Liaudiškai tariant, jeigu šuo nebūtų apsikakojęs, būtų zuikį pavijęs.

Nuo pat pirmųjų bene didžiausio Lietuvoje tariamo ar tikro korupcijos skandalo akimirkų matėsi, kad specialiųjų tarnybų ir prokurorų veikėjai pamėgdžioja holivudinių „bojevikų” veikėjus.

Jeigu šie pareigūnai, o ypač jų viršininkai, būtų žiūrėję rimtesnius kino šedevrus, kad ir trilerius, būtų matę, kad jų teigiami herojai vengia viešumos. Atvirkščiai – stengiasi panirti į visiškai nematomą zoną ir herojiškai darbuotis Tėvynės labui. Ir Teisingumo.

Tačiau mūsiškiai darbavosi ne Tėvynės labui, o savo atvaizdui žiniasklaidoje pinavijomis apkaišyti. Ir apkaišė.

Jau pirmąją skandalo dieną matėme ginkluotus kaukėtus vyrus, kovinėmis uniformomis prie Seimo nario buto durų. Seimo nario vaikučiams turėjo būti labai įdomu.

Tačiau kraujo ištroškusiems žiūrovams vaidinimas patiko. Aktoriams – dar labiau. Jie rengė šou televizijoje, pozavo vietos ir pasaulio žiniasklaidai, rengė reportažus apie žinomų politikų ir verslininkų apklausas. Kai publikos dėmesys nuslūgdavo, į viešumą dozuotai kažkas išmesdavo vieną kitą pikantišką bylos detalę. Ištrauktą iš konteksto.

Mūsų specialieji agentai ir prokurorai susikūrė tokius tobulus savo herojų paveikslus, kad net patys jais įtikėjo. Įsijautė į superherojų vaidmenis. O toks tobulas įsikūnijimas retas net tarp profesionalių aktorių. Laikas keisti profesiją.

Ne paslaptis, kad prie taip pakurstytos skandalo ugnies savo kepsniukus bandė pasiskrudinti ir politikai. Net prezidentė, susikūrusi Plieninės Magnolijos vaidmenį. Plienas greitai pavirto į srutas, kai paaiškėjo tikrasis Magnolijos vaidmuo. Toji staigiai nėrė į krūmus. Ir tebetupi ten iki šiol.

„Dar nesiruošiu pasenti – būsiu jūsų prezidentė”, – ne apie tą asabą buvo dainuška, bet tinka košelienai. 

O rimti vyrai tuomet šnabždėjosi: kas pakišo Eligijų? Kam ta pakiša naudinga? Ir sau atsakydavo: konservams, didžiausiems liberalų konkurentams. Ne tik vyrai, bet ir moterys paslapčia kalbėjosi apie plika akimi matomus raudonus siūlus, kuriais buvo siuvama ta tikros ar pramanytos korupcijos byla. 

Bet tuos kuždesius užgoždavo vis triukšmingesnis holivudiškos manijos apsėstų kaltintojų šou. Ir pamažu net bendražygiai ir artimieji pradėjo patikėti savųjų kaltumu. Griuvo šeimos, verkė vaikai, žlugo karjeros, susvyravo tikėjimas.

O minia džiūgavo. Minia mėgsta egzekucijas. Viešas. Minia reikalavo kraujo. Kai kurie Minios Spuogai mielai būtų patys kankinę ir korę tuos, į kuriuos savimi besižavintys tariami teisėsaugos pareigūnai prikišamai rodė pirštu. Kadangi teismai užsitęsė, minia reikalavo Linčo teismo.

Ir niekam nerūpėjo, kas tuo metu vyko tikrame teisme. Nes jį užgožė teisėsaugos artistų cirkas. Bet staiga to cirko kupolas subliuško ir minia pamatė nuogus savo holivudinių herojų pimpius. Kažkokie labai jau maži tie pimpiai…

 „Neteisibe”,- sustūgo minia. Herojai – šaunuoliai – teismas korumpuotas, stūgauja Minios Spuogai, sunkiai suvaldydami iš žabtų byrančius savo interesus. Miniai nepatinka, kad teisingumą vykdo teismai. Holivudiniams herojus vadinusios asaboms – ypač.

Jie skųsis. Jie bando nukreipti minios dėmesį nuo teismo argumentų į savo sukurtą naratyvą. Jie kausis tol, kol turės nors mažiausią šansą išlikti. Televizijoje.

Eligijus, šios tragikomedijos pagrindinis antiherojus, kurį laiką neturėjo pinigų net advokatui pasisamdyti. O juk prieš jį kovėsi visa holivudinė Lietuvos baudžiamojo persekiojimo kariauna. Tad gal laikas priartinti save prie minties, kad ta kariauna tik pūtėsi televizijoje, užuot ieškojusi faktų, kurie įtikintų teismą. Ir blaiviai mąstančius žmones. Asilų neįtikinsi. Bliaus  „neteisibe” .

O dabar susidarė įspūdis, kad mus… apgavo. Žadėjo, žadėjo ir še tau: nei kalėjimo, nei antrankių, nei egzekucijos laužų, nei triumfo… Kur ejakuliacija? Po tiek pastangų… Mus apgavo.

Mes taip ir nežinome ir, ko gero, niekada nesužinosime, kas šioje skandalo byloje tikra, o kas sufantazuota. Teisingumas galutinai paaiškės tik Strasbūre. Ne toks, kokio tikisi minia. Net jei vietiniai teismai neatlaikę, holivudinių herojų spaudimo, susodins visus antiherojus į cypę.

Neabejoju, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas tikrai konstatuos, kad žmogaus teisės rengiant šią bylą teismui ir ją nagrinėjant tikrai buvo pažeistos. Kad būta politinio ir policinio spaudimo. Iš visų pusių. Čia gi Lietuva. Tėvynė mūsų.