Karybos studijos ir karybos istorija

dr. Vytautas Jokubauskas, Klaipėdos universiteto mokslininkas
2022-05-30

Po kelių dešimtmečių taikos Europoje konvencinis karas jau nebėra tik istorikų tyrimų ar futuristų susidomėjimo objektas. Tai Europos politinės darbotvarkės kasdienis klausimas. Todėl mokytis karybos (dar vadinama Karo arba Gynybos studijomis) yra vienas iš galimų prioritetų stiprinant krašto gynybinius pajėgumus.

Domėjimasis karyba didina žinių bagažą, o tai padeda aiškiau suvokti ir įvertinti XXI a. įvykius bei aktualijas. O kai suvokiame aplinkinį pasaulį, tada darosi ramiau gyventi. UNIAN nuotr.

Tarpukariu Lietuvoje greta praktinio karinio parengimo bendrojo lavinimo mokyklose buvo įvestos teorinės karybos paskaitos universiteto studentams.

Mokytis karybos yra du būdai. Pirmas – tai praktinis dalyvavimas karo veiksmuose. Jį galima argumentuoti XVII a. generalisimo ir karybos teoretiko Raimondo Montecuccoli teiginiu, kad karinis laipsnis pats savaime nieko nėra vertas, jei nėra paremtas karine patirtimi, nes be to nėra pagarbos vadui. Bet šis praktinis karybos mokymosi būdas rizikingas, nes kelia pavojų besimokančių gyvybėms, bendrai visuomenėms, o XXI a. karas yra nusikalstama bei pasmerkta veikla.

Antras būdas – karybos istorijos arba plačiausia prasme karo istorijos studijavimas. Taigi nagrinėti praeities karinius įvykius, palinkus prie knygų ir žemėlapių. Jis gali atrodyti nuobodus arba studijuojantys nesugebės deramai pasirinkti reikiamo turinio, karybos teoretikų ir panašiai.

Pristatant šį būdą, susijusį su karo istorijos svarba karybai, pasiremsime tarpukario Lietuvos kariuomenės generolų teiginiais. Prieš šimtmetį – 1924 m. – Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas gen. Leonas Radus-Zenkavičius rašė: „Iš karo dalykų ciklo vienintelė karo istorija mums rodo visų karo elementų suderintus veiksmus. Tik karo istorija gali atvaizduoti, kaip veikia, vykdant tam tikrus planus ir sumanymus, netikėtumas ir kiti nežinomieji veiksniai, kurių viršininkas negali numatyti ir apskaičiuoti. Šių dienų viršininkas negali laikyti save tinkamu savo pareigoms kare eiti, jei jis nėra bent kiek susipažinęs su karo istorija“.

Savo požiūrį į karo istorijos svarbą išsakė ir kiti tarpukario Lietuvos generolai: gen. ltn. Petras Kubiliūnas, gen. ltn. Zenonas Gerulaitis, div. gen. Stasys Raštikis.

Karyboje praktikuojamos įvairios teorijos kaip kariauti. Pastaraisiais metais, remiantis karo koledžų dėstytojų ir mokslininkų apklausomis, išskirti du TOP sąrašai. Pirmasis TOP-10 – tai populiariausi karybos teoretikai arba tie, kuriais dažniausiai remiamasi. Šiame sąraše tokios žinomos pavardės kaip XIX a. karybos teorijos klasikai Carl von Clausewitz bei Antoine Henri Jomini; senovės Kinijos autorius Sun Tzu, Prūsijos ir Vokietijos karinės minties plėtotojas, karo vadas Helmuth von Moltke (vyresnysis); britai Basil Henri Liddell-Hart ir John Frederick Charles Fuller (pastarasis tarpukariu suformulavo mechanizuoto karo koncepciją); italų generolas Giulio Douhet, dar Pirmo pasaulinio karo metu išvystęs iki šiol aktualią dominavimo ore teoriją, ir kiti autoriai.

Mechanizuoto karo ir dominavimo ore teorijos tapo pagrindu Vokietijos karybai Antro pasaulinio karo metu, jos aktualijos bei praktikoje taikomos ir XXI a.

Kitas TOP – tai 20-ukas. Jame tie, kurių idėjos didžiausios aprėptiems. Sąrašą prie minėtų pavardžių papildo daugumai gerai žinomi Niccolo Machiavelli, Napoleonas, Heinz Guderian ir kiti.

Domėjimasis karyba didina žinių bagažą, o tai padeda aiškiau suvokti ir įvertinti XXI a. įvykius bei aktualijas. O kai suvokiame aplinkinį pasaulį, tada darosi ramiau gyventi. Baugina dažniausiai tai, kas nepatirta, tolima, nežinoma bei nesuvokiama. Šauliškas priesakas – švieskis ir šviesk!

Plačiau klausykite įraše YouTube kanale „Karybos istorikas“: