P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Ligoninė – remontuojamose patalpose ir be personalo (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-06-11


1949-aisiais sugalvota atlikti revizija atskleidė, kad prasidėjus ketvirtajam sovietinės Klaipėdos epochos mėnesiui miesto ligoninė buvo atidaryta visai neplanuotai, dar remontuojamose patalpose ir neturint „nei ūkiško nei mediciniško personalo”.

Kiti Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija, kad ne ką daugiau tvarkos visame uostamiesčio sveikatos sektoriuje buvo ir einat ketvirtiesiems sovietinės santvarkos metams. Sirgę vaikai nebuvo nuolat stebimi, vaikų sanatorija veikė pastate be vandentiekio ir kanalizacijos, mieste trūko medicininių priemonių ir vaistų, o deficitinius preparatus gaudavo tik vaistininkų pažįstami.

1933-aisiais atidaryta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė po krašto aneksijos ilgai netrukus buvo uždaryta, o karo metais čia veikė karo jūreivių lazaretas. 1945-aisiais čia pradėta kurti miesto ligoninė. Respublikinės Klaipėdos ligoninės archyvo nuotr.
Reformų traukinys

1949 m. vasario pabaigoje miesto valdžia nusprendė įvykdyti dar vieną sveikatos apaugos reformą – sujungti vaikų ligonine ir konsultacijas. Toks sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad „egzistuojanti vaikų gydymo-profilaktikos organizavimo sistema nepatenkino augančių gyventojų poreikių ir kvalifikuotos medicininės pagalbos”.

Anot VK, dėl to, ir sirgę, ir sveiki vaikai tiek konsultacijose, tiek ligoninėse, tiek ir namuose nebuvo nuolat stebimi, o tai kartu neužtikrino nei apylinkės, nei ligoninės medikų kvalifikacijos augimo.

„Vaikų konsultacijos apylinkių gydytojai nėra įvaldę klinikinių tyrimo metodų, nestebi ligų eigos ir dinamikos, negali užtikrinti ankstyvos ir teisingos diagnostikos bei efektyvios kovos siekiant mažinti vaikų sergamumą ir mirtingumą. Tuo metu ligoninės gydytojai, įvaldę klinikinius tyrimo metodus, vaikų stebėjimą apriboja iki jų klinikinių pasveikimų ir išrašymo iš ligoninės. Ligoninių gydytojai nebeatlieka kitų gydomųjų-profilaktinių veiklų, būtinų ir pilnam sirgusio vaiko sveikatos atstatymui, ir bendram vaikų sergamumo mažinimui”, – rašoma sprendime.

Reformai laiko buvo numatyta tik savaitė – įstaigos turėjo būti sujungtos dar vasarį. Miesto sveikatos skyriaus vedėjui drg. Potlatovui buvo nurodyta surasti naujosios įstaigos vyr. gydytojo pareigoms kvalifikuota pediatrą, kuris turėtų organizacinio ir vadovaujamojo darbo patirties.

Klaipėdos miesto Vaikų ligoninės gydytoja Georgina Radavičienė atlieka injekciją. Gydytoja 1945 m. buvo paskirta dirbti į Klaipėdą, įsteigė Motinos ir vaiko konsultaciją. 1948 m. įsteigė vaikų ligoninę ir jai vadovavo. Nuo 1949 m. – ligoninės skyriaus vedėja, 1960–1979 m. vyr. gydytojo pavaduotoja, dėstė medicinos seserų mokykloje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nepraėjus nė mėnesiui VK priėmė sprendimą, kuriuo nutarta iki 80 padidinti lovų skaičių Klaipėdos miesto vaikų ligoninėje. Liepos viduryje buvo nurodyta įsteigti dar 50 naujų lovų.

Reformų tais metais neišvengė ir epidemijų prevencija užsiėmusios įstaigos. Balandžio pradžioje VK nusprendė sujungti Pieno kontrolės stotį, Dezinfekcijos stotį ir Sanepideminę į vieną įstaigą ir palikti tik pastarąją. Kas jai turėjo vadovauti sprendime nebuvo nurodyta.

