Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šios savaitės pradžioje pažadėjo pagalbą „Ukrainos kolegoms”, nustatant sprogimo Kremenčuko miesto centre veikusiame prekybos centre priežastis.

Birželio 27 d. ukrainiečiai paskelbė, kad rusų gamybos raketa (jos pradėtos gaminti dar 1958 m.) pataikė į taikaus Kremenčuko miesto prekybos centrą „Amstor”, kuriame, pasak Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio, prieš ataką buvo apie 1000 žmonių, tačiau diduma jų po oro pavojaus signalų spėjo palikti prekybvietę. Žuvusiųjų dabar – apie dvi dešimtys, sužeistųjų – keliskart daugiau.

Rusijos propagandos kanalai ta proga pranešė, esą Rusijos tolimojo veikimo bombonešiai Tu-22 paleido raketas iš Rusijos teritorijos ir sunaikino svarbius ukriniečių karinius objektus, o sprogimas „Amstor” įvyko dėl ukrainiečių kariškių neatsargumo (detonavo ten laikyti sprogmenys) arba kitų priežasčių.

TELEGRAM/V_ZELENSKIY_OFFICIAL nuotr.

Prie rusiškos propagandos cinizmo ir atviro Rusijos diplomatijos šefo melo per paskutinius dešimtį metų esame įpratę. Ypač prie gebėjimų objektyvią tikrovę paversti melu ir atvirkščiai. Tačiau dar 2014 m., po Ukrainos Krypo pusiasalio aneksijos ir separatizmo kurstymo šalies Rytuose, atsiradęs memas iš rusiškos frazės „их-там-нет” (liet. jų ten nėra), aiškinęs, kad separatistiniuose Donbaso ir Luhansko regionuose nedalyvavo Rusijos kariuomenė – tebuvo it nekaltų vaikų žaidimas.

Vėliau – 2015-aisiais – kada virš minėtų regionų separatistai numušė Malaizijos lainerį „Boeing- 777” su beveik trimis šimtais žmonių, Maskvos reakcija buvo panaši. Kaip ir mėginimai Britų salose radioaktyviuoju poloniu bei uždraustų cheminių ginklų registre buvusia medžiaga „Novičok” nužudyti rusų disidentus.

Šiais metais, pasiklausius p. Lavrovo, imsi abejoti, ar iš tikrųjų prieš Ukrainą karą pradėjo Maskva. O gal tik jos mimikrija. Arba išvis neaišku, kas.

Didumos Vakarų šalių lyderių tokiu Kremliaus aiškinimus iki šiol priėmė gan ramiai, kaip politinę poziciją. Tačiau dabar situacija ėmė keiti iš esmės.

Norintys matyti aiškiai įžvelgia, jog tai, ką p. Putinas išdarinėja Ukrainoje, tai jis darys – degins, sprogdins, žudys, prievartaus bei kankins – ir kitur, kur tik jo kariauna bus pajėgi nužygiuoti, nepaisant Europos Sąjungos ir NATO ribų. Jei tik Ukraina neišlaikys šios š. m. vasario 24 d. ją užgriuvusios misijos apginti Vakarus ir naštos.

Galbūt dėl to Vakaruose pamažu nyksta keista logika, esą ukrainiečiai vardan taikos turėtų sumažinti ambicijas ir susitaikyti su teritorijų praradimais, kad tik p. Putinas nusiramintų ir galbūt numirtų. Vis labiau skamba pareiškimai, esą Vakarų šalių pareiga yra remti Ukrainą tiek, kad tos paramos užtektų ligi pergalės. Tokios, kokią ją įsivaizduoja ukrainiečiai.

Tačiau jau dabar kyla klausimų dėl Vakarų galimybių padėti. Gal tik Lenkija, pamindama savo nuosavą interesą labiau už kitas šalis, beatodairiškai atidavė Ukrainos kariuomenei karinę techniką ne iš ilgalaikio saugojimo sandėlių, o iš veikiančios kariuomenės. Kitos šalys – mažiau ryžtingos.

Paaiškėjo, kad Ukrainai reikalingą ginkluotę dar būtina pagaminti. Kai kurių ginkluotės rūšių, kurio yra pažadėtos Kijivui, neturi ir ta pati Vokietijos kariuomenė – „Bundeswehr’as”. Panaši padėtis Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos kariuomenėse, nekalbant apie Rytų ir Vidurio Europos šalis.

XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs globalus Rytų ir Vakarų nusiginklavimo procesas NATO paliko apgailėtinos būsenos. Nors iš idėjos, turėjo būti paritetinis. Vakarai nusiginklavo daug entuziastingiau už savo kontrpartnerius, tarsi šventai įtikėję amerikiečių filosofo Franciso Fukuyamos „Istorijos pabaiga”.

Dabar jau vykstančiame NATO viršūnių susitikime svarstoma, kad galbūt bloko šalių kariškių skaičių vertėtų padidinti iki tokių rodiklių, kokių būta dar prieš sugriūnant Berlyno sienai. Tačiau šitai padaryti nežmoniškai sunku, o be lemiamo amerikiečių indėlio – beveik neįmanoma.