Knygynuose galima rasti gana daug ir įvairių militaristinės tematikos leidinių, tačiau absoliuti dauguma jų yra į lietuvių kalbą išversti ir gerokai senstelėję užsienio autorių kūriniai. Lietuvių autorių knygų apie Antrąjį pasaulinį karą beveik nėra, galime prisiminti nebent Roberto Petrausko trilogiją ir Antano Verkelio „Kas sudegino Vilnių“.

Ir štai mūsų rankose dar spaustuvės dažais kvepianti lietuvių autorių Antrojo pasaulinio karo tematikos knyga. Ir ne šiaip „knyga apie karą“, solidus darbas, kuriame tyrinėjami 1944 metų pabaigos – 1945 metų pradžios mūšiai Klaipėdos apylinkėse. Tai Mindaugo Milinio ir Antano Verkelio knyga „Mėmelio šturmo blefas“.

Kaina šiek tiek kandžiojasi, tačiau tam yra pateisinamos priežastys – netipiškas albumą primenantis formatas, kreidinis popierius, daug itin geros kokybės iliustracijų.

Būsiu atviras ir stačiokiškas – išankstinė nuomonė apie šią knygą buvo skeptiška. Tačiau ją perskaičius visi mano lūkesčiai buvo pranokti. Tokio lygio tyrinėjimo apie mūšius Lietuvoje (nei rusiškai, nei lietuviškai) nesu skaitęs.

Leidinys skirtas tiek „plačiajam skaitytojų ratui“, tiek karo istorijos žinovams ir specialistams. Eiliniam skaitytojui skaityti tekstą palengvina žemėlapiai ir schemos, be kurių būtų sudėtinga suprasti kur kas puolė, ir kur kas traukėsi. Specialistų akis traukia nuorodos į pačius įvairiausius ir pakankamai solidžius informacijos šaltinius. Net pačiam priekabiausiam kritikui reiktų gerokai pavargti norint prie kažko „prisikabinti“.

Žiupsnelis pastabų. Taip, žemėlapiai ir schemos palengvina skaitymą, o be nuotraukų tekstas būtų sausokas, tačiau vartant puslapius kartais susidaro įspūdis, kad tekstas paskęsta iliustracijų gausoje. Kita vertus, kartais geriau daugiau, nei šiek tiek per mažai.

Nuorodos į informacijos šaltinius. Cituojamas knygas autoriai tikriausiai rado viešose ar privačiose bibliotekose. Dokumentus iš NARA (National Archives and Records Administration) gali parsisiųsti kiekvienas norintis, žinoma, tai kainuoja. Tikriausiai autoriai būtent taip ir darė. Tačiau visai kitaip yra su dokumentais, esančiais CAMO (ЦАМО – Центральный архив Министерства обороны Российской Федерации). Šis archyvas turi Rusijos Federacijos ginkluotojų pajėgų dalinio statusą, todėl savaime suprantama, kad į jį patekti užsieniečiui – misija neįmanoma. Todėl ir knygos autoriai tame archyve tikrai nebuvo, dulkių nuo sovietinių dokumentų nepūtė. O cituojamus dokumentus jie, net neabejoju, rado rusiškame portale pamyat-naroda. Nematau tame nieko smerktino, tačiau tai reikėjo paminėti.

Tyrinėdamas praeities įvykius istorikas turėtų būti maksimaliai neutralus, kaip koks sporto varžybų komentatorius pasakodamas apie įvykius aikštelėje. Šiuo atveju veiksmas vyksta „mūsų aikštelėje“, bet varžosi dvi mums svetimos komandos. Autorių teisė, kokią poziciją, vertinant istorinius įvykius, pasirinkti. Nesutinkantys su jų pozicija, gali padaryti kitą tyrimą ir, pagal pateikiamą informaciją, padaryti kitas išvadas, pateikti visiškai kitokius teiginius apie vieną ar kitą epizodą. Juk tik ginčuose priartėjama prie tiesos.

Išvada. Knyga verta sumokėtų pinigų, ji tikrai papuoštų istorijos mėgėjo biblioteką. Rekomenduoju.