. Gentvilas.

„Tektonis lūžis, gerokai svarbesnis už mano istoriją, manau, kad yra partijos skilimas ir Laisvės partijos susikūrimas”, – sako Eligijus Masiulis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, 2016-ųjų pavasarį partiją supurtė didžiulė pasitikėjimo krizė – kilo klausimas, ar galima tęsti egzistavimą, ar nebe.

„Aš irgi žmogus, o po tos istorijos eilinis pilietis jautė turįs teisę mane išvadinti vagimi. Tiek aš, tiek kiti partijos kolegos turėjome tokiais atvejais nuryti seiles ir eiti toliau dirbti. Buvo katastrofa, bet supratome, kad mes turime pakovoti už save, už liberalias idėjas. Reikėjo turėti stuburą ir kritinė masė sugebėjo pasikelti, ji suvokė, kas neturi teisės pasiduoti. Galiausiai Liberalų sąjūdis surinko 9,06 procento balsų ir gavo 8 vietas – daugiau nei per 2012 metų rinkimus, kai pagal sąrašą buvo išrinkti septyni parlamentarai”, – sakė E. Gentvilas.

„Sunku man vertinti mano istoriją, reikia bandyti žiūrėti į objektyvius skaičius. 2016 metų pavasarį Liberalų sąjūdis buvo pirmoje vietoje sociologinėse apklausose, tad tikrai nemažai potencialo buvo prarasta, nors tų metų rinkimuose partija ir pasirodė gerai. Dabar, jau praėjus šešiems metams po šios istorijos pradžios, mano faktorius, manau, kad turi vis mažiau reikšmės, partijos populiarumą lemia naujų jos lyderių sprendimai. Tektonis lūžis, gerokai svarbesnis už mano istoriją, manau, kad yra partijos skilimas ir Laisvės partijos susikūrimas”, – sako balandžio pradžioje numatyto paskelbti pirmos instancijos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje dabar laukiantis E. Masiulis.

Paskutinėje rašinio dalyje:

Išsidraskymas: ar tikrai buvo verta?

Ar tikrai Klaipėda liberalų tvirtovė? 

Kokia Vytauto Grubliausko politinė ateitis 2023-iaisiais?