Dabartinė Klaipėdos valdžia kartas nuo karto irgi sprendžia įvairius su gyvūnais susijusius klausimus, tačiau jos pirmtakė 1948-1949 metais turėjo ir tokių šiais laikais jau egzotiškai atrodančių rūpesčių, kaip kad arklių pasportizacija ar rūpinimasis ganyklomis mieste laikomoms karvėms bei mokesčiais už jų apsėklinimą.

Tokiems miesto gyvulių ūkio reikalams apžvelgti ir yra skirta eilinė ciklo „Ką pasakoja archyvas”, rengiamo pagal miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus, saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, dalis.

Kolūkio „Raudonoji žvaigždė“ melžėja su prižiūrima veisline karve kasmetinėje Klaipėdos rajono žemės ūkio parodoje apie 1950-uosius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Arkliams – pasai

Tarp 1948-ųjų vasario VK dokumentų yra sprendimas dėl mieste buvusių arklių, išskyrus priklausiusių kariniams daliniams ir kitoms jėgos struktūroms, pasportizacijos.

Pagal jį už išduotą pasą arklio savininkas turėjo sumokėti du rublius. Visų arklių pasportizaciją buvo numatyta vykdyti Veterinarijos inspekcijoje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi adresu Šieno turgaus g. 12 (vėlesniai metais ši erdvė sunyko patekusi į Klaipėdos bandomosios laivų remonto įmonės teritoriją, dabar – piliavietė).

Taip pat sprendimo projekte buvo numatyta pareiga šioje inspekcijoje registruoti visus arklių pardavimo sandorius bei arklių nugaišimo atvejus.

Nepaisantiems tokios tvarkos buvo numatyta 100 rublių dydžio bauda.

Siekiant išvengti ūkio bankroto siūlė aukoti sandėlininką

1948-ųjų kovo 1 d. į Klaipėdos miesto VK sekretorių drg. Lukoševičių raštu kreipėsi Traubų pagalbinio ūkio atstovas Lisauskas, pateikęs savo siūlomą ūkio tarnautojų ir darbininkų „procentą”.

Rašte jis dėstė, kad „prisilaikant įstatymo” reikėtų mokėtis tokius atlyginimus: direktoriui – 790, buhalteriui – 600, zootechnikui ir agronomui – po 450, sandėlininkui – 360, kasininkui – 410 rublių.

Taip pat jis pridėjo, kad dar reikėtų melžėjos-šerėjos (300 rublių alga), arklių šėriko ir darbininko (po 350 rublių).

Klaipėdos rajono „Tiesos” kolūkio melžėja Ona Gunpaltienė apie 1951-uosius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Aišku, kad ūkis nepajėgtų išmokėti vien atlyginimo, nekalbant jau apie personalo gražinimą, bei trobesių ar inventoriaus atnaujinimą. Beliktų tik iš lengvo bankrutuoti, parduodant gyvą ir inventorių ir mokėti atlyginimus, Vyr. darbininkas turi mokėti dirbti kalvėje, kaustyti arklius, atlikti smulkesnį padargų remontą, tvarto, arklių šėrimo priežiūrą, atsako už ūkio padargus ir nesant direktoriau tvarko ūkio darbus. Šeimininkė šeria melžia karves, šeria kiaules, veisia, prižiūri pieną, gamina sūrius, sviestą, atsako materialiniai už kiaušinius, sviestą ir t. t. Jaunasis darbininkas valo arklius, atlieka visus fizinius darbus, atsako už jam patiektus įrankius. Vyr. darbininkė prižiūri veislinį bulių šeria, kerpa, veisia paukščius, augina rasodą ir eina į lauką darbus. Atsakinga už skyriuje esamą turtą gyvą ir negyvą”, – dėstė draugas Lisauskas, iškeldamas klausimą, ar tikslinga ūkiui turėti sandėlininką.

Jis pabrėžė, kad ūkis tik šias metais „pradėjo gyventi”, tad ir turto „kaip ir neturi”.

„Manau, kad išdėsčius turtą visiems darbuotojams, jis bus saugojams neprasčiau kaip su sandėlininku, o ne tai pamatysime”, – rašė ūkio atstovas, prašydamas pareikšti nuomonę „su virš išdėstytu”.

Mieste – 1300 galvijų

Baigiantis 1948-ųjų kovui VK priėmė sprendimą dėl plotų ganykloms paskyrimo bei mokesčių už galvijų ganymą bei veisimą. Toks sprendimas buvo motyvuotas faktu, kad tuo metu mieste jau buvo laikoma apie 1300 galvijų.

Istorikų pateikiamais duomenimis, iki 1947-ųjų Klaipėdos gyventojų skaičius buvo išaugęs iki 46 712. Darant prielaidą, kad vidutinę šeimą tuo metu sudarė 3 asmenys, karvę tikriausiai turėjo kas dvyliktas klaipėdiečių namų ūkis.

