Kijevo apylinkėse Rusijos pajėgų nužudytų šimtų ukrainiečių aidas pasiekia ir Klaipėdą – kovo pabaigoje uostamiestyje įsikūrusi 18-metė kijevietė Viktorija Zelenskaja su „Atvira Klaipėda” pasidalino savo istorija, kurioje kertinį vaidmenį suvaidino okupantų kankinta bei nužudyta Motyžino miestelio seniūnės šeima. Jos ir sūnaus palaikai surištomis rankomis prieš porą dienų buvo aptikti masinėje kapvietėje, o vyro kūnas buvo įmestas į šulinį.

V. Zelenskaja šiuo metu gyvena kartu su savo drauge Darija klaipėdietės Aleksandros Stankovičienės šeimoje. Abi jaunosios ukrainietės netruko susirasti darbą ir netrukus pradės mokytis lietuvių kalbos.

„Jie padėjo karo veiksmų zoną palikti daugeliui šeimų. Jų dėka ir aš pati, ir mano šeima likome gyvi. Mes nebespėjome jiems tinkamai padėkoti… Jų šviesus atminimas liks daugelio širdyse”, – apie Motyžino miestelio seniūnės šeimą sakė Viktorija Zelenskaja. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tikėjosi, kad bus saugiau

Pasak V. Zelenskajos, Ukrainoje žmonės ir suprato karo galimybę, ir kartu niekas nenorėjo patikėti, kad jis prasidės. 

„Labai daug planų buvo, ypač pavasariui”, – sakė gegužę 19-ąjį gimtadienį pasitiksianti Viktorija, Kijeve dirbusi barista. 

Pasak jos, vasario 24-osios rytą, 5 valandą, virš jos gyvenamojo rajono Kijeve, nuo kurio iki Iripinės (ten vėliau vyko intensyvūs mūšiai) apie 7 kilometrai, praskrido lėktuvas. O po valandos jau buvo pranešta, kad prasidėjo karas. 

„Tą dieną prasėdėjome prie televizoriaus, į slėptuves tada dar nėjome, nors įvairiose Kijevo vietose jau būdavo sprogimų. Visgi jau buvome susirinkę visus būtinus daiktus į lagaminus ir pasiruošėme esant reikalui eiti į slėptuvę. 25 dieną sprogimas jau nugriaudėjo šalia, atbėgo netoli gyvenanti mama ir mes jau leidomės į poliklinikoje esančią slėptuvę”,  – apie pirmas karo dienas pasakojo kartu su 82-iejų prosenele gyvenusi mergina.   

Pasak jos, močiutė tada visus įtikino, kad saugiau bus maždaug už pusšimčio kilometrų nuo Kijevo centro esančiame Motyžine, kur šeima turėjo vasarnamį. 

„Niekas negalvojome, kad važiuojame ilgam, nesiėmėme daug produktų – dešimt kiaušinių, kilogramą kruopų. Susirinkome visi šeši – aš, mama, patėvis, močiutė su seneliu, močiutės draugė – ir išvažiavome. Pakeliui dar šiek tiek apsipirkome. Atvažiavus pirmą parą buvo labai ramu, jautėmės saugūs”, – pasakojo  mergina. 

Vasario 27-ąją į Motyžiną jau atvažiavo apie 50 rusų tankų kolona ir centre, kuris yra per penkis namus nuo šeimos vasarnamio, iškėlė Rusijos vėliavą, nutraukė elektros laidus, ėmė slopinti ryšį. 

„Atbėgo kaimynai ir sakė, kad reikia slėptis rūsyje. Buvo labai baisu”, – pasakojo ukrainietė. 

