Klaipėdos miesto meras paskelbė apklausą dėl tarybinių karių amžino poilsio vietos pertvarkymo.

Nuomonių formuotojai, politikai, pasinaudodami tautiečių praeities nuoskaudomis, išgyvenimais, žmonių nuotaikomis, siekia tik jiems vieniems žinomų tikslų. Šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, galimai apsimestinis patriotizmas suprantamas primityviais teiginiais: balvonai (lietuviškai stabai, dievai), brudni (lietuviškai purvini) okupantų ženklai, piktžaizdės ir visa tai įvardijama prievartos įrankiu, vykdančiu genocidą.

Patriotai prašo nukelti okupantų ženklus ir išvežti tuos stribus ir kardus į Rusiją arba į Grūto parką.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kita nuomonė, – kad visais laikais griauti buvo būdinga barbarams, atšuoliavusiems iš mongolų stepių. Manome, kad lietuviško sovietinio mentaliteto atstovas yra Andrius Tapinas, kuris pagal Darių Kuolį „pradeda karą su žuvusių sovietinių karių kaulais“.

Kaip reikėtų elgtis su karių kaulais ir okupantų pastatytais paminklais yra atsakymas raštelyje, kurį rado sovietmečiu, griaudami paminklą vokiečių karių kapinėse, Klaipėdos miesto parke. Paminklo viduje vokiečių kalba buvo parašyta „Prašalaiti, kad ir kas tu būtum, – nesikėsink. Čia palaidoti kariai, kurie žuvo vykdydami jiems duotą įsakymą. Tegul būna šventas jų atminimas”. Tuometinis Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas prisiminė, jog toks užrašas nesustabdė paminklą griovusių žmonių. Suprantama, tai buvo sovietmetis, bet kai XXI a. elgiamasi kaip sovietmečiu, – labai liūdna.

Ar nukėlus sovietmečiu pastatytus, tarybinę kariuomenę šlovinančius ženklus, nuoskaudos dėl okupantų padarytų neteisėtų veiksmų, žiaurių, melagingų sprendimų, liks ar išnyks? Mieli patriotai, nugriovę paminklus tarybiniams kariams istorijos nepakeisime ir nuoskaudų neišsigydysime. Ne praeitimi gyvenkime, bet šiandiena, saugokime Lietuvą, kad nebūtų tokio karo, koks vyksta Ukrainoje.

Lietuva, gyvendama šiandiena ir kurdama rytojų, pasirodo turi realų, labai pavojingą „balvoną”, šm eižikišką klišę, kurią mums prikabina, jog „žydšaudžiams” kabiname atminimo lentas, statome paminklus. Štai tą balvoną – kaltinimą, jog garbiname žydšaudžius, reikia skubiai „versti”.

2022-02-24 prasidėjo karas Ukrainoje. Šalia Lietuvos krenta bombos, griūva namai, žūva žmonės. Puikiai žinome, jei Putinas nugalėtų Ukrainą, kita jo auka būtų buvusios sovietinės Pabaltijo respublikos.

Ar suvokiame mes, Lietuvos gyventojai, jog šiandienos didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra Kremliaus viešinama klišė, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai, yra naciai, o dar papildomai ir „žydšaudžiai“. Kremlius nuosekliai visam pasauliui primindavo, kokia netikusi yra lietuvių tauta ir tą naratyvą viešino nuo 1944 m. vasaros iki šių dienų.

Kiekvienam valstybės gyventojui turi rūpėti savo šalies saugumas. Lietuvos visuomenė buvo pasipiktinusi Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kuri deklaravo Kremliaus naratyvą apie Holokaustą. Kremliaus ruporei R. Vanagaitei, kurios knygos tikslas buvo paruošti Lietuvą okupacijai, į pagalbą atskubėjo A. Tapinas. Pristatydamas jos knygą, jis paklausė „O kas toliau?“. Autorė atsakė, jog neturi būti „žydšaudžių“ vardais pavadintos gatvės ir mokyklos. Jiems neturi stovėti paminklai. Jos atsakymą reikia laikyti rusų informacinio karo ginklu – šmeižtu ir tuo ginklu mojuojama ir šiandien.

„Žydšaudžių“ etiketė turėjo ir kitą tikslą: rusakalbiams ugdytų baimę, nepasitikėjimą, galimai ir neapykantą tautai, kuri garbino „žydšaudžių” atminimą.

A. Tapinas nejaučia reikalo atsiprašyti, jog dalyvavo Kremliaus organizuotame informaciniame kare priešų pusėje, tikslu juodinti lietuvių tautą, kad atėjus tam tikram laikui okupantui pasisektų susigrąžinti Lietuvą. Atvirkščiai, sėdo į traktorių, kad nuverstų tarybinių karių paminklą. A. Tapine, ne tarybinių karių paminklai tapo karo priežastimi, bet žodis – denacifikuoti.

Kitas tarybinių karių paminklų nukėlimo iniciatorius – konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. G. Landsbergis kaip ir A. Tapinas reikalavo ir manau, kad reikalauja laikytis Kremliaus surašytos istorijos. Yra piliečių, kurie bando apginti užsienio reikalų ministrą, atseit, jis ne prie ko, nes apie Lietuvos didvyrį Juozą Krikštaponį, jog tai „žydšaudys“, gavo informaciją iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Kokią informaciją gavo tokią ir pateikė Ukmergės merui Rolandui Janickui.

Visa Lietuva žino, kad Kremlius reikalauja laikytis suklastotos istorijos, o Vytauto Landsbergio anūkas nežino, jog 1944 m. vasarą, kai sovietai okupavo antrą kartą, tai II pasaulinio karo ir pokario istoriją parašė Kremlius. Maskolija reikalavo tarybinių istorikų pateikti visuomenei įrodymų, įvairių melagingų liudijimų kad lietuviai „žydšaudžiai“ ir fašistai. Manau, kad tuometiniai Lietuvos istorikai atsisakė dalyvauti tokioje aferoje. Tuomet istorikų bendruomenė buvo papildyta dviem žiauriais NKVD tardytojais Boleslovu Baranausku ir Eusiejumi Rozausku. Jie, tapę istorikais, parašė Holokausto istoriją. Turime konstatuoti, jog dalis Nepriklausomos Lietuvos istorikų tęsė Kremliaus naratyvą.

2009 m. Lietuvos žydų asociacija Izraelyje, kurią, manau, Kremlius naudoja informaciniame kare, sudarė 4233 „žydšaudžių“ sąrašą. Tą sąrašą peržiūrėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai ir po trijų metų nustatė, kad yra istorinės medžiagos, pagrindžiančios 2055 asmenų dalyvavimą Holokauste. Tame sąraše atsidūrė Lietuvos didvyris Juozas Krikštaponis. Dėl jo kilo didžiulis skandalas. Ar sunku buvo užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui susisiekti su centro darbuotoju Gintaru Šidlausku , kuris facebooke rašė, kad kaltinimai J. Krikštaponiui yra ne kas kita, kaip Rusijos ambasadoriaus „pastumdėlių“ pramanai? Ar sunku buvo išklausyti kitą pusę, kuri teigė, kad tai šmeižtas, kurį paruošė NKVD tardytojai?

