2013 metais turtingų Rusijos piliečių šeima įsigijo prabangų būstą Palangoje. Ši investicija jiems atvėrė kelią keliauti po Europos Sąjungą ir kurti verslo santykius. Taip mūsų šalyje įsikūrė buvęs Rusijos vidaus reikalų viceministras Vladimiras Kozlovas, kurio ryšiai veda nuo namo Palangoje iki Regionų partijos lyderio Jono Pinskaus. V. Kozlovas su šeima Palangos rezidenciją įsigijo ne kaip fiziniai asmenys, o per įmonę, kurią įsigijo iš profesionalių įmonių steigėjų.

Pėdsakai, palikti V. Kozlovo lietuviškame versle, „Sienai“ leido išnarplioti ištisą voratinklį buvusio aukšto politiko ryšių Lietuvoje. Pradedant įmonių „fabriku“ Lazdynuose, trumpam stabtelint Arvydo Juozaičio rinkimų štabe ir sustojant teisme, kur Seimo nario J. Pinskaus rusiškas verslas žlugo su trenksmu, o į dienos šviesą išlindo šešiaženklė pradangintų pinigų suma.

Beveik visi pagrindiniai šios istorijos dalyviai nenorėjo apie tai kalbėti. J. Pinskus nepanoro net išgirsti klausimų. „Ačiū, ačiū, viso gero“, – išgirdęs „Sienos“ žurnalisto pavardę tepasakė Seimo narys.

„Rusų generolas“

Palangos Žiogupio gatvėje, nedidelio miško apsuptyje, įsikūręs privatus kompleksas apaugęs gandais. Su „Siena“ susisiekę šaltiniai nurodė girdėję, neva rezidencijoje šeimininkauja „rusų generolas“. Patikrinus šiuos gandus, jie pasirodė esantys labai arti tiesos.

Komplekso savininkai – Kozlovų šeima iš Maskvos. Šeimos galva Vladimiras Kozlovas iš tiesų turi generolo leitenanto titulą. Tiesa, ne kariuomenėje – milicijoje. Su tokiu titulu buvęs vidaus reikalų viceministras į pensiją išėjo 2001 m. gale, ankstyvaisiais Vladimiro Putino epochos metais.

Iš politinio elito pasitraukęs V. Kozlovas nuo režimo pernelyg nenutolo. Iškart po pasitraukimo iš vidaus reikalų sistemos, jis tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju kompanijoje „Severstal“, priklausančioje Rusijos oligarchui Aleksejui Mordašovui, kurį leidinys „Forbes“ pernai įvardijo turtingiausiu Rusijos žmogumi.

Vladimiras Kozlovas (dešinėje). fondvanya.ru nuotr.

Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą A. Mordašovas neseniai įtrauktas į ES sankcijų sąrašą. „Severstal“ struktūros viršūnėse V. Kozlovas dirba ir dabar. Oligarcho pašonėje jis praleido jau daugiau kaip du dešimtmečius.

Analitiko Mariaus Laurinavičiaus teigimu, V. Kozlovo biografija ir ryšiai rodo tiek paslaptingojo Palangos rezidento įtaką, tiek jos kilmę

„Rusijos saugumo tarnybų sistemoje tai yra labai įtakingas žmogus, būtent saugumo tarnybose. Tai čia yra viena linija. Bet jo yra dar kita linija – būtent jau per Mordašovą. Čia jau yra būtent ta politinė linija, kuri eina net iki Kremliaus“, – kalbėjo M. Laurinavičius.

Pasak jo, V. Kozlovo santykį su režimu pirmiausiai rodo jo, regis, nepajudinamos pozicijos „Severstal“ struktūroje. Mat šios kompanijos savininkas A. Mordašovas priskiriamas rateliui, turinčiam itin glaudžius ryšius su Kremliumi.

Tokį statusą, anot M. Laurinavičiaus, užtikrina A. Mordašovo tandemas su kitu garsiu oligarchu, V. Putino artimiausiai aplinkai priskiriamu Jurijumi Kovalčiuku: jiedu kartu dalyvauja banko „Rossija“ valdyme, kartu jie užima ir reikšmingą dalį prokremliškos žiniasklaidos rinkoje.

„Jo [A. Mordašovo] pagrindinis stiprybės šaltinis yra ne jisai pats, o jo sąjunga su J. Kovalčiuku. (…) Be jokios konkurencijos, tai yra arčiausiai Putino esantis žmogus. Jie kartu, jie yra partneriai. Ta visa durninimo mašina – turbūt ją reiktų taip įvardinti – dezinformacijos sistema yra didžiulė. Pagrindiniai kanalai televizijos, apie kuriuos mes dažniausiai šnekam, ir priklauso Kovalčiukui, bet kartu – ir Mordašovui“, – aiškino M. Laurinavičius.

