P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Klaipėdos aludarių kompleksas: „Nėra ką ir palikti” II (4)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-05-06


Klaipėdos 770-ajam Klaipėdos gimtadieniui skirtame rašinių cikle „Urbanistiniai jubiliejai” šįkart baigiame pasakoti apie „Švyturio” alaus gamyklos raidą, pažymėtą negailestingomis rekonstrukcijomis, po kurių iš senojo istorinio komplekso iki šių dienų išliko tik gyvenamasis-administracinis pastatas, kuriame dabar veikia viešbutis „Memel hotel”.

„Apie Švyturio” išsaugojimą reikėjo galvoti dar prieš pirmąją jo rekonstrukciją. Kai jau beveik viską sunaikino, nėra ką ir palikti”, – apie paskutinį aludarių naudotą vertingą daryklos pastatą pasiglemžusią rekonstrukciją 1989-aisiais sakė tuometinis gėrimų kombinato vadovas Algimantas Stanaitis.  

Martyno Vainoriaus nuotr.
Nuo baro atbaidė statybininkai 

1979-ųjų rudenį atsakymą į klausimą „Kodėl stokojame alaus?” bandžiusi rasti „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistė Gerda Gudjurgienė teiravosi „Švyturio” vyr. inžinierius Severino Klioštoraičio, ar darykla „nesvajoja” įsirengti savo nuosavą firminį barą, „kuriame būtų galima nusipirkti paties šviežiausio alaus, atsigerti kitų bealkoholinių gėrimų”. 

„Buvo tokios kalbos apie baro statybą, ir lėšų tam atsirastų, tik štai baimė ima, pagalvojus, kiek vargų bus, kai reikės turėti reikalų su statybininkais!”, – aiškino tuomet vyr. inžinierius.   

„Taip šis klausimas liko užmarštyje”, – konstatuojama publikacijoje.  

1984-ųjų gruodį, kai darykla minėjo savo veiklos 200-metį, G. Gudjurgienės kalbintas įmonės direktorius Antanas Juška akcentavo, kad šią sukaktį pasitinkanti gamykla buvo vertinga ir kaip „technikos paminklinis objektas”.  

Dalis senojo „Švyturio” administracinio pastato matyti Bernardo Aleknavičiaus nuotraukose, saugomose Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Nuotrauka iš Prano Martinkaus knygos Klaipėda.Mažasis vadovas”

„Ir šiandien yra išlikęs gražus Bauhauzo architektūros mokyklos kultūrinis paminklas – dabartinis administracinis pastatas, statytas šio amžiaus III dešimtmetyje. <…> Laikosi dar seni rūsiai, tik niekas nežino, kiek jiems metų”, – cituotas A. Juška. 

1979-aisias Albino Stubros daryta nuotrauka, kurioje matyti dalis daryklos komplekso. klaipedis.lt nuotr.
Nušlavė paskutinį naudotą istorinį pastatą 

1988-ųjų pavasarį jau nealkoholinių gėrimų ir alaus kombinatu vadinto „Švyturio” planavimu ir ekonomika užsiėmusi Viktorija Milkevičienė „Tarybinės Klaipėdos” skaitytojams pranešė, kad visiškos ūkiskaitos ir finansavimo sąlygomis dirbanti įmonė 1989 m. numato pradėti dar vieną rekonstrukciją.  

„Bus pastatytas naujas pilstymo cechas su našiomis, 15-20 tūkst. butelių per valandų, linijomis, bus išplėsti duonos giros gamybos baras, buitinės ir kitos pagalbinės patalpos. Rekonstrukciją planuojame užbaigti 1990 metais. Po jos kombinatas galės maždaug 1,7 karto padidinti nealkoholinių gėrimų gamybą ir dalį jos pateikti 0,33 litro talpos buteliuose”, – informavo V. Milkevičienė.  

Darykla 1984-aisiais. Albino Stubros nuotrauka iš „Tarybinės Klaipėdos”

Detaliai dar vienos rekonstrukcijos poreikį po poros mėnesių tame pačiame laikraštyje paaiškino kombinato direktorius Algimantas Stanaitis.  

