„Viskas, ką turėjau, liko Ukrainoje. Iš namų pabėgau praktiškai be daiktų”, – sako charkovietė Kristina Golovina. – Kaip matote, ir vardas, ir pavardė – labai „nacistiški”. Putinas atėjo manęs „denacifikuoti”. Manęs – rusakalbės iš Charkovo”, – sako pykčio neslepianti pašnekovė.

Kristina Charkove gyvena nuo pat gimimo. Teisingiau, gyveno. Šiandien ji apsistojusi Klaipėdoje. Čia ją priglaudė maskvietė Irina Komisarova, scenografė ir kostiumų dailininkė, uostamiestyje gyvenanti ir dirbanti jau apie 11 metų.

Su Kristina susitikome Dangės pakrantėje. Pavasarinės saulės atšvaitai atsispindėjo namų stoguose ir plieniniuose Biržų tilto atitvaruose. Nuo jūros pusės pučiantis šaltas šiaurės vakarų vėjas plaikstė Ukrainos vėliavas ir kaspinus, pritvirtintus prie apšvietimo stulpų: nuo karo pradžios miesto centras paskendęs Ukrainos vėliavų spalvose.

Kristina sako, jog Klaipėdoje pagaliau jai pavyko vėl pradėti blaiviai mąstyti, nors baimės jausmas iki šiol jos neapleidžia. Mergina bando šypsotis, kalbėtis, bet jos akyse galima įžvelgti pavojų, o kartais – ir siaubą.

Nuo karo pradžios jai kelis kartus teko patirti apšaudymą ir slėptuvėse, ir bėgant iš miesto automobiliu. Kristina sako, jog geriau iškart mirti sprogimo metu, nei patekus po nuolaužų krūvomis ar slėptuvėje likus be maisto ir vandens.

Atvykusi į Klaipėdą, ji labai ilgai miegojo – vis niekaip negalėjo iki galo „atsimiegoti”.

Nors Kristinai teko labai daug ką išverti, ji neprarado tikėjimo žmonėmis, jų neskirsto į rusus bei ukrainiečius ir labai nori grįžti namo. Vos tik karas baigsis, ji pasiryžusi grįžti į Ukrainą. Galbūt, sako ji, grįš ir anksčiau – padėti atkurti tai, kas sugriauta po vasario 24-osios.

Kristinai – 22-eji. Iki karo ji buvo žinomos Charkovo modelių agentūros „Nika Models” darbuotoja. Dalyvaudavo rūbų pristatymuose, biure užsiiminėjo pardavimais.

„Dievinu savo darbą, gerai uždirbdavau. Iki karo mano gyvenimas buvo puikus. Beje, mūsų ofisą irgi apgadino bombos”, – sako ji.

Gyvenimas iki ir po

„Vasario 24-os rytą, 4 valandą, pabudau nuo stiprių sprogimų – buvo labai baisu. Tuo metu buvau savo kambaryje, langų stiklai ėmė stipriai drebėti”,- pasakojimą pradėjo Kristina.

Kad gali prasidėti karas, ji teigė netikėjusi.

„Žinoma, iki to aš žinojau apie esamą situaciją, bet kad tai [užpuolimas] gali įvykti, netikėjau. Juk mes gyvename XXI-ame amžiuje. Pradėti karą Ukrainoje – Europos širdyje… Tai kažkoks siurrealizmas. To negalima nei atleisti, nei pateisinti”, – kalba ji, spausdama smilkinius pirštais. – Tą patį rytą aš palikau savo butą ir persikėliau į kitą, pasiėmusi tik pinigus ir dokumentus. Taip ir nebesugebėjau grįžti namo… Netoli gyvena mano tėvai. Visą dieną buvo girdėti sprogimai ir pabūklų gausmas. Rusų armija įžengė į miestą, turintį 1,5 mln. žmonių. Įsisklausykit, kaip tai skamba”.

Jos teigimu, pradžioje Rusija atakavo karinius objektus.

„Pradžioje jų atakos iš tiesų buvo nukreiptos į karinius objektus, sandėlius, bet vėliau ėmė atakuoti mokyklas, o dar vėliau – ir gyvenamuosius namus. Nuolat kas nors atskrisdavo. Mes slėpėmės rūsyje, bet ten ištvėrėme vos parą, grįžome į butą. Kitą dieną nuėjau pas tėvus, kurie irgi slėpėsi rūsyje. Nors nuo draugo buto iki mano tėvų pėsčiomis – 5-7 minutės kelio, man vis vaidenosi, kad tuoj tuoj ims bombarduoti… Virš galvos nuolat kažkas skraidė – lėktuvai, sraigtasparniai… Atrodė, kad jie gali kažką numesti”.

Atėjus pas tėvus, jai vėl teko slėptis rūsyje.

„Kalbu apie paprastų namų rūsius. Tėvai gyvena naujos statybos dvylikaaukštyje. Turiu mažametę sesę. Baisiausia buvo stebėti, kaip 6 metų vaikas sėdi šaltame rūsyje ant kažkokio čiužinio, aplink pribarstyta žiurkių nuodų, o iš gatvės nuolat girdisi sprogimų garsai. Ten buvo labai daug žmonių – vaikų, senukų, moterų su žindomais kūdikiais”, – Kristinai vos sekasi sulaikyti ašaras.

Po paros visi grįžo į butą.

„Namas, kuriame gyvena tėvai, įdomiai išplanuotas, turi daug laikančių sienų. Toks namas vienintelis Charkove. Likti rūsyje nebegalėjome. Ten labai šalta ir drėgna, mama ir sesuo peršalo. Grįžome į butą, bet miegojome ne kambariuose, o koridoriuje. Esant stipriam bombardavimui, ėjome į holą, ten dvi laikančios sienos, saugiau. Bent jau mums taip atrodė”, – pasakojimą tęsė charkovietė.

Kuo toliau, tuo padėtis darėsi vis blogesnė ir blogesnė.

„Ėmė žūti taikūs gyventojai, aukų ir sugriovimų vis daugėjo. Valdžia įvedė komendanto valandą – nuo 16 val. nebuvo galima palikti namų, tačiau tai nereiškia, jog iki to buvo galima laisvai judėti. Netoli mūsų namų yra didelis prekybos centras „Velmart”. Dieną prie jo eilėje stovėjusius žmones tiesiog sušaudė. Kitą dieną apšaudė visas mūsų rajono parduotuves, kurios po to nebegalėjo dirbti. Išeiti apsipirkti ar tiesiog į gatvę tapo pavojinga”, – pasakoja mergina.

Namuose Kristina su tėvais išbuvo dar 4 dienas.

„Kasdien darėsi vis blogiau – pradėjo bombarduoti namus. Buvome apimti nuolatinės baimės, nors, kai dabar pagalvoji, gal ji ir nebuvo labai pagrįsta, bet ten viskas kitaip atrodo. Galiausiai mes pasiėmėme pačius reikalingiausius daiktus (aš nieko neturėjau) ir kovo 2-ąją, 7-tą karo dieną, išvykome į Lvovą”, – atsidūsta Kristina.

Vėliau nusprendė išvykti į užsienį.

„Dabar visoj Ukrainoj nesaugu. Baisiausi dalykai ir mūšiai vyksta rytuose, aplink Kijevą, bet sirenos gaudžia ir Lvove, ir Ternopolyje. Todėl nuprendėme išvykti į užsienį. Pirmiausia dėl mano mažosios sesutės saugumo”, – sako ji.

Ukrainiečiai nepasiduos

Pašnekovė neslėpė besididžiuojanti savo šalies prezidentu Vladimiru Zelenskiu. Šiandien Ukrainos visuomenė vieninga kaip niekada. Tauta nepasiduos – ukrainiečiai gina kiekvieną savo žemės centimetrą.

„Galbūt kažkas pasakys – pasiduokit, nusileiskit, kad nesikankintumėte, bet aš su tuo kategoriškai nesutinku. Jei dalį savo žemės atiduosim vieniems, po to ateis kiti. Vieni pareikalaus vieno, kiti – kitko, treti – trečio, ir visi gali pradėti šaudyti. Tada Ukrainos nebeliks. Mes neleisim, kad taip atsitiktų. Putinas sakė, kad jo „specoperacija” truks 2-3 dienas, o karas jau vyksta daugiau nei mėnesį. Ir Charkovas, ir Mariupolis, kurie yra prie pat sienos, stovi ir didvyriškai ginasi. Ukraina – pirmoji šalis, kuri pasipriešino, jį [Putiną] tai išmušė iš vėžių. Mūsų armija kovoja, tauta priešinasi, vietose veikia valdžia, todėl jis ir ėmė atakuoti žmones, infrastruktūrą, kelti humanitarinę krizę”, – įsitikinusi ji.

Charkove liko Kristinos dėdė.