Ne tik G. Šidlauskas nesutinka, kad J. Krikštaponis yra „žydšaudys“, bet ir žurnalistas Antanas Ališauskas (1951-12- 23 – 2018-04-05), ilgalaikis „Lietuvos aido” redakcijos darbuotojas. A. Ališauskas straipsnyje „Kaltinamas dalyvavęs genocide: ar pagrįstai?“ rašo, kad Impulevičiaus policijos batalionas, nuvykęs į Baltarusiją ir sužinojęs, jog yra pasiųstas ne kovoti su mirtinu lietuvių tautos priešu – bolševizmu, iš bataliono pasitraukė 52, kitur rašoma 57 karininkai (duomenys iš apklausos). Lietuvių karių protestas buvo išreikštas ne tik pasitraukimu, bet ir oficialiu dokumentu, kurį paruošė Lietuvių nacionalistų partija. Ji pasipiktino, kad policijos batalionas pasiųstas žudyti. Lietuvių nacionalistų partija tai įvertino, kaip Lietuvą kompromituojantį ir žeminantį aktą. Lietuvių nacionalistų partijos parengtame memorandume Vokietijos Reicho vadovybei rašyta: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“. Impulevičiaus bataliono kariai nepatikėjo, kad vokiečiai savo grasinimus realizuos.

„Klaipėdos” žurnalistas Antanas Stanevičius papasakojo, kad teko bendrauti su išsiųstu 1941 m. į Baltarusiją lietuviu, kuris vėliau emigravo į užsienį. Jis pasakė, kad juos išstatė į eilę ir šaudė kas dešimtą. Nuo nacio kulkos žuvo šalia jo stovėjęs draugas.

Manoma, kad tarp pasitraukusių iš Impulevičiaus bataliono buvo ir 2 kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o sugrįžusius į Lietuvą Impulevičiaus bataliono karininkus ir kareivius nebaudė, nes įsakyme buvo nurodyta, kad vyksta į Baltarusiją kovoti su bolševikais, o ne šaudyti civilius ir karo belaisvius.

1948 m. NKVD tardymo metu 2 kuopos kariai pasakė, jog jų vadas Nikodemas Reikalas. Vėliau, 1961 m. ir 1980 m., kai kurie apklaustieji jau nurodo kitą vadą – Juozą Krikštaponį. Tik NKVD rūsiuose laikas ir metai „gerina” atmintį, nes, matyt, buvo išsiaiškinta, kad J. Krikštaponis yra prezidento Smetonos sesers vaikas. Manome, kad NKVD nurodė, jog prezidento A. Smetonos aplinkoje turi būti „žydšaudžių”, kitaip sakant, amoralių prezidento giminaičių. Reikia ir bus. Liudininkai paliudys.

Manau, kad A. Tapinas ir G. Landsbergis tikisi, jog kaip vanduo nuo žąsies išnyks piliečių kaltinimai, kad galimai užsiima antivalstybine veikla, tinkančia tik koloborantams, kai palaiko, pritaria okupantų sukurtai istorijai.

Kviečiu nebūti patriotais pagal A. Tapino ir G. Landsbergio kvietimą o laisvais piliečiais, kurie suvokia, kad ne paminklai, tarybinių karių šlovinimas yra pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nacionaliniam saugumui, bet melas, sovietų sukurta klišė, kurią su malonumu skelbia ir Donatas Glaudenis straipsnyje „Kas nuvainikuos nepelnytai pagerbtus, prisidėjusius prie Holokausto?“. Jis rašo apie J. Krikštaponį: „Man buvo nemalonu, kad šalis, kurios pilietis esu, šitaip pagerbia asmenis, nusikaltusius žmonijai.“

A. Tapino ir G. Landsbergio pažiūras galima pavadinti neokomjaunuoliškomis, o juos pačius XXI amžiaus revoliucionieriais. Paminklą lengva nugriauti, o Klaipėdoje už nugriovimą dar ir pinigų bus nemažai atseikėta, tačiau kaip nugriauti „balvoną-klišą”, kuri vadinasi – tauta garbinanti „žydšaudžius”? Tai melaginga klišė kuri, kaip nuodai, buvo pilama į tautiečių protus ir pasaulio visuomenę nuo 1944 m. vasaros iki 2022 metų vasario mėn. 24 dienos, iki Ukrainos-Rusijos karo pradžios.

A. Tapino kvietimas tapti neosovietiniu patriotu yra negarbingas.

Siūlau balsuoti, kad nepritariame Sovietų sąjungos karių kapinėse naujai architektūrinei kokybei.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.