„Patenkinti augantį gyventojų poreikį alui ir gaivinantiems gėrimams, išfasuotiems į 0,33 l talpos butelius, esamais pilstymo cecho pajėgumais negalime, nes pilstymo cechas yra išsidėstęs per du aukštus, jo gamybiniai plotai neleidžia įdiegti našesnių – 20-24 tūkstančių butelių per metus – pilstymo linijų, visiškai mechanizuoti butelių išėmimo ir sudėjimo į dėžes ir konteinerius operacijų, mechanizuoti produkcijos dėžių paketavimo. Dėl tos pačios priežasties negalime palaikyti reikiamos sanitarinės būklės, sudaryti žmonėms normalias darbo sąlygas. Triukšmas butelių plovimo ir pilstymo patalpose viršija leistinas normas 7-12 decibelų. Apyvartinės taros sandėlyje galime patalpinti tik pusės paros butelių atsargą, kai pagal normas reikalinga patalpa 3 parų atsargai. Todėl pagrindinė taros dalis sandėliuojama teritorijoje. Sandėliuojant žiemos mėnesiais tarą teritorijoje į gamybą patenka apsnigę, prišalę dėžėse ar konteineriuose buteliai. Tada ypač sunku butelius išimti, daugiau butelių sudūžta”, – aiškino direktorius.   

Anot jo, įvertinus tokius faktorius dar 1986 metais buvo pradėta ruošti išpilstymo cecho rekonstrukcijos dokumentacija. Projektavimo darbus atliko Minsko maisto pramonės įmonių projektavimo  valstybinis institutas „Sevzapgipropiščeprom”. 1987 m. vasarį dokumentai buvo perduoti rangovams – Klaipėdos statybos trestui. 

„Nugriovus senus, menkaverčius pastatus ir pastačius naują pilstymo cechą bei išplėtus apyvartinės taros sandėlius, bus galutinai suformuoti įmonės gamybiniai ir pagalbiniai pastatai, racionaliai užstatyta įmonės teritorija, žymiai pagerės darbininkų, kurių pagrindinę dalį sudaro moterys, darbo ir buities sąlygos. Naujausios pilstymo linijos su butelių iš dėžių išėmimo ir sudėjimo į dėžes automatais bei dėžių paketavimo ir jų depaketavimo įrengimais įgalins darbą visiškai mechanizuoti. <…> Gamybiniame ceche sumažės triukšmas, jį sumažins garsą slopinančios pakabinamos lubos, bus pastatyta valgykla ir bufetas, naujos buitinės patalpos. Darbą palengvins sumontuotos viename aukšte VDR gamybos išpilstymo linijos, SSSR gamybos alaus virimo cecho įrengimai ir daug kitų naujovių”, – apie jau prasidėjusią rekonstrukciją (liepą buvo pradėti griauti menkaverčiais ir susidėvėjusiais vadinti pastatai bei įrengimai) rašė A. Stanaitis.  

Anot direktoriaus, beveik 6 mln. rublių vertintus ir 27 mėnesiams suplanuotus darbus buvo pavesta vykdyti Klaipėdos statybos 4-ajai statybos valdybai.  

Buvo suplanuota, kad po šios rekonstrukcijos metinis nealkoholinių gėrimų gamybos pajėgumas padidės nuo 1 148 000 iki 2 052 000 dekalitrų, o alaus – nuo 2 050 000 iki 2 638 000 dekalitrų.  

Ši rekonstrukcija pasiglemžė paskutinį senosios daryklos pastatą, administracijai architekto Herberto Reissmano suprojektuotą statinį. 

Kęstučio Demerecko nuotraukos, paskelbtos „Vakarų eksprese” 1994-aisiais. 