„Jau mėnuo su juo nepavyksta užmegzti ryšio. Kai mes jau buvome Lenkijoje, mačiau pranešimą, jog netoli mūsų namų sprogo bomba. Dėdė tuo metu buvo namuose – dužus langų stiklams, jų atplaišos sužeidė dėdę. Žinome, kad jis susirgo. Šiuo metu bute nėra nei vandens, nei šildymo, nei elektros. Nėra ir vaistų. Dirba savanoriai, kurie šį bei tą atveža, bet jų galimybės ribotos. Žinome, kad pirmąją pagalbą jis sau suteikė pats, bet po to ryšys dingo. Visi artimieji ir pažįstami miestą paliko, nežinome, kai jis dabar laikosi”, – kalbėjo pašnekovė.

Šiandien pagrindinis visų ukrainiečių noras, kad karas baigtųsi, bet, Kirstina sako, jog daugelis netiki taikiu susitarimu.

„Asmeniškai aš ir visi mano pažįstami tuo netikime. Putinas – ne žmogus. Jam žmogaus gyvybė nieko nereiškia. Visos tos kalbos apie taikų susitarimą panašios į manipuliaciją ir provokaciją, kad po to dar kažko galima būtų imtis. Ukrainoje jau žuvo daugiau nei 15 tūkst. Rusijos karių [naujausiais duomenimis – per 17,5 tūkst.]. Greitai nebebus kam kariauti. Jis taip nuvarė savo šalį ir jos ekonomiką, kad jie greitai grįš į akmens amžių ir tai – tik pradžia. O už visa tai turės sumokėti rusų liaudis, kuri darosi panaši į atstumtuosius. Mes privalome laikytis, mes priešinsimės ir ginsimės iki pergalės”, – nukirto pašnekovė.

Charkovą atstatys

Kristinos teigimu, šokas dingo jau seniai, bet to, kas įvyko, suvokimas atėjo vėliau.

„Galutinai suvokiau, jau būdama Klaipėdoje. Visą tą laiką supratau, kad prasidėjo karas, bet to nepriėmiau. Atrodė kaip užsitęsęs sapnas, iš kurio niekaip nepavyksta pabusti. Charoviečius ištiko šokas, bet ukrainiečiai – stipri tauta. Pažiūrėkit, kaip elgiasi žmonės, likę okupacijoje? Eina prieš tankus ir šarvuočius plikomis rankomis, pasiryžę protestuoti prieš agresorių, nekreipdami dėmesio į atsuktus automatus. Didžiuojuosi savo šalimi, savo tauta ir savo prezidentu”, – sako Kristina.

Putinas labai apsiriko, manydamas, jog Charkovas ir Rytų Ukraina jį pasitiks su gėlėmis, teigia ji.

„Visi viską suprato nuo pat pradžių. Niekas jų nelaikė ir nelaiko išvaduotojais. Vien tik Charkove sunaikinta apie 1000 namų, nuo „išvaduotojų” žmonės slėpėsi rūsiuose. Žūsta žmonės, vaikai, miestiečiai negali palaidoti savo artimųjų, lavonai laikomi rūsiuose. Mes nelaukėme Rusų armijos, mes gyvenome gerai. Turėjau puikų darbą, puikius namus, gražią šeimą. Man niekas niekada nedraudė kalbėti rusiškai, kaip ir visiems charkoviečiams”, – tikina pašnekovė.

Pokalbio pabaigoje mergina kreipėsi į rusų tautybės žmones: „Rusijos žmonės, mūsų nuo nieko ginti nereikia! Tegul jūsų prezidentas palieka mus ramybėje ir leidžia mums gyventi. Jūs pradėjote šį karą. Jūsų kariuomenė įžengė į mūsų teritoriją – ne mūsų armija apšaudo Maskvą, Piterį, Rostovą, Sočį. Ne jūs slepiatės rūsiuose ir metro nuo ukrainiečių raketų antpuolių. Mūsų miestus griauna ir naikina. Sustabdykite šį karą – dėl mūsų ir dėl jūsų pačių!”

Kristina įsitikinusi, jog nežiūrint visų sunkumų, jos miestas ir šalis bus atstatyti.

„Ukrainą atstatysime visi kartu. Kai tik baigsis karas, mes su draugais iškart grįšime į Charkovą. Mentelę į rankas ir – eime dirbti, kurti savo namus, atstatyti mūsų mylimą miestą”, – pokalbį baigė K. Golovina.