„Jei prekybinė politika nesikeis, „veltui bus svajoti apie Didžiosios Lietuvos ir Mažosios susijungimą ir apie tikrąjį išėjimą į juras”, – 1922-ųjų vasarą Lietuvos valdžią perspėjo įžvalgūs verslininkas kartu su žinomu to meto ekonomistu.

Apie šį ir kitus šiuo metu Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus to meto dokumentus toliau pasakoja dar vienas ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinys.

Siūlė galvoti tik apie dalį uosto

1922-ųjų kovą Lietuvos atstovas Klaipėdos kraštui Jonas Žilius rašte užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui pristatė savo pokalbių su čia verslavusiu grafu Aleksandru Tiškevičiumi ir aktyviu lietuvininku Mikeliu Reidžiu detales.

Anot grafo, kadangi Klaipėdos klausimas esąs labai komplikuotas („daugelis kaimynų jame esą užinteresuoti”), geriausia išeitis Lietuvai būtų pirkti čia sklypą uostui, kad turėtų savo sandėlius, prijungtų geležinkelį.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Panašią nuomonę Lietuvos atstovui dėstė ir M. Reidys, kuris Kaukėnuose turėjo malūną, kaip Prūsų Lietuvos tautinės tarybos narys buvo pasirašęs Tilžės aktą.

„Pasimačiau su Reidžiu, puslietuviu, nariu Direktoriumo. Sakė: „Sautarvė, rodos ir Anglai, nėra nusistatę, kad Klaipėdą jungti prie Lietuvos. Taigi būsiančiose derybose reikėtų Lietuviams išsiderėti plotą žemės, kur galėtų įtaisyti savo exterritorialinį uostą, privesti prie jo savo exterritorialinį geležinkelį (kaip Mandžiūrijoj), turėtu savo sargybą, karius. Tas, esą, sutiktų su Santarvės nusistatymu, kuri Klaipėdos Kraštą atskyrė nuo Vokietijos tam, kad Lietuvai būtų užgarantuotas uostas. Tokį exterritorialinį priėjimą prie Jūros, Santarvė, rodosi, noviai Lietuvai užgarantuotų.” Matyti, kad prie šito eina dabartinė Klaipėdos Krašto valdžių ir Lenkų politika”, – rašė J. Žilius.

Prarasta daug laiko

Tų pačių metų birželį į užsienio reikalų ministrą raštu kreipėsi laikinasis Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos atstovas Klaipėdos kraštui Vytautas Petrulis, kuris po poros mėnesių tapo šios ministerijos vadovu, ir Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugijos pirmininkas Martynas Reišys. Jie dėstė, kaip reikėtų pakeisti Lietuvos politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu, nes ji iki tol esą davė tik žalingus rezultatus.

Martynas Reišys ir Vytautas Petrulis. mle.lt ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Jau treti metai, kaip Klaipėdos Kraštas atskirtas nuo Vokietijos. Ir treti metai Klaipėdos Krašto Vokiečiai gavę iš okupantų-prancuzų valdžią į savo rankas su dideliu jėgų įtempimu veikia, kad Klaipėdos Kraštą kaip nors išsaugojus nuo priglaudimo prie Lietuvos. Reikia pripažinti, kad tas Klaipėdos nuo Lietuvos tolinimo darbas varomas Vokiečių ir Prancūzų intensyviai ir labai sumaniai. Tas darbas tuo ypač jiems sekasi, kad Lietuva ne tik mažai Klaipėdos vokiečių ir okupantų veikimui priešveikia, bet savo nesąmoninga ekonomine politika Klaipėdos freištatininkus tik stiprina, o Klaipėdos Lietuvius jųjų tautinėj ir politinėj kovoj su germanizatoriais vargu ar dešimtoj daly tepalaiko, kaip turėtų palaikyti”, – rašė rašto autoriai.

Anot jų, prieš karą prekybos atžvilgiu vienu vargingiausių Vokietijos miestu buvusi Klaipėda po atskyrimo nuo Vokietijos netruko pajusti „vietoj kietos sienos su Rusija, liauną ir lengvai praeinamą sieną su Lietuva” ir suprato, kad dėl to gali „pradėti gyventi pilnu gyvenimu ir vieną kartą išsigydyti iš ekonominės nevrastėnijos”.

„Klaipėdos Kraštas, nuo karo neikiek beveik nenukentėjęs, ir po atskirimo tebesinaudojus net ekonominiu Vokietijos prielankumu pasidarė žymiu tarpininku-pirkliu tarp agrarės Lietuvos, ėmusios atsistatynėti po karo, ir pristigusiųjų po karo žaliosios medžiagos pramoningųjų vakarų. Ilga su Lietuva siena, silpnas josios iš Lietuvos pusės saugojimas davė galimybės Klaipėdos pirkliams ir šmugeliantams šalia nemažos legalės prekybos su Lietuva išvystyti su Lietuva didelę ir nelegalę prekybą. Štai jau kelinti metai, kaip Klaipėda slaptai gabena Lietuvon be muito, ir akcyžės alkogolį, rukimo dalykus, manufakturą ir kt., o iš Lietuvos, šalia legaliai vežamo miško ir kt. žalios medžiagos, veža slaptai linus, sėmenis, gyvulius ir kt. Visa tai duoda Klaipėdos Kraštui kaipo tokiam geras ekonominio gyvavimo sąlygas, o krašto iždui pajamų taip, kad Klaipėdos vokiečiai inspiruojami, matyt, ir iš anapus Nemuno, prancuzams laiminant, varo tokią smarkią akciją prieš dėjimasi su Lietuva. Dabar dalykai taip toli nuėjo, kad freištato idėja iš tikro vokiečių masėse yra populeri, nes viršūnės rodo „nesugriaunamus” ekonominiai-finansinius argumentus už tai, kad Klaipėdos kraštas gali puikiai gyvuoti kaipo Freistaat”, – rašė V. Petrulis ir M. Reišys.