„Tas namelis įdomus buvo visais atžvilgiais. Senoviškas, romantiškas, žodžiu – ne dabartinės degtukų dėžutės. <…> Man, pavyzdžiui, labai patiko namo grindys, laiptai, apskritai visas vidus. Užėjus pagalvodavau, kad taip jį suremontavus, restauravus – žavus senovės kampelis džiugintų akį. Ir štai vieną dieną viskas dingo. Nebėra „Švyturio”. Nebėra to įprasto akiai vaizdo, be kurio lyg ir Klaipėda ta, bet ir ne ta. Netekome kažko mielo ir savo. Ir dėl to pasidarė liūdniau. – Kodėl nugriovė „Švyturį”? – klausė telefonu klaipėdiečiai. – Kam jis trukdė? Negi negalima buvo šį namą, kaip senovės paminklą, restauruoti? Kodėl mes vis griauname ir griauname? Kodėl mes nesaugome senovės? Važiuoju pasižiūrėti. Išties – vietoje šimtamečio namo didžiulė duobė. Ekskavatorius kasa duobę”, – 1989-ųjų spalį rašė „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistė G. Gudjurgienė. 

A. Stanaitis jai tuomet aiškino, kad šis namas esą buvo „techniškai susidėvėjęs ir iš jo jau nieko nebuvo galima padaryti”. 

„Jo vietoje statome trijų aukštų kombinato buitinį ir administracinį pastatą. Žodžiu, gerinsime kolektyvo darbo sąlygas”, – aiškino kombinato direktorius.  

Anot A. Stanaičio, darbuotojos gailėjosi šio pastato, bet norint jį sutvarkyti esą būtų reikėję viską „techniškai perdirbti”, o tai – „didelis darbas”. 

„Apie „Švyturio” išsaugojimą reikėjo galvoti dar prieš pirmąją jo rekonstrukciją. Kai jau beveik viską sunaikino, nėra ką ir palikti”, – cituotas A. Stanaitis.  

Tuo metu Restauravimo valdybos vyriausiasis inžinierius J. Januševičius žurnalistei teigė, jog  ši institucija net nebuvo informuota apie tokį užmojį.  

„O galėjo pasikviesti, pasitarti, gal būtume galėję padėti. Gal reikėjo ir per spaudą gyventojams paskelbti diskusiją šiuo klausimu. Per greit nugriovė”, – cituotas ir valdininkas.  

Po tokių sovietinių rekonstrukcijų šių dienų sulaukė vienintelis daryklos komplekso pastatas Bangų g. 4, tarnavęs kaip administracinis ir gyvenamasis. Dabar jame veikia viešbutis „Memel hotel”. 

Klaipėdos statybos 4-ojoje statybos valdyboje vyr. inžieriumi tuo metu dirbęs Sigitas Butėnas sakė jau ir nebeprisimenantis šių statybų.  

„Lyg ir nieko negriovėme, tik rekonstravome. Gerokai daugiau galėtų papasakoti tuometinis „Švyturio” vyriausiasis inžinierius Severinas Klioštoraitis – su juo buvo derinami visi darbai”, – „Atvirai Klaipėdai” sakė S. Butėnas.

Su pačiu S. Klioštoraičiu  „Atvirai Klaipėdai” susisiekti nepavyko – jo sūnus sakė, kad tėtis nėra linkęs dalintis prisiminimais. 

Naujos daryklos taip ir nepastatė 

1996-ųjų pavasarį žurnale „Mokslas ir technika” Jonas Bazys rašė, kad paskutinioji alaus daryklos rekonstrukcija buvo baigta jau po nepriklausomybės paskelbimo, 1992-aisiais pastačius alaus išpilstymo cechą. Tais pačiais metais virimo ceche buvo pastatyti čekiški alaus virimo agregatai, įrengta dar viena alaus pilstymo linija.  

1996-ieji. Albino Stubros nuotrauka žurnale „Mokslas ir technika”

1997-ųjų vasarą „Verslo žinių” žurnalisto Edgaro Valecko straipsnio antraštė skelbė „Švyturys” nepatenkina paklausos ir ieško pinigų”.  

„Norint plėsti gamybą, reikia iš dalies rekonstruoti įmonę”, – publikacijoje buvo cituotas AB „Švyturys” komercijos direktorius Arvydas Kundrotas, minėjęs, kad tokiai investicijai reikėtų kelių milijonų JAV dolerių. Juos gamykla ketino skolintis, o ne kliautis užsienio investuotojais. 