Rezidencija iš būsimos politikės rankų

V. Kozlovas su šeima rezidenciją Žiogupio gatvėje valdo ne tiesiogiai, o per lietuvišką verslą – bendrovę „Bolsera“, įsteigtą vos pora mėnesių iki rezidencijos įsigijimo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, „Bolsera“ šį turtą 2013 m. įsigijo tuoj po statybų pabaigimo. Turto pardavėja – nesėkmingai į Seimą užpernai kandidatavusi palangiškė Inga Vizgirdienė.

Martyno Vainoriaus nuotr.

I. Vizgirdienė į parlamentą prasibrauti bandė su Centro partija – tautininkais. Kaip ir jos partija, politikė iš Palangos įspūdingų rezultatų nepademonstravo. Oficialioje biografijoje ji taip pat nurodė aktyviai veikusi ir 2019 m. prezidento rinkimuose – kai vadovavo kandidato Arvydo Juozaičio štabui Palangoje.

Už kokią sumą „Bolsera“ iš I. Vizgirdienės nupirko Žiogupio rezidenciją, iki galo neaišku. Tačiau įmonės finansiniai dokumentai rodo, kad jos turtas 2013 m. gale, tuoj po rezidencijos įsigijimo, buvo vertas lygiai 2 mln. litų (apie 580 tūkst. eurų).

Apie sandorio vertę ir V. Kozlovą norėjome pasikalbėti su buvusia rezidencijos savininke, tačiau ji kalbėti nepanoro.

„Neturiu. Ką. Pasakyti“, – aiškiai kapodama žodžius dusyk pasakė I. Vizgirdienė. Ir padėjo ragelį.

„Su laiku atsipirks“

Bendrovę „Bolsera“ V.Kozlovas valdo su žmona ir sūnumi. Buvusio viceministro šeimyninis verslas Lietuvoje demonstruoja labai prastus rezultatus. „Bolsera“ per visą savo egzistenciją neuždirbo nė cento pelno, o valstybei sumokėjo juokingai mažai mokesčių. Įmonės sukauptų nuostolių suma viršija 760 tūkst. eurų, skolos siekia apie pusantro milijono eurų.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo Sergejaus Muravjovo vertinimu, „Bolseros“ finansiniuose rodikliuose apstu vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ – elementų, kurie turėtų sukelti rimtus įtarimus finansų įstaigoms, mokesčių inspektoriams arba teisėsaugai. Anot pašnekovo, Lietuvos nekilnojamojo turto rinka iš esmės yra patogi vieta pinigų plovimui ir kitoms įtartinoms operacijoms

„NT yra viena pavojingiausių – arba rizikingiausių – sričių, kai kalbame apie pinigų plovimą. Lietuvoje, ir šiaip visame pasaulyje. Tai yra sritis, kur galima atsiskaityti grynaisiais pinigais, joje veikia daug įvairių interesų. Dažnai tie žmonės, kurie turėtų pranešti apie įtarimus keliantį sandorį, to nepadaro“, – kalbėjo S. Muravjovas.

Apie „raudonas vėliavėles“ pasikalbėjome ir su „Bolseros“ direktore Aldona Kinstaitiene. Ji patvirtino, kad turtas Žiogupio gatvėje pirktas iš akcininkų paskolų, bet į kalbas apie galimai įtartinas operacijas nesileido.

Anot direktorės, įmonė rezidenciją nuomoja vienam neįvardintam klientui, kuris kasmet sumoka apvalią pinigų sumą. Sumą, kuri niekaip negelbsti „Bolseros“ nuo grimzdimo į nuostolius. Pavyzdžiui, 2020 m. bendrovės pajamos sudarė lygiai 42 tūkst. eurų, ir su tokiais rodikliais „Bolsera“ patyrė daugiau nei 108 tūkst. eurų nuostolių.

„Su laiku atsipirks“, – patikino A. Kinstaitienė.

Gavo lietuviškas „auksines vizas“

Investavimas į lietuviškas įmones ilgą laiką buvo tarp lengviausių būdų Rusijos ir kitų ne ES valstybių piliečiams gauti leidimus gyventi Lietuvoje. Šis dokumentas, jo savininkui atveriantis visos Šengeno erdvės oro uostus, buvo labai lengvai gaunamas 2013 metais, kai Kozlovai investavo į „Bolserą“. Tuomet leidimo gavimui pakako santykinai menkos investicijos į lietuviškos įmonės įstatinį kapitalą, nereikalaujant jokių įrodymų apie realaus verslo vystymą.

Migracijos departamentas „Sienai“ patvirtino, kad tokius leidimus gyventi Lietuvoje turėjo visa Kozlovų šeima – buvęs viceministras, jo žmona ir sūnus. Leidimai esą nustojo galioti prieš keletą metų.

Vladimiras Kozlovas, Vita Kozlova ir Glebas Kozlovas. goldmustang.ru nuotr.

Bendradarbiaujant su nepriklausomais Rusijos žurnalistais iš „Scanner Project“, radome požymių, kad Europos oro uostai Kozlovams tikrai nebuvo sunkiai įveikiama kliūtis. Po investicijos Lietuvoje, jie laisvai keliavo ne tik po Lietuvą ar Latviją, bet ir Vokietiją, Italiją, Suomiją ir Jungtinę Karalystę

Mėginome susisiekti su Kozlovų šeima. V. Kozlovui klausimus pateikėme per „Severstal“. Kol kas – be atsakymo. Telefonu mėginome susisiekti su buvusio politiko žmona bei sūnumi. Pastarasis atsiliepė, tačiau padėjo ragelį tuoj po žodžių „žurnalistas iš Lietuvos“.

Bet grįžkime į Lietuvą. O tiksliau – į niekuo neišsiskiriantį daugiabutį Vilniuje, Lazdynų mikrorajone.

Viskas įskaičiuota

Architektų g. 56-101 – vienas dažniausių adresų Lietuvos juridinių asmenų registre. O gal ir pats dažniausias. Registrų centro duomenimis, šiuo adresu šiuo metu registruota apie 1700 juridinių asmenų. Būtent čia 2013 metais užgimė ir „Bolsera“. Būtent čia tebėra registruota dar viena įmonė, kuri Kozlovus sieja su Seimo nariu J.Pinskumi. Bet apie ją – šiek tiek vėliau.

Mėginome pasibelsti į Lazdynų verslo inkubatorių, tačiau viduje nieko neradome, o ant durų puikavosi užrašas „butas blokuotas“ su telefono numeriu. Paskambinus šiuo numeriu, atsiliepė Vytautas Šileikis – pirmasis „Bolseros“ direktorius, verslo steigimo paslaugas teikiančios kompanijos „Juriscon“ vadovas.

Lazdynų verslo inkubatorius. Andriaus Švitros /„Siena.t“ nuotr.

V. Šileikis patikino nepamenantis Kozlovų šeimos. Verslininkas taip pat tikino netikrinantis savo klientų ryšių su politika.

„Yra pareigūnai, daro. Galit jūs daryt patikrinimus, jūsų toks darbas. Mums neįdomu“, – kalbėjo V. Šileikis.

Paklaustas, ar jo verslas teikia ir tokias paslaugas kaip leidimų gyventi Lietuvoje parūpinimas, jis pareiškė, kad teikiamų paslaugų spektre yra „viskas, kas legalu“.

Detalesnius komentarus V.Šileikis pasiūlė pateikti raštu. Į elektroniniu paštu pateiktus klausimus jis kol kas neatsakė.

Investicijų verslą perleido J. Pinskui

„Bolseros“ valdoma Žiogupio rezidencija – ne vienintelis dalykas, į kurį Lietuvoje investavo Kozlovų šeima. Registrų centro duomenimis, 2014 metais Kozlovų įmonė „Bolsera“ tapo jau minėtame Lazdynų daugiabutyje įsteigtos įmonės „Verslo investicijų vystymo grupė“ akcininke. Bendrovės adresas nepakitęs iki dabar. Bet savininkas jau kitas.

2016 metais „Verslo investicijų vystymo grupę“ iš Kozlovų verslo perėmė dabartinis Regionų partijos lyderis Jonas Pinskus. Norėjome su juo apie tai pasikalbėti, bet telefonu atsiliepęs politikas net nepanoro išgirsti klausimų.

„Ačiū, ačiū, viso gero“, – prieš padėdamas ragelį tepasakė J. Pinskus. Į raštu pateiktus klausimus jis taip pat neatsakė, bent jau iki šio tyrimo publikavimo.

Analitiko Mariaus Laurinavičiaus vertinimu, sandoris su buvusio Rusijos viceministro verslu kelia labai rimtų klausimų dėl J. Pinskaus ryšių

„Mano vertinimu, ponas Pinskus yra pono Kozlovo įtakos sferos žmogus. Lietuvos saugumo tarnybų vietoje, aš dar labiau susidomėčiau pono Pinskaus ryšiais, veikla. (…) Ponas Kozlovas – ne šiaip kažkoks turtingas rusas. Ponas Kozlovas yra Rusijos saugumo tarnybų žmogus. Ir jeigu tai yra sandoriai su Lietuvos politikais, mano įsitikinimu tai – bent jau teoriškai – kelia milžinišką grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – svarstė M. Laurinavičius.

Beje, sandoris su Kozlovų verslu – ne vienintelis rusiškas aspektas J. Pinskaus verslo struktūroje. Būtent per įmonę, perimtą iš Kozlovų, politikas ėmėsi vystyti rusišką verslą, kuris netruko paskleisti labai prastą kvapą.