Pradėjo šaudyti žmones

„Miegodavome nuo dešimtos valandos vakaro iki keturių, nes tada pradėdavo bombarduoti. Jau nuo pirmų dienų žinojome, kur ir kada apšaudys, kokia technika naudojama. Į parduotuves jau nebėjome, nes po poros dienų rusai ėmė jas plėšti, šaudė į jas iš tankų, važinėjo visomis gyvenvietės gatvėmis ir visus gąsdino. Iš vieno tanko, virš kurio buvo iškelta Sovietų sąjungos vėliava, išlindęs karys šaudė iš automato, kad žmonės nesiartintų. Iš pradžių dar buvo minčių mėtyti Molotovo kokteilius, kaip nors gintis, bet tankų buvo labai labai daug ir žmonės nusprendė, kad tai būtų labai pavojinga”, – pasakojo V. Zelenskaja.

Pasak merginos, šeima netruko priprasti prie naujos gyvenimo realybės, kad periodiškai vis reikia leistis į rūsį, kad gyvenvietė yra okupuota, o rusai užėmė laisvus namus, periodiškai vis važinėja gatvėmis ir šaudo, vis subombarduoja kokią parduotuvę, kartais prisigeria ir dar labiau ima siautėti. Viską pakeitė kovo 2-ąją prasidėjęs Motyžino apšaudymas iš oro. Kaimynas, priklausęs teritorinei gynybai, šeimai paaiškino, kad šaudyta iš „Grad” sistemos – ji 6 val. ryte subombardavo už dviejų namų stovėjusį vasarnamį, o nuolaužos atskriejo iki Zelenskių sklypo. 

„Tada visą dieną prasėdėjome rūsyje. Buvo labai baisu. Po to nuolat pradėjo skraidyti lėktuvai, vis krisdavo į daržą visokios nuolaužos, vos ne kasnakt degdavo kaimynų namai, bet su laiku ir prie to pripratome –  pajautėme bombardavimų grafiką. Žinojome, kad dešimtą ryto galime išeiti į lauką, susitikti su kaimynais, susižinoti, kas ir kaip, buvo jau pirmieji nukentėjusieji. Kovo 3 ar 4 dieną sušaudė mašina važiavusius vyrą ir moterį, kurie buvo nusprendę išvažiuoti per patį bombardavimą „Gradais”. Mašina stovėjo centre kelias dienas, žmonės bijojo prieiti ir ištraukti lavonus. Taip jie ir buvo ar keturias dienas. Niekas po to jau nebebandė išvažiuoti”, – pasakojo Viktorija. –  Visą tą laiką lauke buvo minusinė temperatūra, apie devyni laipsniai šalčio. Šildymo katilas jau seniai buvo sugedęs ir nepataisytas, tad nuolat buvome su striukėmis, miegodavome dar užsikloję ką turėjome. Batai – šalia, iškart prasidėjus bombardavimui apsiaudavome ir leisdavomės į rūsį. Nurimus palaukiame dar valandą ar dvi ir tada vėl bandome pamiegoti, kad ir dieną, nes kai dieną bombarduoja yra ne taip baisiai, kaip naktį. Naktį labai baisu, nes nieko nematai, nežinai, iš kur parlekia, kur ir kaip lekia. Pasibaigus dujoms bandėme rinkti medieną, maistą gaminome ant mangalo. Tada jau pradėjo pasiekti humanitarinė pagalba – gaudavome konservų, lašinių, kai kas pasidalindavo savo bulvėmis. Žmonės labai smarkiai padėjo vieni kitiems, duonos kombinatas prieš užsidarymą irgi išdalino viską, ką turėjo. Tik vėliau sužinojome, kad ta pagalba buvo seniūnės vyro Igorio Suchenko dėka – jis turėjo parduotuvę, kurią prasidėjus karui uždarė, o produktus ėmė dalinti žmonėms. Susisiekdavo jie ir su savanoriais, kurie susiderinę su kariškiais koridorius per blokpostus kartais atvažiuodavo iš Kijevo ir atveždavo maisto produktų, o seniūnės suorganizuoti žmonės juos išdalindavo vaikščiodami po gyvenvietę. Telefonus pasikraudavome nuo automobilio akumuliatoriaus, ryšį gaudydavome prigulę ant žemės gyvenvietės centre, kad pravažiuojantys rusai nepamatytų. Pagavę užsikraudavome visas naujienas „Telegram” iš oficialių šaltinių. Labai dar mums pasisekė, kad sklype buvo šulinys”, – dalinosi Viktorija. 