Dar po metų „Vakarų ekspreso” žurnalistas Mindaugas Milinis skelbė žinią, jog rudenį turi būti baigta 20-24 milijonų litų vertės įmonės modernizacija (sumontuotos konusinės talpyklos, automatizuota pilstymo ir šaldymo įranga) ir po jos, nuo 1999-ųjų, „Švyturys” nebegamins vaisvandenių, bet padidins metinį alaus gamybos pajėgumą nuo 2,6 iki 4 mln. dekalitrų.  

Visgi „Švyturio” akcininkai, kuriais privatizacijos metu buvo tapę įmonės darbuotojai, galiausiai nusprendė, jog alaus daryklą reikia perleisti užsienio kapitalui (viena iš spaudoje keltų versijų – nebeapsikęsta įvairių intrigų ir spaudimo iš maklerių bei su valdžia susijusių verslininkų). 1999-ųjų balandį „Klaipėdos” žurnalisto Andriaus Juškevičiaus straipsnio antraštė skelbė apie fantastišką „Carlsberg AS” pasiūlymą (tuo metu įmonės darbuotojai valdė 82 proc. akcijų).  

„Kovo 25 dieną įvykusio AB „Švyturys” akcininkų susirinkimo metu buvo gautas Danijos fondo „Carlsberg AS” pasiūlymas įsigyti ne mažiau kaip 67 proc. bendrovės akcijų, už vieną 10 litų nominalo akciją sumokant po 107 litus. Toks pasiūlymas buvo sutiktas palankiai, dauguma įmonės savininkų, kurie yra bendrovės dirbantieji, iš esmės sutiko su danų siūloma kaina. Susirinkimo metu 77 proc. akcininkų balsavo už savo akcijų pardavimą, o tai yra apie 61 proc. visų akcininkų”, – rašė A. Juškevičius, suskaičiavęs, kad visa bendrovės kaina gaunasi apie 190 mln. litų. 

Kartu jis priminė, kad valstybė jūrų krovinių kompaniją „Klasco” Bronislovui Lubiui pardavė už 200 mln. litų (120 mln. litų sumokant iškart, o likusius 80 mln. – per penkerius metus).  

„Bravoras kainuoja tiek, kiek strateginis objektas – uostas”, – rašė žurnalistas.  

Balandžio pabaigoje „Carlsberg” per Vilniaus vertybinių popierių biržą įsigijo daugiau kaip 90 proc. AB „Švyturys” akcijų, netrukus akcijų paketą padidino iki 94,6 proc. Dienraščio „Respublika” teigimu, dėl šių sandorių 50 „Švyturio” darbuotojų tapo milijonieriais.   

Jau po mėnesio agentūra BNS skelbė, kad „Švyturys” į gamybos modernizavimą dar tais pačiais metais investuos 7 mln. litų – tuo metu jau montuota 10 naujų filtruoto alaus talpyklų, tuščių butelių automatinės kontrolės įranga. 

Bendrovės archyvo nuotr.

„Mūsų noras buvo statyti naują gamyklą, o kaip nuspręs „Carlsberg”, dabar sunku pasakyti”, – tuomet cituotas A. Stanaitis.  

Vėliau jis, jau pasitraukęs iš „Švyturio” vadovo pareigų, 1999-ųjų liepą „Respublikos” žurnalistei Rūtai Skatikaitei sakė, jog įmonė galėjo išlikti „grynai lietuviška”, bet „valdžioje buvo tokių struktūrų, kurios nebuvo tuo suinteresuotos”.  

Apie tai, kad danai svarsto statyti naują daryklą buvo skelbiama ir 2000-ųjų sausį „Verslo žiniose”.  AB „Švyturys” generalinis direktorius Tomas Kučinskas tuomet žurnalistei Violetai Bagdanavičiūtei sakė, kad naujai daryklai pastatyti prireiktų dviejų metų ir už ją bendrovei tektų pakloti dešimtis milijonų dolerių. 

„Carlsberg” yra pasirengęs tokioms investicijoms, tačiau reikia gerai pasverti alaus rinkos vystymąsi Lietuvoje ir naujos įmonės reikalingumą”, – cituotas T. Kučinskas, sprendimą žadėjęs tų metų rudenį.  

Visgi danai pasirinko rekonstrukciją, o ne naujos gamyklos statybas – 2001-ųjų pavasarį BNS skelbė apie tai, kad darykloje bus sumontuotos keturios naujos konusinės talpyklos, skirtos alaus laikymui ir brandinimui. Toliau už 10 mln. litų buvo numatyta išplėsti fermentacjos skyrių, užbaigti virimo cecho rekonstrukciją ir kt.  

Bendrovės archyvo nuotr.

Tų pačių metų vasarą buvo paskelbtą apie „Švyturo” kaip savarankiškos bendrovės galą – „Carlsberg” priklausantis koncernas „Baltic Breverages Holding” nusprendė sujungti bendroves „Utenos alus”, Jungtinis alaus centras ir „Švyturys” į vieną bendrovę „Švyturys-Utenos alus”. 

„Po reorganizacijos bus du lygiaverčiai gamybos padaliniai, vienas iš jų bus buvusi „Švyturio” gamykla, kitas – „Utenos alaus”. Centrinis biuras Vilniuje vykdys visas, išskyrus gamybą, funkcijas, kurias turi įmonė, – rinkodarą, prekybą, platinimą, finansų, personalo ir kitas”, – tada BNS citavo Jungtinio alaus centro generalinį direktorių T. Kučinską. 

Liko tik nauja „craft” darykla 

Po minėtosios reorganizacijos periodiškai vis pasigirsdavo versijos, kad Klaipėdoje ruošiamasi nutraukti alaus gamybą ją sukoncentruojant tik Utenoje, tačiau bene pirmasis rimtas signalas nuaidėjo tik 2009-ųjų ekonominės krizės metu.  

„Švyturyje” dirbantys klaipėdiečiai baiminasi, kad gali būti likviduota legendinė alaus darykla, nes dalis jų jau gavo įspėjimo apie atleidimą lapelius. <…> Pasak įmonės darbuotojų, darykla pastaruoju metu jau nebeveikia savaitgaliais, nors anksčiau tekdavo darbuotis trimis pamainomis”, – 2009-ųjų pavasarį rašė „Klaipėdos” žurnalistė Asta Aleksejūnaitė.  

Tuomet „Švyturio-Utenos alaus” generalinis direktorius Rolandas Viršilas aiškino, kad Klaipėdoje ir toliau bus gaminama „tradicinė kolekcija” – „Ekstra”, „Ekstra Draught” ir „Baltas” alus, o visa produkcija gaminama taip, kaip „atrodo ekonomiškiausia ir efektyviausia” – krizė, anot jo, alaus rinką buvo sumažinusi 18 proc.  

„Negaliu šiandien garantuoti, kad taip nenutiks. Bet tai tikrai neįvyks rytoj. Jokių sprendimų dar nėra”, – į klausimą, ar gali likti tik Utenos alaus darykla tada atsakė R. Viršilas.  

2011-ųjų pavasarį vėl buvo pasirodę pranešimai apie iš Klaipėdos į Uteną perkeliamą alaus gamybą, nes įmonėje imta išmontuoti dalį talpyklų.

„Pastaruoju metu, gaminant aukščiausios kokybės „Tradicinę” „Švyturio” kolekciją, daug daugiau naudojamas fermentavimas rūsiuose – taip, kaip alus buvo gaminamas prieš šimtą ir daugiau metų, todėl nepilnai buvo išnaudojamos CKT talpos, priskiriamos moderniai aludarystei. Maža dalis šių talpų, 4 iš 20, bus perkelta į Uteną taip suvienodinant gamybinius pajėgumus abiejose daryklose”, – tada „Vakarų ekspresui” aiškino „Švyturio-Utenos alaus” korporatyvinių reikalų direktorius Dainius Smailys. 

Alaus darykla 2015-aisiais. Bendrovės archyvo nuotr.

2015-ųjų vasarą „Švyturys-Utenos alus“ paskelbė, jog pradės dvejus metus truksiančią ir 5 mln. eurų atsieisiančią „Švyturio“ alaus daryklos rekonstrukciją, „kuri gerokai pakeis daryklos išvaizdą ir funkcijas bei taps nauju traukos centru Klaipėdos mieste”.  

„Rekonstrukcijos metu dabartinėje daryklos teritorijoje iškils naujas pastatas, kuriame įsikurs „craft“ alaus gamybos linija, lankytojų centras bei restoranas”, – skelbė bendrovė. 

Pranešta, kad vietoje administracinio pastato „pagal senąją Klaipėdos architektūrą” projektuojamas apie 3 tūkst. kv. metrų ploto statinys, kuriame bus įrengtas lankytojų centras, supažindinsiantis su alaus gamyba bei kultūra, veiks restoranas, o „ svarbiausias naujojo pastato akcentas – atvira alaus gamybos linija, kurios darbą lankytojai stebės gyvai”. 

Rekonstrukcijos vizualizacija

„Planavimo iniciatorius planuoja vietoje esamų administracinės – buitinės su parduotuvės – baro patalpomis ir sandėliavimo paskirties pastatų, statyti gamybinės paskirties (alaus gamyba) pastatą su restoranu ir parduotuve. Planuojamas alaus gamybos procesas bus uždaras. Šioje alaus darykloje planuojama pagaminti ne daugiau kaip 10 000 litrų alaus per parą arba 2 000 000 litrų per metus. Pastate numatoma galimybė rengti ekskursijas po gamybinės paskirties patalpas supažindinant lankytojus su alaus gamybos technologija, atlikti produkcijos degustaciją, stebėti gamybos procesus per įstiklintas plokštumas tiek iš lauko pusės, tiek iš vidaus: restorano salės ar antresolės balkono, parduotuvėje įsigyti gaminamos produkcijos. Bangų ir Kūlių Vartų gatvių sankirtoje planuojamas inžinerinis statinys: bokštas – švyturys. Šio statinio paskirtis reklaminė. <…> Greta naujai planuojamo pastato Kūlių vartų g. suplanuota 12 automobilių stovėjimo vietų – kaip atskira stovėjimo juosta (įlanka važiuojamoje dalyje) – esamo šaligatvio sąskaita”, – buvo rašoma detaliojo plano koregavimo dokumentuose, kuriuos parengė architektė Vida Mureikienė, buvusi ir projektinių pasiūlymų autore, o techninį projektą rengė UAB „City Projects“. 

Sovietinis administracinis pastas prieš pradedant jo griovimo darbus. Eimanto Koševoj nuotr.

Statybos pradžios ceremonija nugriautojo administracinio pastato vietoje buvo surengta 2017-ųjų sausio 30 d. Jos metu R. Viršilas kartu su uostamiesčio meru Vytautu Grubliausku simboliškai į žemę įkasęs alaus statinę – KEG’ą – su palinkėjimu ateities kartoms. 

Rekonstrukciją, anot R. Viršilo, subrandino pokyčiai Lietuvos alaus rinkoje – esą vis dažniau vartotojai ieško išskirtinio skonio, tad, stiprindamas savo „craft” produkcijos galimybes, „Švyturys“ prisitaiko tiek prie kintančių poreikių, tiek prie besitraukiančios šio gėrimo rinkos. 

„Sieksime rinkai pasiūlyti išskirtinio alaus ir tuo pat metu edukuoti visuomenę bei diegti alaus vartojimo kultūrą“, – tada sakė „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas apie jau 7 mln. Eur vertiną investiciją.   

Statybų pradžiai skirtame bendrovės pranešime spaudai buvo rašoma, kad naujojo pastato projektas išsiskiria pagrindiniais šio laikmečio pramoniniams pastatams būdingais akcentais – Klaipėdos „plytų stiliumi“ arba materialstil (rundbogenstil) stilių elementais”.  

„Raudonos plytos ir aukšti arkiniai langai – fasado elementai, modernų pastatą natūraliai integruojantys į Klaipėdos senamiestį. Siekiant daryklos teritorijos užstatymą padaryti artimesnį senamiesčiui būdingam užstatymui, pastatas suskaidytas į tris atskirus nedidelius tūrius. O istoriškai reikšminga pastato vieta – Kūlių Vartų ir Bangų gatvių sankryža – pabrėžiama kompozicinėmis priemonėmis – čia suprojektuotas aukščiausias pastato tūris”, – rašyta pranešime apie pastatą, kurio bendras plotas siekia 2581 kv. m.  

Prasidėjus šioms statyboms pokyčiai atėjo ir į gamyklinę daryklos erdvę. Jau vasarį „Švyturys-Utenos alus“ paskelbė, jog „atsižvelgdamas į daugiau kaip dvigubai išaugsiantį alaus akcizo mokestį ir su tuo susijusį alaus rinkos susitraukimą” reorganizuoja gamybos ir logistikos padalinius Klaipėdoje bei perskirsto gamybos pajėgumus, „kad šie atitiktų pasikeitusias verslo sąlygas”.  

Paskelbta, kad „Švyturio“ alaus darykloje iš dviejų (sezono metų trijų) pamainų liks tik viena pamaina, atitinkamai sumažės ir logistikos padalinys. 

R. Viršilas tuomet pabrėžė, kad gamybos padalinys Klaipėdoje yra sumažinamas, o ne naikinamas, tad gamyba šioje darykloje ir toliau vyks pagal pakoreguotus planus – čia bus koncentruota „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus rūšių bei vadinamojo „craft“ „Raudonų plytų“ alaus gamyba.

Dar po mėnesio daryklos profsąjungos užfiksavo ir su spauda pasidalino nuotraukomis, kaip iš jos išvežamos alaus brandinimo talpos.

„Švyturio” profsąjungos nuotr.

„Visos alaus daryklos Klaipėdoje funkcijos paliekamos, tik mažinamas jos pajėgumas. Jis pritaikomas vienai pamainai, kai anksčiau dirbome dviem ar net trimis. Darykla Klaipėdoje labiau yra orientuota į vietos rinką, o Utenoje daug gaminame eksportui. Ten gaminame alų ne tik su savo prekės ženklu, bet ir privačiomis etiketėmis. Daug užsakymų Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje gauname per „Calsberg“ grupę. Todėl ir talpas turėsime, kam panaudoti. Be to, Utenoje veikia skardos ir PET taros linijos, kurių nėra Klaipėdoje. Paskutiniu metu stebime tendencijas, jog vartotojai vis daugiau perka alaus skardinėse, tad ir gamyba persiorientuoja į kitos pakuotės rūšis”, – „Verslo žinių” korespondentei Mildai Ancevičei tada aiškino D. Smailys.  

Tų pačių metų vasarą buvo paskelbta, kad prie „Švyturio-Utenos alaus” investicijos Klaipėdoje prisidės Brukline (Niujorkas, JAV) įsikūrusi alaus darykla „Brooklyn Brewery“. O naujasis kompleksas, pavadintas „Švyturys Brewery“ alaus darykla, oficialiai buvo atidarytas 2018-ųjų birželio 28-ąją. 

Naujoji darykla jos atidarymo vakarą. Martyno Vainoriaus nuotr.
Naują veiklą planavo aludariai, bet perleido kitiems 

2020-ųjų liepą buvo paskelbti „Švyturio-Utenos alaus” užsakymu parengti projektiniai pasiūlymai.  Juose buvo numatyta Bangų g. 2 esantį gamybos pastatą, kuris liko tuščias, kai išsikėlus „Švyturio“ daryklai buvo išvežta ir visa gamyklos įranga, prikelti naujam gyvenimui.  

NEBRAU vizualizacija

Buvo numatyta gamybos ir sandėliavimo paskirtį keisti į gyvenamosios, administracinės, sporto, prekybos, maitinimo.  

Projektinius pasiūlymus rengė bendrovė NEBRAU (projekto vadovas Vaidas Tamošiūnas, architektai Lukas Tarnauskas, Rytis Račiūnas, Edvinas Stašys, Gediminas Mačiulis). Pagal juos buvo numatyta kapitaliai suremontuoti produkcijos pakavimo pastatą, o jo paskirtį pakeisti iš gamybos į garažų, griauti prekybos kioską, katilinę, kitus inžinerinius statinius, taip pat ir mūrinę tvorą.  