O birželio viduryje VK nurodė Tuberkuliozinio dispanserio vedėjui drg. Berniakovičiui nuo liepos šioje įstaigoje atidaryti 50 lovų ligoninę turberkulioziniams ligoniams. Rugpjūčio pradžioje priimtame dar viename sprendime buvo nurodyta, kad šiam tikslui skiriamas „Raudonosios armijos kaimelyje” buvęs pastatas, anksčiau naudotas kaip „vaikų priėmimo skyrius”.

Visgi toks ligoninės steigimas nebuvo paprastas reikalas. Apie tai liudija tarp VK dokumentų esantis Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministerijos vyr. inspektoriaus tubreikalams drg. Stukos raštas Klaipėdos tubdispanserio vedėjui. Jame vyr. inspektorius informavo, kad dėl stacionaro atidarymo laukiama atsakymo iš Maskvos.

„Be Maskvos leidimo atidaryti ligoninę negalima”, – rašė drg. Stuka, kartu pabrėžęs, jog „paruošiamiesiems darbams pinigus Miesto Sveikatos Skyrius turėtų atleisti anksčiau”.

Kartu savo rašte ministerijos atstovas informavo, kad grąžina dispanseriui mėlynus lapelius, užpildomus masiškai tiriant ligonius, nes juos reikia laikyti pačioje įstaigoje.

„Ministerija reikalinga pranešinėti tik kiek masiniai apžiūrėta žmonių ir kiek iš jų rasta sergančių tuberkulioze”, – rašė vyr. inspektorius tubereikalams, pagyręs įstaigą, kad ji rentgenologiškai patikrino „labai didelį skaičių žmonių”.

Inspektorius informavo apie šį pasiekimą pranešęs ministro pavaduotojui drg. Viktorui Micelmacheriui ir jiedu „gana gerai” atsiliepė apie Klaipėdos tubdispanserį.

Balandžio pradžioje VK priėmė sprendimą ir dėl Klaipėdos infekcinės ligoninės – joje nutarė suformuoti atskirus uždarus skyrius, kad būtų atskirti skirtingomis infekcinėmis ligomis sirgę pacientai ir juos gydyti galėtų skirtingas personalas.

Sprendimu buvo numatyta, kad suaugusiesiems ligoniams bus skirtas skyrius su 22 lovomis, vaikams, sergantiems dizenterija – 12 lovų dydžio skyrius, o mažiesiems ligoniams, pasigavusiems skarlatiną – skyrius su 16 lovų.

Vaikų sanatorija – be vandentiekio ir kanalizacijos

1949-ųjų balandžio viduryje VK priėmė sprendimą dėl Vaikų tuberkuliozinės sanatorijos veiklos. Jo preambulėje rašoma, kad nuo šios įstaigos įkūrimo čia reabilitacijos paslaugos buvo suteiktos 148-iems sirgusiems vaikams, praleidusiems 8925 lovadienius ir iš įstaigos išrašytiems sustiprėjus jų sveikatai. Pagyręs, kad čia gerai vykdoma auklėjamoji veikla, vaikai gerai maitinami, VK nurodė ir trūkumus: pastatas vis dar nebuvo suremontuotas, jame nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, tualetuose viskas buvo nuplaunama pilant vandenį iš kibiro; nebuvo orinės elektros linijos ir dėl to apšvietimas buvo nepakankamas, nebuvo galima įrengti vandens siurblio; sanatorijos teritorija buvo neaptverta; įstaiga buvo prasiskolinusi.

Tad VK nurodė sanatorijos vedėjui drg. Rjabenko iki birželio pastatyti tvorą – tam leista griauti namo Nr. 2 likučius ir panaudoti juos kaip statybinę medžiagą. Taip pat sanatorijos vedėjui buvo leista atlikti vandentiekio, kanalizacijos ir elektros instaliacijos darbus ūkiniu būdu už 7 000 rublių. VK agronomui drg. Jefremenko buvo nurodyta sanatorijai skirti 300-400 kv. m ploto sklypą, kad būtų galima įsirengti daržą bei Mičiūrino kampelį.

Liepos viduryje VK nusprendė, jog šioje sanatorijoje reikia įsteigti dar 15 lovų, kad iš viso jų čia būtų 75.

Deficitiniai vaistai – pažįstamiems

Spalį VK, išklausęs Klaipėdos rajono vaistinių valdybos viršininko drg. Baltrano ir nuolatinės sveikatos reikalų komisijos pirmininko, deputato drg. Kondratavičiaus ataskaitų, konstatavo, jog paskutiniu metu vaistų bazės veikloje buvo matyti kai kurie teigiami pokyčiai. Pavyzdžiui, trys mieste tuo metu veikusios vaistinės, vaistinis kioskas, vaistų sandėlis ir gamybinė laboratorija didino apyvartą. 1947-aisiais ji siekė 971,1 tūkst. rublių, 1948-aisiais – 1,305 mln. rublių, o per devynis 1949-ųjų mėnesius jau buvo pasiekta 1,216 mln. rublių riba ir planas viršytas 143 proc. Taip pat buvo konstatuota, kad visos vaistinės buvo aprūpintos kvalifikuotais farmacininkais.

6-ojo dešimtmečio pirmos pusės sovietinės Lietuvos vaistinėje. Jurgio Dovydaičio (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) nuotr.

Tačiau kaip ir įprasta aniems laikams, antrojoje sprendimo preambulės dalyje VK ėmė dėstyti trūkumus. Konstatuota, kad miesto vaistinės prastai aprūpinamos sulfogrupės medikamentais, antiperetikais, kamparu, netgi vata ir bintu. Vaistų bazė neaprūpino gydymo įstaigų vitaminais C ir B, kofeinu, sulfogrupės medikamentais ir kamparu. Iš viso liūdna padėtis buvo dantų gydytojų kabinetuose – dėl jiems reikalingų medikamentų trūkumo šios įstaigos buvo atsidūrusios ties užsidarymo riba.

Taip pat pabrėžta, kad bazė neracionaliai skirstė kai kurias medicinos priemones. Pavyzdžiui, per devynis 1949-ųjų mėnesius miestas gavo 13 500 m binto, o rajonas – net 36 000 m. Panašiai buvo nutikę ir su sulfamidu.

O ką jau bekalbėti apie tai, kad darbuotojai iš viso nebuvo mokami marksizmo-leninizmo ir net nekėlė savo kvalifikacijos.

„Tarp vaistinių darbuotojų vis dar neišgyvendinta praktika deficitinius vaistus parduoti pažįstamiems, vis dar dažnai pasitaiko grubaus ir nedėmesingo bendravimo su lankytojais atvejų”, – rašoma sprendime.

Jame buvo išskirta ir vaistinė Nr. 1, nes jos patalpos buvo per mažos, nebuvo vaistų sandėlio, o rūsys buvo užlietas.

Tad reaguodamas į visą šią netvarką VK nurodė Klaipėdos rajono vaistinių valdybos viršininkui drg. Baltranui nuolat informuoti Sveikatos skyrių apie gaunamus medikamentus, o ypač deficitinius skirstyti tik susiderinus su šiuo skyriumi. Be visų kitų nurodymų dėl medikamentų tiekimo taip pat buvo suformuluotas įpareigojimas vaistinių darbuotojams „pakelti savo idėjinį-politinį lygį dalyvaujant politinio lavinimosi užsiėmimuose, organizuojamuose Sveikatos skyriuje”.

Miesto gyvenamojo fondo valdybą VK įpareigojo išanalizuoti galimybę 1-osios vaistinės patalpas išplėsti šalia buvusios Gostorgo parduotuvės patalpų sąskaita, o Voentogro vedėjui drg. Zumberovui buvo nurodyta nedelsiant įvykdyti dar seniau priimtą VK sprendimą iš perduoti vaistų bazei patalpas kampiniame Petro Cvirkos (dabar – Turgaus) ir Pergalės (dabar – Tiltų) gatvių name, kad čia būtų atidaryta sanitarinės higienos ir medicininės aparatūros parduotuvė.

„Paskutinis arklys pavasariop pastipo”

Tarp VK dokumentų yra ir 1949-ųjų rugsėjį buvusio Klaipėdos miesto ligoninės vyr. gydytojo Alfonso Dirsės rašytas paaiškinimas apie šioje įstaigoje atliktą 1945-1946 metų laikotarpio reviziją.

Alfonsas Dirsė (kairėje) operacijos metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pirmiausia buvęs vadovas aiškinosi dėl to, kad atidarant ligoninę nebuvo atlikta inventorizacija.

„a) 1945 metų pavasarį civilius ligonius reikalingus stacionarinio gydymo, pagal susitarimą priiminėjo karo ligoninė (viršininkas Vasiljevas). Tačiau 1945 metų birželio mėn. 1 d. naktį karo ligoninė išsikėlė ir visus mūsų ligonius perkėlė su medinėmis lovomis į mūsų remontuojamą miesto ligoninę. Štai tokiu būdu neturint nei ūkiško nei mediciniško personalo buvo atidaryta ligoninė, reikėjo maitinti ligonius, juos gydyti ir t t. Apie inventorizaciją, apie planingą ligoninės atidarymą negalėjo būti jokios kalbos. b) Ligoninė dar kuri laiką nuo jos netikėto atidarymo neturėjo buhalterio, kuris galėjo vesti reikalingas buhalterines knygas ir kontroliuoti turtą”, – rašė A. Dirsė.

Medikas aiškinosi ir dėl to, kad revizorių nuomone, jam, kaip vyr. gydytojui buvo neteisėtai išmokėta 2550 rb atlyginimas, nes tuo metu jis ėjo ir Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigas.

„Sveikatos Apsaugos Skyriaus vedėjo pareigas ėjau Sveikatos Apsaugos Liaudies Komisariato Įsakymu, o ligoninės vyr. gydytojo pareigas eiti Klaipėdos Miesto V K įsakymu, nes kitų gydytoją nebuvo. Be to man žinomas įstatymas, kad gydytojams buvo leidžiama turėti du etatus”, – dėstė A. Dirsė.

Dar vienas jo pasiaiškinimo punktas nurodo, kaip pirmaisiais pokario mėnesiais ir metais reikėjo suktis vadovui, jog ligoninė galėtų funkcionuoti bent minimaliomis sąlygomis.

„Akte nurodoma, kad neteisėtai apmokėta pinigai privatiems asmenimis už įvairius darbus bei medžiagas. Tokios medžiagos kaip užraktai, padangos, cinas, skalbimo lentos, elektros patronai, popieris, piūklai, kolonka ir t. t. buvo būtinas ligoninės egzistavimui ir kurių tuo laiku mieste jokiu būdu nebuvo galima gauti. Visos pirktos medžiagos pas privačius asmenis yra įrašytos ir išlaiduotos jų nepasisavino. Perkant tokias medžiagas buvo tariamasi su Vykdomojo Komiteto bei finansų skyriumi, kurie pagaliau finansavo, nes ir kitokios išeities nebuvo. Akte nurodyta, kad 1946 mt IV 18 d. pil Citavičiui A už remontą buvo sumokėta natūra. 1946 mt pavasarį man perėmus ligoninę jos transportas buvo nepaprastai sunkioje padėtyje. Jos mašina buvo sugedusi, o paskutinis arklys pavasariop pastipo. Atseit ligoninė neturėjo jokio transporto dargi maisto produktams pargabenti. Reikėjo šį reikalą skubiai išspręsti. Auto remonto kontorų tais laikais mieste nebuvo. Privatus asmenys imdavo labai brangiai, astronomiškas sumas. Todėl buvo pasiūlyta išeiti iš šios sunkios padėties apmokant natūra – skalbimo priemonėmis, kurių tuo laiku ligoninėje buvo daug. Taip ir padaryta. Tai buvo vienintelė priemonė išspręsti transporto klausimą, o tuo ir ligoninėje normalų egzistavimą”, – aiškino buvęs vyr. gydytojas.

Jis turėjo paaiškinimą ir revizorių pretenzijoms dėl minkštojo inventoriaus trūkumo.

„Tuo laiku trūko kadrų. Į darbą tekdavo priiminėti įvairūs nežinomi, neprityrę darbininkai, nepatikrinti, nesąžiningi. Padirbę nekurį laiką apvogę arba į darbą žiūrėję pro pirštus sprugdavo į kitą miestą. Tokių atsitikimų būdavo daug. Apie visus panašius atsitikimas ligoninė pranešdavo prokuratūrai, tačiau nei vienas iš tokių svieto perėjūnų nebuvo patrauktas atsakomybėn. Minkšto inventoriaus trūkumai buvo tik dėl šių vagysčių”, – rašė A. Dirsė.

Baigdamas savo pasiaiškinimą jis pridėjo, kad 1945 m. kovo 4-ąją atvykęs į Klaipėdą tapo pirmuoju gydytoju ir neturėjo tikslo „atstatant iš pelenų medicinos sugriautas medicinos įstaigas pasipelnyti, o tik jas kuo greičiau atstatyti, kad darbo žmogus gautų kvalifikuotą medecinišką pagelbą ligoje”.

Atrodo, kad šios ir kitos A. Dirsės pastangos visgi buvo adekvačiai įvertintos, nes 1953–1957 m. jis dirbo LSSR sveikatos apsaugos ministro pirmuoju pavaduotoju, o 1957–1960 m. ir pačiu sveikatos apsaugos ministru.

Vyresniajam Klaipėdos miesto kontrolieriui revizoriui pasiaiškinimą mėnesiu anksčiau nei A. Dirsė buvo parašęs ir nuo 1946-ųjų vasario Klaipėdos miesto ligoninės vyr. buhalterio pareigas ėjęs Modestas Barkauskas.

„Suma 54 897 neperkant kurą ir medžiagas pas privačius asmenis, o inventorių ir turtą bei atliktus darbus, kurie buvo ligoninei būtinai reikalingi, nes ligoninė buvo kūrimosi stadijoje, nieko nebuvo viskas buvo išplėšta išnešta ir išdraskyta po karo, beto nekuris didesnis ūkinis inventorius buvo perkamas su Vykdomojo Komiteto sutikimu ir einant iš būtino reikalo, nes tų aprūpinamų įstaigų kurios šiandien yra klaipėdoje tuomet nebuvo. <…> Išduota skalbimo priemonė už mašinos remontą, ligoninė buvo atsidūrusi ypatingai blogoj padėty turėtas arklys padvėsė neturėjome jokių kitų transporto priemonių reikėjo aprupinti maisto produktais ligoninę beto buvo priskirta greitoji pagalba mūsų žiniai, kurios mašina taippat buvo kapitaliniame remonte reikėjo mašiną naudoti kaip greitąjai pagelbai, buvome atsidūrę tokioj katastrofiškoj padėty nieko blogo negalvodami ėmėmę ir apmokėjomę už mašinos remontą natura”, – dėstė finansininkas.

Jis kaip ir vyr. gydytojas tikino, kad minkštojo inventoriaus trūkumas „susidarė tik dėl vagių”.

„Iš akto ir dokumentų matyti, kad aš sau jokios asmeniškos naudos neturėjau ir tikrai jokių pasisavinimų ir toliau nenoriu daryti kaip kad nedariau iki šiolei”, – savo pasiaiškinimą baigė M. Barkauskas.


    2022-06-11

    Vienas komentaras apie “Ligoninė – remontuojamose patalpose ir be personalo”

    1. AvatarAlgis (IP: 88.119.197.39)

      Idomi musu miestonistorija

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt