Aleksejus Arestovičius, Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas, savaitės pradžioje apsilankęs 60-tūkstantiniame Kijevo priemiestyje Bučoje, kurį okupacinės Rusijos pajėgos paliko kovo 31 – balandžio 1 dienomis, pasakoja matęs vieno namo rūsį, kuriame apie čia prieš tai įsikūrusius rusų kariškius liudijo jų paliktos kariškių sausųjų davinių pakuotės ir fiziologinės atliekos. Tame sąvartynu paverstame rūsyje p. Arestovičius teigė radęs daug ko, net žymiojo rusų rašytojo Michailo Bulgakovo tomelį.

Jį tai esą nustebino. Ne tik faktas apie kariškių-okupantų greičiausiai vartytą knygą. Tačiau ir tai, kad kitoje to paties rūsio patalpoje, kurią nuo pirmosios skyrė tik pusplyčio storumo mūrinė siena, buvo įrengtas kankinimų kambarys vietos civiliams, kurių keli ten buvo nužudyti ir pateko į okupantų aukų sąrašą. Savaitės pradžioje jį sudarė daugiau nei 400 pavardžių.

Buča. Nuotrauka iš Telegram/Zelenskiy/Official

Pasaulis pakraupęs: nužudytos ištisos šeimos, savo vaikų akivaizdoje  išprievartautos ir vėliau pakartos moterys, kitos – išrengtos ir išspirtos iš karinių kolonų mašinų – jų kūnus okupantai mėgino sudeginti apkrovę padangomis ir apipylę dyzelinu. Buvo drėgna diena, tad sumanymas nepavyko. O besitraukiantieji neturėjo prabangos neskaičiuoti laiko.

Buča rusų kariuomenės buvo okupuota maždaug nuo kovo pradžios. Visai netrukus po to, kai vasario 24 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš Ukrainą pradėjo „specialią karinę operaciją”.

Kai kurie Ukrainos pareigūnai, įskaitant ir patį p. Arestovičių, atsargiai užsimena, kad Putino kariaunos palikimas Bučoje artimoje ateityje pasirodys esąs gana kuklus, lyginant jį su kitomis dabar okupuotomis šalies vietomis. Tarkime, Chersonu (vienintelis iš 24 okupantų užimtas Ukrainos srities centras). Arba kelias savaites šturmuojamu Mariupoliu, kuriame žuvo lietuvis kinematografininkas Mantas Kvedaravičius.

O man iš galvos niekaip neišeina tasai Bulgakovo tomelis Bučos namo rūsyje. Visai gali būti, kad knyga ten atsirado atsitiktinai. Ir visai ne dėl to, kad kuris nors okupantas norėjo apsišviesti iš naujo. Tačiau jeigu jau bent vartė knygą tuo metu, kai visai šalia jo bendrai kankino ir žudė vietinius civilius, kaip šias dvi gijas suvesti į vieną tašką? Į vieną logiką?

Nes Bulgakovą vartė ne tik anas žudikas ar bent žudikų bendras. Bulgakovą ne šiaip sau vartė genialusis mūsų Rimas Tuminas. Velnias, Bulgakovą varčiau ir aš bei daugelis mano bendraamžių ir kolegų. Ir mano smegenys neišneša, kaip taip yra, kad visi mes – aukščiau išvardyti – atsidūrėme po bendru M. Bulgakovo vardikliu.

Tai, ko gero – jau iš kažkokios metafizikos srities. Klausimai, į kuriuos neišpasakytai sudėtinga aiškiai atsakyti. Koks šiandien turėtų būti požiūris į eilinius žudikus, vartančius M. Bulgakovą.

Koks galėtų būti racionalus požiūris į p. Putiną, rusų liaudį (kuri, žymint kirčius, ne mums įprasta liAudis, o kažkada kolaboranto Justo Paleckio vartota liaudIs), į neaprėpiamai turtingą rusų kultūrą.

Ir pagaliau – kas per velnias toji neaprėpiamai turtinga rusų kultūra, ko ji verta, jeigu šiandien yra Buča su jos aukomis. O anksčiau buvo Rytprūsiai, Vengrija, Afganistanas, dukart Čečėnija, Sirija.

O gal iš tikrųjų stojo laikas atsimūryti nuo tos teritorijos aklina, aukšta mūrine siena?