Minėtuoju sprendimu kiekvienoje miesto dalyje buvo numatytos konkrečios vietos galvijams ganyti. Šiaurinėje dalyje tai buvo galima daryti Girulių miške, šiaurės rytinėje – tarp geležinkelio ir Kretingos plento, bei buvusiame VK lauko ūkyje, kuris jau buvo perleistas Faneros kombinatui. Taip pat buvo nutarta kreiptis į apskrities VK, kad šis leistų prie šiaurės rytinės dalies ganyklų ploto prijungti jo 80 ha žemės, buvusios už Dangės.

Pietinėje miesto dalyje galvijus buvo leista ganyti prie marių ir pačiame miesto gale, už Marių gatvės.

Ganykla buvo numatyta ir Klaipėdos mašinų ir traktorių rajone (nedetalizuojama, kur jis buvo) bei kartu paprašyta apskrities VK prie šių ganyklų pridurti dar 100 ha jam priklausiusios žemės.

Sprendime pabrėžiama, kad ganyti galvijus Girulių miške galima tik turinti girininkijos išduotą orderį. Taip pat šiame miške drausta ganyti ožkas ir avis.

Sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad už vienos karvės ganymą laukų ūkiuose reikia mokėti 15-20 rublių per mėnesį. Mažesnis tarifas taikomas tuo atveju, jei karvė priklauso organizacijos, kuriai priskirta ganykla, dirbančiajam. Jei gyvulio šeimininkas „pašalinis” – jam taikomas 20 rublių tarifas.

Sprendimu įtvirtintas mokestis už karvių apsėklinimą miesto ribose siekė 50 rublių.

Klaipėdiečius kandžiojo benamiai šunys

Sutvarkius arklių ir galvijų reikalus 1948-ųjų gegužę VK ėmėsi šunų ir priėmė sprendimą, reglamentuojantį jų registraciją bei laikymą. Jo priėmimas buvo aiškinamas poreikiu kovoti su benamiais šunimis ir kitais gyvūnais bei siekiu išvengti atvejų, kai tokie šunys sukandžiodavo klaipėdiečius.

Sprendime buvo nurodoma, kad visi senesnius nei trijų mėnesių amžiaus šunis turintys klaipėdiečiai privalo juos užregistruoti Veterinarinėje inspekcijoje, kur bus išduodami numeriniai ženklai ir šunų pasai. Už ženklus „faktinę jų kainą” turėjo susimokėti šunų šeimininkai.

Taip pat buvo nurodoma, kad „ grandininiai” šunys turi būti laikomi pririšti grandine, o naminiai ir medžiokliniai – su antsnukiais arba pririšti prie grandinės.

Pilietis, kurį apkandžiojo šuo, šiuo sprendimu buvo įpareigotas kreiptis į medikus, o galimai sergantys šunys turėjo būti pristatyti veterinarinei apžiūrai.

Nepaisantiems tokių įpareigojimų buvo numatyta 100 rublių dydžio bauda arba mėnesio trukmės pataisos darbai.

Taip pat buvo numatyta, kad toks sprendimas mieste galios dvejus metus, o kaip jo laikomasi turėjo kontroliuoti ir Veterinarinė inspekcija, ir milicija.

Naujas turgus – tik su Maskvos leidimu

O 1949-ųjų birželį VK priėmė sprendimą, kuriuo paskyrė teritoriją galvijų, šieno, malkų ir daiktų turgui.

Sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad toks laikinai „Trinyčių” fabriko teritorijoje įkurdintas turgus kelia gaisrų pavojų, fabrikas negali užtikrinti aplinkinių gatvių švaros, o turgaus direkcija negali tvarkyti šios laikinai paskirtos teritorijos. Taip pat buvo konstatuota, kad dėl miesto augimo šis turgus yra perkrautas.

Tad buvo nuspręsta mieste įkurti kitą tokią turgavietę – ji turėjo atsirasti tarp Pylimo ir Žiedo (dabar – Sausio 15-osios) gatvių. Tikslias ribas turėjo nustatyti miesto architektas. Didžioji dalis Pylimo gatvės vėliau sunyko statant I kvartalą palei Taikos prospektą – yra išlikę tik trys jos fragmentai, kurių vienas inkorporuotas į Sausio 15-osios gatvę, kitas šiuo metu vadinamas Žiedų skersgatvių, o trečias yra bevardis.

Tačiau leidimui tokiam objektui dar turėjo duoti prie visos SSRS Ministrų tarybos veikusi komisija – VK prašė, kad į ją kreiptųsi Lietuvos TSR Ministrų taryba.

Pagal numatytus terminus toks turgus į naują vietą turėjo būti perkeltas iki tų metų rugsėjo 1-osios.