Nuo gegužės 12 d. Klaipėdos etnokultūros centro  Meno kieme (Daržų g. 10) naują sezoną pradės Delmonų galerija.

Klaipėdos etnokultūros centras, norėdamas įvairiapusiškai supažindinti su šių tradicinių Klaipėdos krašto moteriškos aprangos detalių kūrimo ir dėvėjimo tradicija, klaipėdiečiams bei miesto svečiams pristato erdvę, kur eksponuojami tradiciniai delmonai, šiandieninių autorių darbai, Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai. Delmonų galerijoje taip pat bus gyvai pristatomas siuvinėtojo amatas, atskirą Delmonų galerijos dalį sudaro siuvimo amatui dedikuota erdvė.

Šios galerijos šeimininkė – tradicinio siuvinėjimo meistrė Irena Ungaro – lankytojus supažindins su regiono kostiumo išskirtinumais bei konsultuos, jeigu lankytojams kils klausimų (lietuvių, anglų, vokiečių, italų, rusų kalbomis). Delmonų galerijos lankymas II-VI 11–18 val.

Gegužės 18-ąją, 18.30 val., Klaipėdos etnokultūros centras kviečia į susitikimą, skirtą tradicinėms Mojavoms, susidėsiantį iš dviejų dalių: gegužinių pamaldų (tradicinių Mojavų giedojimo) ir vakaronės. Dalyvaus kunigas prof. dr. Saulius Stumbra, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškų giesmių ansamblis (vad. Vidmantas Budreckis) bei folkloro ansamblis „Alka“ (vad. Jonas Kavaliauskas ir Elena Šalkauskienė).

Mojavų arba gegužinių kilmė labai sena. Jau V a. randame bandymų visą mėnesį paskirti Mergelės Marijos garbei. Pirmasis gegužę skirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris (1515–1592) ir Karolis Boromėjus (1538–1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, jie sumanė juos pajungti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos
altorėlis, ir meldžiamasi.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje. Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“.

O gegužės 19 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks patyriminis susitikimas, kurio metu bus supažindinama su muilo gamybos istorija, senoviniais muilais ir jų sudėtinėmis dalimis, skirtingais muilo gamybos būdais. Svečiuose laukiami Mindaugas ir Sandra Makutėnai, sertifikuoti tautinio paveldo produktų gamintojai, šeimos verslo „Muilo ūkis“ įkūrėjai ir šeimininkai.

Šie amatininkai savo rankomis gamina natūralų, rankų darbo muilą pagal senovinę receptūrą, jo sudėtį praturtindami natūraliais, dažnai savo paties užaugintais ar surinktais augalais: žolelėmis, žiedlapiais, uogomis, sėklomis. Meistrai muilo gamybai nenaudoja palmių aliejaus, gyvulinės kilmės komponentų, dirbtinių dažiklių bei sintetinių kvapiklių, konservantų. „Muilo ūkyje“ gamybos procese naudojami tik natūralūs kvapai ir spalvos, augalinis aliejus ir lietuviški augalai. Šaltuoju gamybos būdu pagamintas muilas išsaugo naudingąsias aliejų savybes, vitaminus, amino rūgštis, tausoja ir neišsausina odos.