Rusiški grūdai su aferos kvapu

Registrų centro duomenimis, „Verslo investicijų vystymo grupę“ J. Pinskus iš Kozlovų perėmė 2016 m. vasarį. Po kiek daugiau nei metų, 2017 m. kovą, „Verslo investicijų vystymo grupė“ įregistruota kaip pagrindinė akcininkė kitame versle – bendrovėje „Activ-Forex“. Ši įmonė netruko imtis prekybos su Rusija, o savo egzistenciją baigė kaip tyčia į bankrotą nuvarytas verslas.

J. Pinskaus verslas bendrovėje „Activ-Forex“ valdė 60 proc. akcijų paketą. Likusius 40 proc. turėjo ilgametis įmonės vadovas Vytautas Ustila, kuris 2015 m. buvo teisiamas – bet išteisintas – dėl finansinių nusikaltimų.

J. Pinskui tapus faktiniu kontrolinio akcijų paketo savininku, buvo suformuota ir įmonės valdyba. Joje – V. Ustila, J. Pinskus ir politiko dukra Daniela Pinskutė. Įmonės interneto svetainėje J. Pinskus buvo pristatomas kaip valdybos pirmininkas.

Jonas Pinskus. Regionų partijos nuotr.

„Activ-Forex“ skelbėsi prekiaujanti grūdais iš Rusijos. Iki 2018 metų įmonė taip pat turėjo ir prekybos naftos produktais licenciją. Tačiau kokia iš tikrųjų buvo šios įmonės veikla – pasakyti sunku, mat ji Registrų centrui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų. Kad bendrovėje virė gyvenimas – paaiškėjo tik jai žlungant.

Užpernai „Activ-Forex“ bankrutavo, nesugebėdama padengti santykinai menkų skolų. Įsibėgėjus įmonės bankroto procesui, bankroto administratorius aptiko aibę keistų operacijų, kuriomis iš įmonės išvesta apie 230 tūkst. eurų. Visa tai vyko 2017 metais, kai J.Pinskus per savo įmonę disponavo kontroliniu bendrovės akcijų paketu.

„Administratoriaus nustatytais duomenimis, iš bendrovei priklausančių banko sąskaitų 2017 metais buvo atliktos 87 grynųjų pinigų operacijos, įvairių Lietuvos miestų bankomatuose išgryninant viso 89 410 Eur sumą. Be to, 2017 metais pervesta fiziniams ir juridiniams asmenims viso 141 000 Eur suma. Nors pervedant dalį minėtų lėšų nurodyta, kad jos pervedamos sutarčių pagrindu, tačiau teismui tokios sutartys nebuvo pateiktos, taigi lėšų pervedimas negali būti laikomas pagrįstu“, – rašoma pernai sausį priimtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje.

Dėl šių veiksmų „Activ-Forex“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Atsakomybė teko J.Pinskaus verslo partneriui Vytautui Ustilai, ėjusiam bendrovės direktoriaus pareigas. Teismo sprendimu, jis iki 2026 m. negali būti skiriamas jokios Lietuvoje veikiančios įmonės vadovu.

Su V.Ustila „Sienai“ susisiekti nepavyko. J. Pinskus į klausimus apie V. Ustilą ir „Activ-Forex“ bankrotą neatsakė – kaip ir į klausimus apie V. Kozlovą.

Sankcijų taikymui kliudome patys

Kol kas Lietuvoje identifikuota nedaug nekilnojamojo turto, susijusio su Rusijos politinio ir verslo elito veikėjais, kuriems taikomos sankcijos. „Sienos“ kalbinti ekspertai sutaria, kad čia mūsų valstybė pati sau kiša pagalius į ratus.

Anot M. Laurinavičiaus, Lietuvai seniai laikas apibrėžti nuosavus sankcijų taikymo mechanizmus, tačiau tai nebuvo padaryta nei po Krymo aneksijos, nei po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų, nei dabar.

S. Muravjovas, savo ruožtu, pabrėžia, kad sankcijų taikymo efektyvumą gerokai pakeltų valstybės registrų atvėrimas visuomenei, bet ilgalaikių sprendimų šioje srityje kol kas taip pat nežadama.

„Deja, matome, kad dažniausiai registrai yra atveriami po stambių skandalų arba kai nebeturi kur trauktis. Kai pinigų srautas toks didelis, kad tiesiog privalai tuos duomenis atverti. Mano akimis, tai yra ateitis“, – sakė S. Muravjovas.

Tyrimas finansuojamas Aktyvių piliečių fondo lėšomis. Prie šio tyrimo prisidėjo Olesya Shmagun, Ales Yarashevich ir Ūla Klimaševska