 NEBRAU vizualizacija

„Šio projekto tikslas yra sutvarkyti pastatus, nekeičiant jų mastelio, tačiau papildant teritorijos aplinkoje saugotinus statinius ir įkvėpti daugiau gyvybės, žmonių judėjimo šiame kvartale. Mes norime atverti industrines erdves viešam naudojimui – kurti naujas darbo vietas, laisvalaikio zonas ir įtraukti miestiečius į teritoriją, kuri ilgą laiką buvo neprieinama ir nematoma“, – tada komentavo D. Smailys, prognozavęs, kad projekto realizavimas gali užtrukti trejus metus.  

NEBRAU vizualizacija 

Visgi aludariai šių savo planų atsisakė – pernai vasarį pastatus ir teritoriją pardavė UAB „Techfabrikas”.  

„Pagrindinė priežastis, kodėl pardavėme vystomą projektą – šiuo metu pandemiją supantis ekonominis neapibrėžtumas. Šiomis sąlygomis nutarėme koncentruotis į pagrindinę savo įmonės veiklą – gėrimų gamybą, atsisakydami mums nebūdingų veiklų – statybos, ir perleisdami jas tiems, kas turi daugiau patirties ir įdirbio statybų projektų vystymo srityje. Perleidžiame ne vien nekilnojamą turtą, bet kartu ir visą teritorijos vystymo koncepciją, kurios tikslas – buvusias industrines Klaipėdos erdves atverti viešam naudojimui – kurti naujas darbo vietas, laisvalaikio zonas ir įtraukti miestiečius į teritoriją, kuri ilgą laiką buvo neprieinama ir nematoma. Tuo pačiu siekėme, kad naujieji sprendimai būtų stilistiškai vientisi, prisidėtų prie urbanistinės ir architektūrinės miesto plėtros kūrimo, išlaikant unikalų Klaipėdos architektūros stilių. Turime pirkėjų patikinimą, kad jiems priimtinos šios mūsų idėjos ir jie jomis vadovausis tolimesniame projekto vystyme“, – tada teigė D. Smailys. 

Naujieji savininkai savo planus pristatė pernai birželį – paskelbta, kad „Švyturio“ alaus gamykla taps startuolių centru „Tech Zity“. 

Būsimojo Tech Zity” vizualizacija

Buvusios „Švyturio“ alaus gamyklos patalpose numatoma įkurti 15 tūkst. kv. m dydžio erdvę. Joje planuojama įrengti 370 privačių modernių ofisų, 30 vietų „co-working“ erdvę, „co-living“ erdvę 20-čiai žmonių, tris konferencijų sales, kurių vienoje bus net 650 vietų, bei 52 modernus loftus ir vieną išskirtinį „penthouse” tipo loftą.

Būsimojo Tech Zity” vizualizacija

Naujose erdvėse taip pat planuojami restoranai, sporto centras. 

Alaus daryklos pastatai 2020-ųjų liepą. Palmiros Mart nuotr.

Nuo praėjusių metų rudens buvusioje alaus darykloje darbuojasi statybininkai, griaunantys nebereikalingas konstrukcijas ir mūrijantys naujas.  

Martyno Vainoriaus nuotr.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui


    2022-05-06

    4 komentarai “Klaipėdos aludarių kompleksas: „Nėra ką ir palikti” II”

    1. AvatarNojus (IP: 78.56.19.8)

      Tik va nesuprantu, kaip miesto galvos sugalvojo, kad būsimiems naujakuriams daugiaaukštis parkingas kitapus Bangų gatvės reikalingas, kai aplink tiek daug parkavimo vietų numatyta? Vilniuje, vietoj Lelijos taip pat pradės tokią pat konversiją ir net minčių prašyti miesto valdžios, kad jiems parkingą, dar ir daugiaaukštį, pastatytų. Negadinkime Senamiesčio tokiais būsimais, kažkam labai vertingais nuomilžių prasme, statiniais. Dovanokite už nukrypimą nuo temos. Martynui ačiū.

    2. AvatarTaigi (IP: 88.119.136.56)

      Švyturio alaus gamybos Klaipėdoje neliko, tik pavadinimas kaip vaiduoklis šmėžuoja mieste…dabar veiksmas vyks biuruose, kuriuose dirbs biurokratai…keičiasi vertybės …

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt