Vaikų namuose – šąlantys ir nei dantų šepetukų, nei dantų miltelių neturintys vaikai, daliai kurių tenka viengulėse lovose gulėti po du. Per vienuolika mėnesį mieste sulaikyta beveik 200 valkatavusių mažųjų klaipėdiečių. Mokyklos – nepritaikytose jų veiklai pastatuose.

Tokias 1949-ųjų uostamiesčio švietimo realijas liudija tų metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Mažuosius – į visą parą veikiantį lopšelį

1949-ųjų sausio viduryje, vykdydamas Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1948-ųjų gruodžio 21 d. priimtą nutarimą, VK nusprendė Švietimo ministerijai perduoti Mokytojų seminarijos pastatą S. Nėries g. 12 su jam priklausančiu sklypu.

Kartu šiuo sprendimu seminarijos direktorius buvo įpareigotas per 1949 metus pilnai atstatyti šį pastatą.

Buvusios Klaipėdos mokytojų seminarijos, Klaipėdos krašto pedagoginio instituto pastatas jau po rekonstrukcijos 1952-aisiais. 1945 m. jame buvo įkurta rusų gimnazija, 1946 m. – mokykla-internatas. Tais pačiais metais 1946 m. čia buvo įsteigta Mokytojų seminarija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tą pačią dieną VK, reaguodamas į „dirbančiųjų prašymus”, priėmė sprendimą mieste atidaryti visą parą veikiantį vaikų lopšelį.

Šiame sprendime nurodoma, kad tuo metu Klaipėdoje iš viso buvo trys vaikų lopšeliai. Įstaigai Nr. 1 1949-iesiems buvo numatyta 80 lovų, lopšeliui Nr. 2 – 40, nustatant, kad metų gale jų skaičius padidės iki 50, o visą parą turėjęs dirbti lopšelis Nr. 3 turėjo startuoti su 30 lovų, metų gale jų skaičių buvo nurodyta padidinti iki pusšimčio.

Klaipėdos vaikų lopšelio Nr. 1 vedėja Pimpytė su savo auklėtiniais užsiėmimo kieme metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Visą parą veikiantį lopšelį buvo numatyta įkurdinti iš Jūrų prekybos uosto perimame pastate Maksimo Gorkio (dabar – Liepų) g. 4.

Miesto sveikatos skyriaus vedėjui drg. Potlatovui VK nurodė nedelsiant perimti minėtąjį namą ir organizuoti jo remonto darbus, kad lopšelis jame būtų atidarytas po mėnesio.

Vaikų namai – be dantų šepetėlių

Baigiantis 1949-ųjų vasariui VK priėmė sprendimą ir dėl vaikų namų darbo. Pagal tuometę tradiciją pirmiausiai konstatuota, jog paskutiniuoju metu šios įstaigos darbas „ženkliai pagerėjo”: vaikai gerai aprengti ir apauti; įstaigos sanitarinė būklė gera; nefiksuota infekcinių ir kitų ligų; gerai šildomos patalpos; ugdomoji veikla vykdyta „reikiamoje aukštumoje” – veikė dailės būreliai, gerai vykdyti pionierių užsiėmimai.

Užbaigus šiuos pagyrimus imtis vardinti trūkumai: auklėtiniai neturėjo dantų šepetėlių ir dantų miltelių; prie lovų nebuvo spintelių; blogai vyko darbas su kadrais; blogai formintos asmeninės darbuotojų bylos; neišgyvendintas giminių įdarbinimas.

Sprendimu VK įpareigojo vaikų namų direktorių drg. Kovrikovą auklėtinius maitinti keturis kartus per dieną ir nepriimti į darbą piliečių, nepateikiančių reikiamų dokumentų. O atitinkamos institucijoms buvo nurodyta atlikti įstaigos dokumentų ir kadrų revizijas.

Tačiau ranka rašytoje lietuviškoje sprendimo projekto versijoje faktinės aplinkybės skyrėsi. Joje buvo nurodyta, kad patalpos yra nešildomos, kad už maitinimui skiriamus 9,27 rb būtų galima auklėtinius maitinti keturis kartus per dieną, bet tai daroma tik tris kartus – į mokyklą eidavę vaikai negaudavo priešpiečių. Vaikų namai turėjo dvi karves, kurios buvo prižiūrimos prastai ir dėl to duodavo labai mažai pieno, o ir „tas nešvariai melžtas”.

„Nevisi auklėtojai turi planus, o jei ir turi, tai juose rasta labai daug gramatinių klaidų, kas rodo kad kai kurie auklėtojai yra mažai raštingi. <…> Auklėtojų etatai neužpildyti. Auklėtojų turi būti 6, o yra 5, vietoje auklėtojos dirba siuvėja. Literatūra uždaryta sandėlyje. Biblioteka neegzistuoja. Raudonasis kampelis nejaukus ir blogai apyformintas. Priimant tarnautojus nėra užpildomi kadrų lapai nei autobiografijos. Pavyzdžiui, medžiaginio sandėlio vedėja Nazarova turi savo žinioje medžiagų ant 3000 rb, o jos anketa tuščia, ir jeigu Nazarova pabėgtų, dir. Kovrikovas nežinotų kur jos ieškoti. Bendrai drg. Kovrikovas priima žmones į darbą, bet kokie žmonės jį apsupa, jis nežino”, – buvo rašoma sprendimo projekte.

Rugsėjo pradžioje vaikų namai ir vėl atsidūrė VK dėmesio centre. Tada priimtame sprendime paisant tradicijos buvo rasta ir ženklų, liudijusių darbo pagerėjimą, ir trūkumų.

„Patalpos sanitariniu atžvilgiu yra patenkinamos būklės. Kokybiškai išdažytos vidinės patalpos, pertvarkytos krosnys, miegamuosiuose įrengta ventiliacija, patalpos tapo švaresnės ir jaukesnės. Yra spintelės, atskiros lovos, skirtos 100 žmonių. Nebuvo infekcinių susirgimų. Izoliatorius atitinka medicininius reikalavimus. Daugiau turima viršutinių ir apatinių drabužių komplektų ir patalynės. Vaikai vasarą leisdavo laiką vasarnamyje prie jūros Melnragėje, jie maitinami keturis kartus per dieną, yra sustiprėję, sveiki. Geriau veikė pionierių organizacija: surengtos ekskursijos į įmones „Aušra” ir „Artojas”, į Rygą, susitikta su Pavenčių vaikų namų auklėtiniais”, – sprendime vardinti pasiekimai.

Tačiau trūkumų rasta daugiau. Pirmiausia konstatuota, jog vaikų namai yra perpildyti – juose buvo 107 vaikai, nors vietų tik 100, tad dalis auklėtinių turėjo miegoti lovoje dviese. Kai kurie mokytojais dirbę asmenys neturėjo pedagoginio išsilavinimo ir patirties, o tai lėmė ne tik prastus mokymosi rezultatus, bet ir žemą idėjinį-politinį-kultūrinį auklėtinių lygį.

„Visiškai nėra muzikos instrumentų, mažai skiriama dėmesio sportui, kieme nėra žaidimo aikštelių, nėra darbinio ugdymo. Daugiau nei 10 dienų nebuvo medicinos sesers. Priskirtas vaikų namams gydytojas Petlejevas medicinines apžiūras vykdo nereguliariai. Trūksta 25 žieminių paltų ir kepurių, šimto pirštinių. Biblioteka – per menka, joje tik 200 knygų”, – dėstė VK savo sprendime.

Ir nurodė Švietimo skyriui per keturias dienas vietoje nekvalifikuotų pedagogų vaikų namuose įdarbinti turinčius atitinkamą išsilavinimą; Sveikatos skyriui – skirti įstaigai kvalifikuotą medicinos seserį; vaikų namų direktoriui – neviršyti auklėtinių normos, ne rečiau kaip kartą per mėnesį rengti pasitarimus su pedagogais politinėmis ir metodologinėmis temomis, nedelsiant organizuoti darbinio ugdymo būrelius: siuvimo, sukirpimo, kulinarijos mergaitėms, o berniukams – knygų įrišimo, medžio drožinėjimo, batsiuvystės. Taip pat direktorius buvo įpareigotas rengti muzikinius, dainavimo, piešimo, fizinio lavinimo užsiėmimus, o turinčiuosius ypatingų muzikinių gebėjimų auklėtinius nukreipti į specialias mokyklas. Nurodyta ir iš vaikų namų kiemo pašalinti karves bei ištaisyti visus kitus nurodytus trūkumus.

Šis sprendimas taip pat liudijo, kad dar ne visi vaikų namų auklėtiniai buvo aprūpinti dantų šepetukais ir dantų milteliais.

Kitame iš tų metų lapkričio VK sprendimų paminėta, kad vaikų namai tuo metu buvo įsikūrę name Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 18.

Vaikams – jokio alkoholio ir rūkalų

Rūpinosi 1949-aisiais VK ir tinkamai neprižiūrimais, bet tėvus turėjusiais vaikais. Lapkritį jis priėmė sprendimą, kuriuo uždraudė kino, teatro ir pasilinksminimo įstaigoms po 21 val. priimti 16 metų neturinčius vaikus, prekybinėms organizacijoms – parduoti vaikams ir paaugliams alkoholinius gėrimus ir rūkalus, o restoranams – neįsileisti jaunųjų klaipėdiečių. Tėvams buvo nurodyta, kad jų vaikai ir paaugliai neprekiautų turguose ir gatvėse.

Už šių dviejų metų laikotarpiui numatytų draudimų nepaisymą buvo numatyta 100 rublių bauda arba priverčiamieji darbai iki 30 dienų.

Kitame VK sprendime buvo rašoma, kad nuo 1949-ųjų pradžios iki lapkričio mieste buvo sulaikyti 192 valkatavę vaikai, iš kurių 36 buvo nukreipti į fabrikinio mokymo mokyklas, 26-ių iš jų tėvams buvo paskirtos baudos.

Reaguojant į tokią padėti buvo sukurta speciali komisija kovai su vaikų valkatavimu, turėjusi parengti konkrečias priemones bei per mėnesį aplankyti visus tokius jaunuosius klaipėdiečius. Taip pat buvo numatyta, kad vaikų namus šefuojančiomis organizacijomis taps Celiuliozės ir popieriaus kombinatas bei „Trinyčių” fabrikas.

O Švietimo skyrius ir Namų valdybos buvo įpareigotos iki gruodžio atnaujinti tėvų komitetų veiklą, ten kur jų nebuvo – sukurti bei suskaičiuoti visus valkataujančius vaikus.

Mokyklos – nepritaikytuose pastatuose

Kovo viduryje VK, „priimdamas domėn tai, kad Klaipėdos mieste pradinių mokyklų ne visi pastatai yra pritaikinti mokyklos darbui ko išdavoje negalima patalpinti į vieną klasę 45 mokinių” priėmė sprendimą dėl pradinių mokyklų klasių komplektų skaičiaus padidinimo.

Mokytoja A. Kučinskaitė su auklėtiniais pamokoje Klaipėdos VIII vidurinėje mokykloje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jame taip pat buvo konstatuota, kad miesto pakraštyje buvusiose pradinėse mokyklose Nr. 6, 7, 10, 11, 13, 14 ir 15 mokinių skaičius buvo mažesnis nei nustatytas normatyvas, o pradinėse mokyklose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 8 jis viršijo normas.

Tad VK nusprendė atgaline data, nuo 1949-ųjų pradžios, pradinėse miesto mokyklose komplektų skaičių padidinti nuo 120 iki 123 ir skirti atitinkamą finansavimą mokytojų atlyginimams.

O balandžio pradžioje VK nusprendė Jono Biliūno (dabar – Galinio Pylimo) gatvėje skirti 1 hektaro ploto sklypą 400 mokinius turėsiančios talpinti pradinės mokyklos statybai. Kartu vyriausiajam miesto architektui Albertui Cibui buvo nurodyta nustatyti tikslias sklypo ribas, o Švietimo skyriui – sudaryti sutartį dėl tokios mokyklos projektavimo.

3-oji vidurinė mokykla ant pylimo, išlikusio Klaipėdos gynybinės sistemos pylimų fragmento, tuometinėje J. Biliūno gatvėje buvo pastatyta 1950–1952 metais. Dabar tai Žaliakalnio gimnazija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Liepą Švietimo skyrius gavo dar vieną darbą – jam VK perdavė pusiau sugriautą mokyklą Šiaurės rato (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno) gatvėje (tarpukariu buvusi Respublikos pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla, dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetas). Sprendimas buvo motyvuotas „aštriu pradinėms mokykloms reikalingų patalpų trūkumu”.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Švietimo skyriaus vedėjui drg. Baranauskui buvo nurodyta nedelsiant pradėti rengti projektą, kad šiame pastate būtų galima įkurdinti pradinę mokyklą. Tam buvo paskirta 20 tūkst. rublių iš miesto biudžeto perviršio.

Lėšų šiems darbams VK prašė iš Lietuvos TSR Ministrų tarybos ir tikėjosi, kad ji įpareigos Švietimo ministeriją tokias statybas įtraukti į 1950-ųjų planus.

Mokyklos atstatymo darbai prasidėjo pagal planą. 1950-ųjų nuotraukoje iš dešinės: statybos valdybos viršininkas V. Jurevičius, V. Balčiūnas ir Z. Greičius – gamybinę praktiką atliekantys studentai iš Kauno universiteto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Rugsėjo 13-ąją VK, įgyvendindamas Ministrų tarybos nutarimą ir Švietimo ministerijos įsakymą, kad būtų užtikrintas „visuotinis septynerių metų mokymo įvedimas miesto vietovėse” pertvarkė Klaipėdos mokyklų tinklą – likvidavo kai kurias pradines mokyklas, pertvarkydamas jas į septynmetes.

Taip pat šiuo sprendimu Švietimo skyrius buvo įpareigotas 1949-1950 metais atidaryti aštuonias „mažaraščių – beraščių apmokymo” grupes.

O gruodžio pradžioje VK bandė spręsti dar vieną švietimo sektoriaus problemą – mokyklose itin prastai buvo kuriamas bufetų tinklas. Dėl to Gostorgui, Torgmontrasui ir Trečiajam geležinkelio darbuotojų aprūpinimo skyriui buvo nurodyta per keturias dienas atidaryti bufetus jiems priskirtose mokyklose.

Beje, geresnio maitinimosi dar tų metų vasarį norėjo ir mokytojai, kurių pageidavimus savo raštu VK pirmininkui ištransliavo Švietimo skyriaus vedėjas.