Ji pasakojo, kad nukentėjo ir šeimos katinas, kuris buvo kontuzytas, kai išėjo pasivaikščioti ir netoli sprogo sviedinys. Grįžęs gyvūnas keturias ar penkias dienas nieko neėdė.

Buvo praradę viltį

Kovo 7-ąją viena šeima nusprendė pabandyti pasitraukti iš Motyžino ir laimingai pasiekė Bila Cerkva gyvenvietę. 

„Kaip tik tądien baigėsi dujos mūsų balione, bet mes nespėjome tada kartu su jais ir nusprendėme važiuoti kitą dieną, nes jau ir maisto produktai ėmė baiginėtis, o seneliui asmatikui beveik nebeliko specialių vaistų-balionėlių. Bet tuo pačiu keliu jau negalėjome patraukti, nes jame atsirado rusų blokpostas, užvertęs ant kelio medį. Nuo to posto iki tiesaus kelio į Kijevą buvo likusios apie penkios minutės, bet buvome priversti apsisukti. Grįžę pamatėme, kad kai kurios mašinos išvažiavo kita kryptimi – per Žytomiro kelią, nors tinkle rašė, kad jis labai pavojingas, jame labai daug sunaikintos technikos, jį nuolat bombarduoja, nes šia kryptimi rusai bandė patekti į Kijevą. Vis tiek bandėme juo važiuoti, nes labai jau reikėjo į Kijevą. Važiuodami matėme ir apšaudytas mašinas, ir gulinčius lavonus. Matėme pralekiančius sviedinius, iš laukų šaudė, mama ėmė šaukti, kad apsisuktume. Įvažiavome į Žytomiro kelią, o ten kas 10-15 metrų sunaikinta technika, kiekvienoje iš jų lavonai, mėtėsi jie ir pačiame kelyje. Reikėjo daug manevruoti, sutikome dar kelias mašinas, važiavusias į Kijevą ir nusprendėme kartu važiuoti. Nuvažiavome beveik iki Stojankos, kur jau stovėjo blokopostas. Pasigirdo šūviai ir pirmoji, labiau atitrūkusi mašina, apsisuko, grįžo ir ekipažas pasakė, kad rusai į Kijevą nepraleidžia”, – pasakojo V. Zelenskaja. 

Mėlynoji mašina po šūvių grįžo nuo rusų blokposto. Viktorijos Zelenskajos nuotr.

Susiklosčius tokiai situacijai buvo nuspręsta bandyti apvažiuoti blokpostą aplinkkeliais, važiuota per vieną kotedžų gyvenvietę, kurioje visi namai buvo su išdaužytais langais, visos durys atidarytos.

„Atidarytos mašinos, mėtosi rankinės, dviračiai, mačiau ir telefoną, kraujo žymes. Viskas taip netikra, kad nusprendėme, jog žmones tiesiog sušaudė, o kūnus paslėpė. Kol stovėjome iš vieno namo išėjo du rusų kariškiai su automatais. Pradėjo iškart šaukti, kad nešdintumėmės. Kitoje mašinoje buvusi moteris atsiklaupė ir ėmė maldaudama aiškinti, kad neturime jokių blogų ketinimų, niekam nieko neaiškinsime, tiesiog norime patekti į Kijevą namo, nes gyvename labai blogomis sąlygomis. Pasakė, kad į Kijevą neįleis, sušaudys ir matais pasiuntė kuo toliau. Tada jau praradome viltį ir šiaip ne taip grįžome į kaimą sėdėti be elektros, dujų, be visko – mašinoje atvažiavus į Motyžiną buvo likę tik apie 10 litrų benzino, taip jį jau visą ir išvažinėjome”, – pasakojo mergina.

Po išvažiavimo – stiprus smūgis

Grįžus į Motyžiną situacija vis blogėjo – teko maitintis tik bulvėmis, senelis vietoje dešimties kartų vaistų likučius įsipūsdavo tik kartą per parą, naktimis siautė gaisrai, nuolat skraidė lėktuvai, vis bombarduodavo, gatvėse daugėjo nužudytų žmonių, kurių niekas į kapines laidoti nevežė, nes kelias į jas vedė kaip tik pro rusų bazavimosi vietas.

„Vis išeidavome, pasikalbėdavome su kaimynais ir kažkas pasakė, kad yra seniūnė Olga Suchenko, kuri padėdavo žmonėms gauti vaistus. Ir jos sūnus Oleksandras buvo toks aktyvistas, susisiekdavo su savo pažįstamais Kijeve, kurie savanoriavo, organizavo humanitarinės pagalbos atvežimą. Jo mašiną jau buvo apšaudę. Kai pristatė seneliui reikalingus vaistus, gavome ir labai daug džiuvėsėlių, bulvių, grikių ir lašinių, nes žmonės dar vedė pas seniūnę savo kiaules ir ji organizavo paskerdimą mėsos kombinate, kol jis dar nebuvo subombarduotas. Turėjo jie ir generatorių, kraudavo žmonėms telefonus. Eidavome pas juos kiekvieną rytą, patys išnešiodavome ką perduodavo kitiems kaimynams. Kartą davė ir pieno šalia gyvenusiam mažam vaikui, ir naminių kiaušinių, ryžių. Tada pradėjome klausti, gal galima kur gauti dujų balioną, labai prašėme benzino. Sakė, kad tai tikriausiai visiškai neįmanoma, tad bandė surasti mums kokį tuo metu nenaudojamą, tačiau šildomą namą. Visgi galiausiai Oleksandras suorganizavo ir kovo 18-osios rytą mums iš Kijevo atvežė benziną savanoris, kuris tuo pačiu kartu su Oleksandru apsiėmė išvežti iš Motyžino penkis vaikus. Kaip tik tądien susprogdino mėsos kombinatą, buvo labai baisu, didžiuliai juodi dūmai sklido po visą kaimą ir žmonės vėl ėmė masiškai bandyti išvažiuoti. Mašina su vaikais važiavo pirma, o mes pajudėjome iš paskos, nes jie susiskambino su kariškiais. Jie labai smarkiai atitrūko nuo mūsų, nes mūsiškė mašina senutė, negali labai greitai važiuoti. Paskambino tas savanoris ir ragino spausti iš paskutiniųjų, nes priekyje laukė ruožas, kuriame šaudoma. Jie lėkė gal kokiu 140-150 kilometrų greičiu. Pavyko pasiekti Kijevą tuo pirmu keliu, kurį jau buvome išbandę – jame jau nebuvo likę rusų blokposto, nuverstas medis buvo pašalintas. Pravažiavome Jasnohorodką, tai joje apie 70 procentų namų buvo subombarduoti ar sudegę – vaizdas šokiravo”, – apie atsisveikinimą su Motyžinu sakė Viktorija.

Motyžino gyventojų susirašinėjimo grupėje šeima paskaitė, kad kitą dieną po jų išvažiavimo gyvenvietė sulaukė stipraus oro smūgio, o kaimynai pranešė, kad jų vasarnamio sienos suskilinėjo.

„Subombardavo ir mokyklą, gyvenvietėje neliko dujų. Po poros dienų rusai nužudė vietinį popą, žmones ėmė šaudyti jei tik jie pasirodydavo gatvėse. Labai daug žmonių yra dingę be žinios”, – padėtį Motyžine atspindinčius pranešimus perpasakojo ukrainietė.

Tėvai greitai persigalvojo

Grįžus į Kijevą tėvai, anot Viktorijos, sakė, jog čia ir pasiliks, nes ir darbas yra, ir bombarduoja tik naktimis, ir parduotuvės, vaistinės dirba, o ji tą pačią dieną, per valandą, susirinko svarbiausius daiktus ir autobusu išvažiavo į Užhorodą prie Slovakijos sienos.

„Tačiau nepraėjo nė diena, kai aš jau buvau Užhorode, tėvai paskambino ir sakė, jog nebegali likti Kijeve, nes čia bombarduoja net dar daugiau, visas daugiabutis nuolat praktiškai linguoja, vis praskrenda lėktuvai. Einant į vaistinę netoli jų, Černobylio gatvėje, nugriaudėjo sprogimas, atlėkė raketos skeveldros, sudegė visas šešiolikaukštis”, – pasakojo mergina, Kijeve palikusi ir dienoraštį, kuriame fiksavo kiekvienos dienos įvykius.

Senelis, pasak jos, iškart išėjo į teritorinės gynybos dalinį, nes nepaisant astmos, yra stiprus, aukštas, beveik 2 metrų ūgio buvęs krepšininkas.

Į Klaipėdą – per Slovakiją ir Austriją

Iš Užhorodo pėsčiomis Viktorija perėjo į Slovakiją.

„Ukrainos pasieniečiai smarkiai juokėsi iš manęs dėl pavardės, kaip čia Zelenskaja palieka šalį, atgal reikia grįžti, o man keturias valandas prie sienos praleidus jau ne juokai galvoje buvo”, – sakė Viktorija.

Tarpine stotele jai buvo tapęs Košicės miestas, į kurį su savanorių pagalba nuvažiavo autobusu. Iš ten Viktorija važiavo į Bratislavą naktiniu traukiniu. Slovakijos sostinėje hostelyje apsistojusi mergina sulaukė tėvų, kurie nusprendė čia ir likti, nes jiems vietinis lenkas pasiūlė būstą, ėmė rūpintis ir darbu.

Į Vieną autobusu atkeliavusi Viktorija iš Austrijos sostinės atskrido į Vilnių ir atvažiavo Klaipėdon. Visa jos kelionė truko 10 dienų.

„Į Lietuvą nusprendžiau vykti, nes Klaipėdoje jau buvo apsistojusi mano gera draugė Darija, kuriai Aleksandra tik prasidėjus karui pasiūlė savo pagalbą. Kai parašiau Dašai, ar galėčiau kur nors ir aš apsistoti, ji atrašė, jog Aleksandra kviečia atvažiuoti”, – pasakojo pašnekovė.

Mergina sakė, kad jai pirmą kartą gyvenime teko važiuoti traukiniu, nebuvo ji iki tol skridusi ir lėktuvu. Viktorija į Lietuvą atvyko tik su nedidele rankine, nes į lėktuvą negalėjo pasiimti viso, ką turėjo, tad ją priglaudusi Stankovičių šeima aprūpino ir reikiamais daiktais.

Aleksandra Stankovičienė savo ruožtu pasidalino, kad pirmoji priglausta ukrainietė 22-iejų Darija yra jos pusbrolio mergina.

„Kai prasidėjo karas, jie bėgo į Ukrainos vakarus, Užhorodo miestą. Kurį laiką miegojo universiteto sporto salėje, kol pusbrolis išsiuntė ją važiuoti toliau. Pats jis išvažiuoti negali, pasiliko savanoriauti. Kai sužinojau apie jų padėtį, pasiūliau, kad gali važiuoti pas mane. Svetimoje šalyje neturint pažįstamų vienai jaunai merginai juk nesaugu. O Klaipėdoje ji labai gretai surado darbą – dirba manikiūrininke „ŽM studijoje”, Teatro aikštėje, šalia Viktorijos, kuri įsidarbino bariste kavinėje „Cremia”. Jau antrą dieną po atvykimo ėjome į darbo pokalbį „Instagram” ir „Facebook” pagalba”, – sakė A. Stankovičienė.

Sukrėtė žinia apie geradarių mirtį

Iš Ukrainos savaitgalį pradėjus skrieti žinioms apie Kijevo apylinkėse, kurias apleido Rusijos kariuomenė, randamus šimtus nužudytų žmonių, V. Zelenskaja iš minėtosios Motyžino gyventojų susirašinėjimo grupės sužinojo apie tai, kad buvo nužudyti jiems išvykti padėjusių geradarių Suchenkų šeima. Netrukus tai patvirtino ir žiniasklaida.

„Žmonės rašė, kad rusai atėjo pas seniūnę derėtis. Iš pradžių kalbėjosi su sūnumi Oleksandru, pastarasis pasakė, kad jie normalūs, adekvatūs, tada išsivežė tėvus, o po poros valandų grįžo ir jo. Kaip vėliau paaiškėjo, dešimt dienų juos kankino. Šeštadienio vakarą seniūnės ir jos sūnaus kūnus, nusėtus mėlynėmis, surištomis rankomis, rado bendrame kape, o vyro kūnas buvo įmestas į šulinį”, – pasakojo mergina.

Pasak jos, Suchenkų šeima padėjo visiems, kam tik galėjo.

„Jie padėjo karo veiksmų zoną palikti daugeliui šeimų. Jų dėka ir aš pati, ir mano šeima likome gyvi. Mes nebespėjome jiems tinkamai padėkoti… Jų šviesus atminimas liks daugelio širdyse”, – sakė V. Zelenskaja.

Nori grįžti, bet tik pasibaigus karui

„Šiandien paskambino pažįstamas iš Kijevo, sakė, kad ten jau ramu, grįžo žmonių iš Lenkijos, jau atsirado ir kamščiai, pradėjo virti gyvenimas. Tačiau senelis, kuris niekada neskleidžia panikos, sakė, kad naktimis dar stipriai bombarduojama”, – pirmadienį kalbėdama su žurnalistu sakė Viktorija.

Mergina teigė į tėvynę planuojanti grįžti, kai baigsis karas. Tikisi, kad tai įvyks iki vasaros.

„Prosenelę labai myliu, man jos labai trūksta, ją prižiūri patėvis. Ji, generolo dukra, jau išgyvenusi karą. Prosenelė nekalba po insulto, bet ji verkdama parodė man, kad važiuočiau”, – sakė V. Zelenskaja.

Ukrainietė patikino, kad Klaipėda jai labai patinka. Čia, anot Viktorijos, gyvena puikūs žmonės. Jau netrukus ji kartu su drauge Darija pradės lankyti lietuvių kalbos kursus.

INFORMACIJA

Pirmadienį buvo skelbiama, kad žudynių mastas Kijevo regione dar tiriamas. Pasak Ukrainos generalinės prokurorės Irynos Venediktovos, jau buvo surasti 410 civilių palaikų.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigia, kad civilių aukos Ukrainos iš Rusijos pajėgų apsiausties išvaduotuose miestuose gali būti daug didesnės nei Bučoje.

Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose (JT) Vasilijus Nebenzia gyventojų žudynes Ukrainos Bučos mieste pavadino „bjauria režimo Kijive provokacija“.

Rusų kariai, anot jo, nepadarė to, kuo yra kaltinami, jie nevykdė žiaurumų prieš civilius Ukrainoje. „To nėra, to nebuvo ir to niekada nebus“, – teigė ambasadorius, tvirtinęs, kad Rusija turi visa tai patvirtinančių įrodymų, kuriuos kuo greičiau pateiks JT Saugumo Tarybai.

Tuo metu dar sekmadienį privati JAV įmonė „Maxar Technologies“ pranešė, kad palydovinėse nuotraukose matyti 45 pėdų ilgio griovys, iškastas Švento Andriejaus cerkvės teritorijoje, kur šią savaitę Rusijos pajėgoms pasitraukus iš Bučos miesto buvo rasta masinė kapavietė. Anot „Maxar Technologies“, pirmieji masinio kapo kasinėjimai cerkvės teritorijoje buvo pastebėti kovo 10 d. Kitose „Maxar Technologies“ palydovinėse nuotraukose matyti, kad nužudytų civilių gyventojų kūnai Bučos gatvėse gulėjo ištisas savaites, taip pat ir tada, kai miestą kontroliavo Rusija. Nuotraukos rodo, kad kūnai gatvėje Bučos pietinėje dalyje buvo mažiausiai nuo kovo 18 d. Rusija Bučą kontroliavo iki kovo 31 d.