Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-05-25 |
Negaliu suprasti, kodėl vadinamieji vakarų politikai taip bijo įsivelti į „pasaulinį karą“.
Gal pirma pagalvokime, kas turi būti pavadinta pasauliniu karu, po to palyginkime su tuo, kas vyksta, tuomet darykime mintinį veiksmą, vadinama išvada.
Vienas iš populiarių šaltinių rašo: „ Karas – konfliktas tarp valstybių, tautų ir kt. etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Kariaujančios pusės paprastai užima tam tikrą teritoriją, kurią gali laimėti ar prarasti, be to, kiekviena pusė turi lyderį arba vadovaujančią organizaciją, kuri gali pasiduoti arba žlugti, taip užbaigiant karą.“
Nemanau, kad šis apibrėžimas tinka XXI amžiaus karams. Jis gerokai netikslus, net karui Sirijoje jis netinka. Jis neapima vadinamųjų informacinių, kibernetinių bei kitų dabarties karų. O Šaltasis karas yra visai už tokio apibūdinimo ribų.
Šiame amžiuje radosi karai, kurie negalėjo būti numanomi anksčiau. Kartais jau vien dėl to, kad jų siekia skiriasi nuo viduramžių karų, kuriais reikėjo užgrobti žemes ar kitus turtus, išvaryti gyventojus vergijon ar kitiems darbams.
Šiais laikais mes matom nenusakomus dalykus, kai priešininkas „galina“ tam, kad gautų „pasitenkinimą“ ar tariamą naudą. Turkijos valstybės vadovas vis gąsdina Europą, kad atvers visas sienas Sirijos karo pabėgėliams, nors iš to jokios naudos negali gauti.
Rusijos valstybė dabartiniame kare prieš Ukrainą taip pat griauna viską, nors jokio gėrio sau iš to nesukurs.
Bet pažiūrėkime į naujausią teoriją.
Naujos kartos karas (rus. Война нового поколения) yra Rusijos nekonvencinio karo teorija, kuri teikia pirmenybę psichologiniams ir į žmones orientuotiems aspektams, o ne tradiciniams kariniams rūpesčiams ir pabrėžia laipsnišką nekarinės įtakos metodą.
Žmogiškuoju ar ekonominiu požiūriu agresoriui tai kainuoja daug pigiau, nei būtų kitu atveju. Daugelis analitikų nurodo 2014 metų Rusijos Krymo aneksiją ir karą Donbase kaip konkrečius pavyzdžius, kurie laikėsi naujos kartos karo gairių.
Pasak vieno analitiko, „rusų požiūris į šiuolaikinį karą remiasi idėja, kad pagrindinė mūšio erdvė yra protas ir dėl to naujosios kartos karuose turi vyrauti informacinis ir psichologinis karas, morališkai ir psichologiškai slegiantis priešo ginkluotųjų pajėgų personalą ir civilius gyventojus”. Pagrindinis tikslas – iki minimumo sumažinti būtinybę dislokuoti fizinę karinę jėgą.
Naujos kartos kare komunikacijos ir žiniasklaida yra naudojamos siekiant palaikyti pasakojimą, skirtą tiek tarptautinei bendruomenei, tiek vietinei auditorijai, naudojant teisinę kalbą, siekiant išvengti įprasto atgrasymo ir sulaukti paramos namuose operacijoms, kurias apibūdina kaip teisėtą jėgos panaudojimą, siekiant paremti Donbase ir Kryme gyvenančių „Rusijos piliečių apsaugą ir savigyną“ bei kvietimas įsikišti ten vietiniams lyderiams, kuriuos rusai jau daugelį metų prisijaukino. Iš pažiūros Rusija teigia, kad remia savigyną ir suverenitetą, kaip remiama JT Chartijos 51 straipsnyje ir įteisinta Rusijos parlamento aktais. Naujos kartos karas tarsi siekia pašalinti pačius veiksmus iš karinių veiksmų srities.
Čia pavyzdys tik iš vienos šalies. Tačiau ir kiti naudoja panašias priemones. Todėl pabandykime kiek plačiau pažvelgti į naujausią karo formą.
Aišku, kad dabartinis karas vyksta ne tik karo lauke, kuris taip pat skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų ar „Žvaigždžių karų“. Jame žūsta vaikai bei senoliai, prievartaujamos mergaitės ar moterys, žudomi civiliai ar belaisviai. Taip buvo ir anksčiau, taip vyksta ir dabar. Tačiau naujausi karai prasideda ir dažnai tęsiasi ir kitose erdvėse. Visų pirma, tai informacinis karas. Kompiuterinės atakos, virusai, įsilaužimai, melagienos – tai tik nedidelė dalis priemonių.
Ne mažiau svarbi ir ekonomikos sritis – čia bandoma atimti visus resursus, galinčius padėti laimėti ar tęsti karą, štai kodėl Rusija vagia iš Ukrainos jos grūdus, blokuoja jos uostus ar naikina geležinkelius.
Trečia būtina sritis yra propagandinė veikla, skirta ir savai publikai, ir priešo šalių gyventojams bei politikams. Savą reikia „debilizuoti“, vienyti apie lyderį, priešininkams reikia mesti daug priemonių ar žinių, menkinančių jų pasiekimus ar net iškreipiant faktus įvairiausiais būdais.
Ketvirtas dabarties karo bruožas yra globalizacija. Jau praeito šimtmečio pabaigoje karai tapo kolektyviniais, grupiniais. Aplink vieną ar kitą pusę kaupiasi šalys, ją palaikančios. Jei jų skaičius yra globalus – tai reikia sakyti, kad karas yra pasaulinis.
Todėl leidžiu teigti, kad mes jau dalyvaujame pasauliniame kare, numerį istorija pridės vėliau.
Tai va. Karas vyksta, o ne visi pripažįsta. Reikia plačiau atverti akis ir pradėdi nuosekliai galvoti