Jie siūlė Lietuvos ekonominę politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu „visiškai peržiūrėti ir experimentaliai išrodyti, kad Klaipėda-Freistaatas nėra galimas dalykas”.

„Tas experimentalis išrodymas, žinoma, pareikalaus iš Lietuvos nemažo jiegų įtempimo ir iššauks, beabėjo, iš Klaipėdos pirklių ir pramoninkų didelių protestų. Darant tą experimentą, sakysim, prieš pusantrų metų, kuomet tik Klaipėdos vokiečiai iškėlė Freistaato obalsį, tas experimentas būtu buvę atlikti kur kas lengviau ir greičiau. Kad ir praleista iš Lietuvos pusės nuo to laiko daug gerų galimybių, dabar rodos atėjo didžiausias laikas padaryti tą experimentą”, – rašoma šiame rašte.

Anot jo autorių, tiek legali, tiek ir nelegali prekyba su kraštu turėjo būti sumažinta iki minimumo, o su Klaipėdos krašto firmomis, kurios palaikė freištato idėją ir visiškai nutraukta. Jie taip pat siūlė, kad tokios politikos įgyvendinimu užsiimtų vienas centras – Lietuvos atstovybėje Klaipėdoje įsteigtas Prekybos skyrius. Visos klaipėdietiškos firmos eksporto klausimais pirmiausia turėtų kreiptis į šį skyrių ir tik jam davus teigiamą išvadą procesas toliau galėtų vykti Kaune. Tokia tvarka esą padėtų eliminuoti spragą, kai tokios firmos Kaune pasinaudodamos „įvairiomis įtakomis” iš privačių asmenų pirkdavosi eksporto leidimus. Esą įvedus tokia tvarką „nebebutu ant kiekvieno žingsnio atsitikimų, kai klaipėdiškių firmų savininkai, kurie čia yra didžiausi Lietuvos priešininkai, nuvažiavę Kaunan ir pasakę keletu saldžių žodžių Lietuvos adresu, gautų įvairių leidimų”.

Pirmiausia siūlyta leidimus išduoti tokio skyriaus rekomendacijas gavusioms Klaipėdos krašto lietuvių firmoms ir tik vėliau kitataučių valdomoms bendrovėms, jei jos „yra šalininkės dėjimosi su Lietuva arba ištikro laikosi neutraliai Klaipėdos krašto Lietuvių kovoje su germanizacija ir Lietuvos Valstybės Idėjos kovoj su Klaipėdos vokiečių ir prancuzų Freistaato Idėja”.

„Su nelegaliu importu Lietuvon reikėtų kovai įtempti visas pajiegas iš Lietuvos vidaus: kuo stipriausia apstatyti Lietuvos pasienį su Klaipėdos Kraštu, įvesti didžiausias bausmes kontrabandistams ir jų sėbrams iš mūsų parubėžinės sargybos ir muitinių. Galop galima, būtu nekuriam laikui, mėnesiui ar net keliems, visai uždaryti Lietuvos muitines pasieny su Klaipėdos Kraštu ir nebepriimti iš Klaipėdos Krašto jokių importuojamųjų prekių, motyvuojan tą žygį, pav., kad ir tų muitinių perorganizavimo reikalingumu”, – rašė V. Petrulis ir M. Reišys.

Anot jų, jei prekybinė politika nesikeis, „veltui bus svajoti apie Didžiosios Lietuvos ir Mažosios susijungimą ir apie tikrąjį išėjimą į juras”.

Netruko atsirasti deficitas

Lietuvos politikams įsiklausius į tokias įžvalgas ir pradėjus taikyti ekonominius suvaržymus Klaipėdos kraštui, netruko pasirodyti pirmieji rezultatai. Liepos viduryje užsienio reikalų ministrui siųstame pranešime J. Žilius jau informavo, kad krašto Finansų komisija vykusio posėdžio metu paaiškėjo, jog per pastaruosius tris mėnesius susidarė 5 milijonų markių deficitas.

„Beabejo, suvaržymas sienos daug prisideda prie jų deficito didėjimo”, – konstatavo Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Po savaitės kitame savo pranešime jis dėstė, kad Klaipėdos krašto valdžia nori gauti teisę jos laivams kursuoti Nemunu iki Kauno ir grasino, jog negavus tokio leidimo neleis Lietuvos laivų į Klaipėdą.

„Musų laivai Klaipėdos Kraštan neina; retai kada su ekskursijomis. Jų grąsinimas tat nebaugus mums”, – rašė J. Žilius.

Po mėnesio jis jau pranešė užsienio reikalų ministrui, kad krašto vyriausiasis komisaras Gabriel Jean Petisné, sužinojęs, jog premjeras Ernestas Galvanauskas lankysis Palangoje, žodžiu, o kitą dieną ir raštu jį informavo, jog norėtų arba Palangoje arba Klaipėdoje susitikti su Lietuvos Vyriausybės vadovu, „kad galima būtų laikyti prirengiamąjį pasikalbėjimą dėl pirkliškų derybų”.