Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-04-13 |
Televizijos kanalas „Ukraina 24” praneša, kad nuo vasario 24-osios, kada Rusija pradėjo karą prieš šią šalį, valstybės išdavikais tapo 73 politikai, 13 policininkų, 13 žiniasklaidininkų (tarp jų ir įžymių TV ekrano personažų) ir vienas teisėjas.
Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus teigimu, per pirmąsias invazijos dienas beveik in corpore išsilakstė centrinės valdžios institucijų viešųjų ryšių tarnybų darbuotojai. Dėl to vasario pabaigoje Volodymiro Zelenskio administracija patyrė tam tikrų visuomenės informavimo apie padėtį šalyje problemų. Be to, savo darbą paliko ir evakavosi nemažai gydytojų, kurių pastangų bei kompetencijos ypač reikėjo pirmosiomis karo veiksmų dienomis. Dar p. Arestovičius pasakoja, kad susitaikėliškų su okupantais nuotaikų laikėsi keli aukšti Ukrainos armijos karininkai, o pasakojimai apie savanorių į ginkluotasias pajėgas ir teritorinę gynybą eiles iš tikrųjų buvo labai pagražinti.
UNIAN nuotr.
Eilės prie karinių komisariatų iš tikrųjų radosi kiek vėliau, kada agresoriaus kariauna buvo pristabdyta Kijevo prieigose ir tapo aišku, kad ukrainiečių pasipriešinimas užpuolikams truks gerokai ilgiau nei Rusijos planuotos kelios dešimtys valandų ar keletas parų.
Ponas Arestovičius tvirtina, kad prie Ukrainos sutelkta antrąja pasaulyje pagal galią kadaise vadintos Rusijos kariuomenės 200 tūkst. karių grupuotė nuo pat pradžių neturėjo jokių galimybių palaužti ukrainiečių, kurių kariuomenė įsiveržimo dieną buvo kiek skaitlingesnė – 250 tūkst. kariškių. Tačiau rusai laikėsi specialios taktikos, kuri turėjo sukelti sąmyšį užpultoje šalyje: siekta sudaryti įspūdį, kad jų kariškiai jau yra visoje šalyje ir visur. Net sostinėje – Kijeve. Taip pat ir netoli prezidento rezidencijos.
Toks psichologinis smūgis, pasak, p. Arestovičiaus, turėjo palaužti ukrainiečių valią priešintis, o juodą darbą būtų užbaigusios mechanizuotos kolonos, kurios judėjo išsyk po diversantų bei desantininkų dalinių. Tačiau dalis ukrainiečių pajėgų, tarp kurių buvo šauktinių ir karo mokyklų kariūnų, neapako nuo pirmojo rusų smūgių, mėgino atremti puolimą, pridarė priešams nuostolių, o vėliau specialiosios paskirties daliniai ėmė talžyti rusų mechanizuotas kolonas, kartu su kokybiškai veikiančia ukrainiečių artilerija (Ukrainoje sovietmečiu veikė trys geriausios artilerijos karo mokyklos), kurių ugnį specialiosios pajėgos koregavo.
Apie tokią karo taktiką prieš Rusijos kariškius daugiau nei prieš dešimtmetį duodamas interviu man pasakojo tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Jonas Kronkaitis. Jis tvirtino, kad pirmojo, labiau psichologinio smūgio atlaikymas ir vėlesnis pasirengimas naikinti priešo šarvuotas kolonas ir yra, ko gero, vienintelė mūsų kariuomenės galimybė atsilaikyti, kol sulauktume NATO sąjungininkų paramos.
Ukrainiečių kariuomenė bent jau iki šio laiko patvirtino, kad tokia karo taktika nepriekaištingai veikia nepaisant tam tikrų nesėkmių šalies pietuose, kur Rusijos kariuomenei prasiveržus iš aneksuoto Krymo pusiasalio praktiškai pavyko užimti visą Azovo jūros pakrantę. Išskyrus Mariupolį.
Visai neturiu tikslo išsamiau analizuoti karo Ukrainoje subtilybių. Labiau sudomino toji informacija, kurią pateikiau čia pirmojoje pastraipoje. Jeigu sakome, kad galimam karui būtina ruoštis ir mums, kokie turėtų būti mūsų valdžios pareigūnų įsipareigojimai atėjus dienai „X”? Valstybės tarnautojų, teisėtvarkos pareigūnų, visuomeninio sektoriaus žiniasklaidos bei medicinos darbuotojų? Galima tikėtis jų visų patriotizmo. Ypač žiniasklaida tą yra įrodžiusi ne kartą ir ne du.
Vis dėlto panašios krizės atveju būtų gera žinoti, kad šių kategorijų žmonės privalomai lieka savo darbe ir ligi įmanomos pabaigos atlieka savo funkcijas, kurios kaip tik krizės atveju gali būti itin svarbios.
Parašykite komentarą