Paprasti mirtingieji, gyvenantys daugiabučiuose, neišvengiamai savo ar aplinkiniuose kiemuose susiduria su tam tikros socialinės grupės atstovais, mėgstančiais įrodinėti savo vertę žeminant kitus, ar pasirodant, kiek gali išgerti iš paskutinės pašalpos ar Anglijos glūdumos čikenfektoryje uždirbtų pinigų.

Ir, mielieji, humaniškumą ir atjautą čia jau padedu į šalį. Kiek leisi, tokie tiek ir šiks tau ant galvos. Neduokdie, į jų klausimą, gautą tiesiog einant pro šalį savais reikalais, atsakysi kitaip, nei alkoholio pagalba perkreiptas jų snukelis nori, atsigulsi šalia bordiūro ką tik sutvarkytame Rumpiškės kvartale. Gal ir faina, sakykit, ką norit, vis tiek maloniau prie naujo. Ir tada jau jokie tavo diplomai nesuminkštins to kritimo.

Viena vertus, juk ari, dirbi naktines pamainas, gyveni su dar penkiais bendro likimo draugais viename dešimties kvadratų kambaryje, kad grįžęs galėtum „atskleisti save” per BMW gale įstatytą sub’ą su radiatoriaus trankymo ir kačių rujos garsais per visą kiemą, naujutėlaičiais adidasais ir alkoholio buteliu rankoje, kai akytės jau žiūri į skirtingas puses. Pamiršau svarbiausią dekoro elementą – kaip gi be puošmenos -nu kvailu snukeliu žiūrinčios/-ių į visus ir temokančios tik šypsotis buvimo? Nu nebent tik rimti bachūrai tą vakarą.

Yra jutūbėj toks Easterno kanalas, smagiai pašiepiantis šią „kultūrą”. Y kartos atstovai turėtų suprasti.

Šitų pastraipų autorė augo laukiniais devyniasdešimtaisiais, lankė Sendvario tuo metu vidurinę, vėliau – pagrindinę, mokyklą, kur kas antra paauglė jau buvusi nėščia, o paskui, kaip tikra „dūchė” perėjo mokytis į gimnaziją. Kadangi motulė gamta pagailėjo maždaug visko, mokyklos laikai buvo sunkoki. Sakoma, išlieka tik stipriausieji. Meninis nukrypimas arba išvada: testas neišlaikytas, gavus antrą šansą – griauti iki pamatų ir pamatus su buldozeriu išarti.

P. S. O skaudžiausia ir abydniausia, kad tokie veikėjai, įkvėpti savo tėvų, brolių ar kitų aplinkinių pavyzdžių, pradeda savo pasirodymus jau ankstyvoje mokykloje, kai tas jaunasis „Tabula Rasa”, toks mažas apvalus besuoprotukas, tiesiog eina į valgyklą nusipirkti Bingo ar Cheetos ir pats nepajunta, jog jį jau kažkas spardo ar bando nuo tos gražios raudonos Kalėdų senio kepurės nuplėšti tą baltą pūkuotą bumbulą. Matot, tam visgi gali būti ir tikrai rimtų priežasčių: atlėpusios ausys, per didelė nosis, tėvų neturėjimas, esi storas ar per kūdas, turi apgamą ant veido, nemoki žiūrėti, neduokdie, dar esi su akiniais! Vienžo, tampi kažkieno nepasitenkinimo savo gyvenimu atpirkimo auka iki minimum 9 klasės, kai išeini mokytis į gimnaziją. Kai supranti, kad ir laikomoje „prestižine” Klaipėdos gimnazijoje panašūs dalykai tavęs nepaleidžia ir meldi Visatą, kad tie 4 metai praeitų kuo greičiau.

Bėga laikas ir jaunasis tabularasiukas (tik jau nebe) užauga, pradeda gerti antidepresantus, kloja pinigus už psichoterapiją. O aktoriai, rengę pasirodymus mokykloje, geriausiu atveju gyvena kažkur anglijose ar ispanijose ir skuba išsimiegoti iki kitos naktinės bei su nekantrumu laukia tų poros vasaros savaičių gimtinėje, kai bus ežeriukas, mergikės ir mašinikės. Kitu atveju tie aktriosai tavęs net neprisimena, nes jau tuoj 20 val., tad tenka greitai linguoti iki „Norfos” rašalo nusipirkti iš vaikų pašalpos pinigų.

P. P. S. Tai čia buvo apie patyčias mokykloje ir kas dar galvelėje išlieka sulaukus Jėzaus metų.