Šarūnas Sauka, Vitas Luckus, Marija Teresė Rožanskaitė, Jurgis Mačiūnas, Antanas Sutkus, Adomas Danusevičius, Vita Opolskytė, Dr. Gora Parasit, Alfredo Jaar, Patricija Jurkšaitytė… Šių ir dar daugelio kitų Lietuvos ir pasaulio vizualiojo meno korifėjų bei jaunųjų, bet jau spėjusių išgarsėti menininkų darbai nuo gegužės iki liepos 10 d. eksponuojami Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose parodoje „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“.

Priešais kūrinius įrengtose kabinose skamba jiems dedikuoti garso takeliai, kurių autoriai – Arturas Bumšteinas, „Freaks on Floor“, Žygimantas Kudirka-Mesijus, Andrius Mamontovas, Migloko, „Solo ansamblis“, „Sheep Got Waxed“ ir kiti populiariausi dabarties muzikos kūrėjai.

Paroda „Kolekcionuojant hitus“ analizuoja populiarumo reiškinį: ar vertė yra tolygi populiarumui? Kaip populiarumą suvokia patys vizualiojo meno ir muzikos lauko veikėjai? Ar populiarumas nenužudo meno kūrinio? Pasak parodos kuratorių Ugnės Bužinskaitės ir Danutės Gambickaitės, klausimų yra daugiau nei atsakymų – parodos lankytojai gali kiekvienas atrasti savo tiesą.

Apie parodą ir meno fondo „Lewben Art Foundation“ veiklą bei ateities planus kalbamės su viena iš šios parodos kuratorių, meno eksperte, VšĮ „Lewben Art Foundation“ direktore U. Bužinskaite.

Meno fondas „Lewben Art Foundation“ pirmą kartą Klaipėdoje pristato tokią didelę kūrinių kolekciją. Gal galėtumėte papasakoti apie šį fondą ir jo veiklą? Kuo jis skiriasi nuo, pavyzdžiui, MO ar „Tartle“?

Taip, iš tikrųjų patys sunkiai tuo galime patikėti, kad Klaipėdoje tai – pirmoji mūsų paroda. Aktyvią parodinę veiklą vykdome jau beveik dešimt metų, tačiau taip susiklostė, kad daugiausia Vilniuje, nes patys esame ten įsikūrę, ar Kaune, kuris yra šalia sostinės. „Lewben Art Foundation“ 2013 m. įkūrė kolekcininkas, mecenatas, verslininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene. Nors kolekcijos formavimą jie pradėjo jau gerokai anksčiau.

Per šiuos metus „Lewben Art Foundation“ kolekcija vis augo, kartu ir keitėsi – pradėję nuo Lietuvos išeivijos dailės, vėliau Lietuvos moderniojo
meno, galiausiai apsistojome ties šiuolaikiniu menu. Būtent tai galbūt ir išskiria mus iš kitų privačių Lietuvos kolekcijų – kolekcionuojame šiuolaikinį meną, tačiau bene vieninteliai Lietuvoje tarp institucionalizuotų privačių kolekcijų – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio šiuolaikinį meną.

Per šiuos metus surengėme daugybę parodų mūsų kolegų ir partnerių patalpose, tarp jų – Nacionalinėje dailės galerijoje, MO muziejuje, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir daugelyje kitų, o dabar – ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Fondas ne tik rengia parodas, bet kartu su muziejais yra išleidęs ir meno albumų.

Kiek iš viso kūrinių „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje?

Kolekcija nuolat pildoma naujais kūriniais, tad ir kiekis vis kinta. Šiuo metu kolekcijoje skaičiuojame apie 1500 kūrinių ir 300 skirtingų menininkų.

Kokiu principu, iš kur įsigyjami nauji kūriniai? Kas ir kokiu būdu juos atrenka?

Labai įvairiai, įsigyjame tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Dažniausiai tai – galerijos ir aukcionai, kartais meno agentai ar patys menininkai, jei jų niekas neatstovauja. Kūrinius renkamės įvairiais būdais, dirbame tiek su meno patarėjais, diskutuojame komandos viduje. Bet kokiu atveju kiekvieno kūrinio įsigijimo procese vienaip ar kitaip dalyvauja kolekcininkas Vilius Kavaliauskas – jam ši veikla labai svarbi.

Iki šiol meno fondas Vilniuje neturėjo savo parodinės erdvės. Pernai jis gavo patalpas senamiestyje, Bernardinų gatvėje, kur planuoja įkurti šiuolaikinio meno ir edukacijos centrą.

Kodėl pasirinkote tokį iššūkių kupiną kelią? Nes pritaikyti istorinį pastatą kur kas sudėtingiau ir, ko gero, brangiau, negu pastatyti naują modernų centrą?

Visuomet svajojome apie savą muziejų, savus namus „Lewben Art Foundation“ kolekcijai ir mūsų rengiamiems projektams. Prieš metus laimėjome Vilniaus miesto savivaldybės konkursą dėl patalpų Bernardinų g. 6-12, Vilniuje, įveiklinimo. Tad artėjame prie savo svajonės išpildymo – kitų metų pabaigoje ketiname atidaryti „Lewben Art Foundation“ meno centrą. Šiuo metu po truputį judame remonto link.

Be abejonė, šis projektas labai sudėtingas, reikalaujantis didelių resursų, tiek finansinių, tiek ir žmogiškųjų. Tačiau lengvi keliai ne tokie įdomūs, dažniausiai renkamės sudėtingesnius projektus ir iššūkius, o galiausiai džiaugiamės neįtikėtinais rezultatais (juokiasi). Šiuo atveju kartu su architektų studija „IMPLMNT architects“ pasirinkome šiuolaikinį meną iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir šiuolaikinio interjero sprendimus jungti su istoriniu pastatu ir Vilniaus senamiesčio istoriniu naratyvu. Net neabejojame, kad rezultatas bus įspūdingas. Pradėjus istorinius, polichrominius ir architektūrinius patalpų tyrimus, atradome tikrai daug sienų tapybos, kurią ketiname atidengti ir eksponuoti – tai neįkainojami Lietuvos istorijos atradimai, kurie šiuolaikinio meno fone gali įgauti naujų prasmių.

Ko bus galima tikėtis iš šio centro? Kokia veikla jis užsiims?

Ketiname kasmet rengti po dvi tris pagrindines parodas, jas, be abejo, lydės daugybė gretutinių renginių, skirtų tiek mokyklinio amžiaus vaikų, tiek ir suaugusiųjų edukacijai šiuolaikinio meno, meno rinkos ir kitais klausimais. Atskirą dėmesį ketiname skirti performanso menui, taip pat, bendradarbiaujant su partneriais, tokiais kaip „Jaunojo tapytojo prizas“, „Rupert“ ar Vilniaus dailės akademija, „Lewben Art Foundation“ erdves užleisti ir jaunųjų menininkų kūrybos pristatymams.

Didelį dėmesį planuojame skirti edukacijai, dirbti su profesionaliais edukatoriais, organizuoti įvairius paskaitų ciklus skirtingoms amžiaus grupėms. Meno centre planuojame įkurti atskirą videomeno salytę, kurioje rengsime tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių videomeno kūrinių pristatymus ir peržiūras.

Bendradarbiaujant su artbooks.lt ketiname erdvėse įrengti ir fizinį meno leidinių knygynėlį.

Gal planuojate plėsti geografiją ir kurti centrus ne tik Vilniuje?

Tokių ambicingų planų turime. Jau esame užmezgę bendradarbiavimą su Neringos savivaldybe, kuriai pristatėme mūsų idėją pastatyti Nidoje „Lewben Art Foundation“ šiuolaikinio meno muziejų MoCA Nida (Museum of Contemporary Art Nida). Pastebėjome, kad daugelyje pasaulio šalių jau senokai įsitvirtinusi strategija privačius meno muziejus įkurdinti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, taip plečiant tiek turizmo sienas, tiek ir užsiimant kultūrinės edukacijos sklaida už sostinių ir didžiųjų miestų ribų. Manome, kad to trūksta Lietuvoje, tad norėtume plėsti mūsų regiono kultūrinį žemėlapį ir įkurdinti stiprią šiuolaikinio meno instituciją viename iš svarbiausių kurortinių traukos centrų – Nidoje, taip pritraukdami ne tik lietuvių, bet ir turistų iš kitų šalių dėmesį.

Be abejonės, tokio masto projektui įgyvendinti reikalingi dar didesni laiko resursai nei Vilniaus „Lewben Art Foundation“ meno centre, tačiau mažais žingsneliais judame svajonės link.

Panašu, kad niekada nesirenkate lengvų kelių. KKKC Parodų rūmuose šiuo metu eksponuojama paroda „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ sudaryta ne tik iš vaizduojamojo meno kūrinių, bet ir specialiai jiems sukurtų garso takelių. Pagal kokius kriterijus rinkotės kūrinius ir garso meno kūrėjus? Kokius klausimus kelia ši paroda?

Taip, mėgstame daryti tai, ko niekada nesame darę. Šį projektą pirmą kartą organizavome Vilniuje prieš kelerius metus. Ir jis išties sulaukė didelio populiarumo. Tad nepaprastai norėjome jį perkelti į kitus miestus, labai džiaugiamės mūsų ir KKKC partneryste. Visa paroda remiasi populiarumo
problematika muzikos ir vizualiųjų menų industrijose. Todėl tiek meno kūrinius iš „Lewben Art Foundation“, tiek ir muzikantus rinkomės neatitoldami nuo populiarumo sąvokos. Tiek vienos, tiek kitos srities atstovai – puikiai žinomi profesionalai, generuojantys didelius parodų ar koncertų lankytojų srautus. Iš tiesų, kartu su parodos bendrakuratore Danute Gambickaite parodoje kėlėme daugiau klausimų, nei pateikėme atsakymų: ar vertė yra tolygi populiarumui? Kaip populiarumą suvokia patys vizualiojo meno / muzikos lauko veikėjai? Ar populiarumas (ne)nužudo meno kūrinio? Kaip menas aktualizuoja įvairias socialines, politines problemas, atkreipdamas į jas dėmesį? Arba kaip tos pačios socialinės ir politinės problemos pasitelkiamos kaip meno kūrinio populiarumo ir vertės garantai? Ar menas tikrai tampa tikrų tikriausia alternatyvia valiuta (D. Joselitas, H. Steyerl), kuri neretai yra stabilesnė už „tikrąsias“? Galų gale, kas lemia, kad vienu ar kitu metu vienas ar kitas kūrinys arba meno lauko reiškinys, žanras, medija staiga tampa trending?

Pirmą kartą ši paroda buvo eksponuota 2018 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Ar į Klaipėdą atvežėte visą kolekciją? Kaip sekėsi ją adaptuoti KKKC Parodų rūmams? Ar teko ko nors atsisakyti?

Į Klaipėdą atvežėme kiek atnaujintą parodos variantą, papildėme per pastaruosius metus „Lewben Art Foundation“ kolekcijos įsigytais naujais darbais, tad Klaipėdos žiūrovai gali pamatyt ir iki šiol niekur Lietuvoje nerodytų kūrinių, kaip kad Andriaus Zakarausko diptiką, Dr. Gora Parasit performansų dokumentaciją ar Vytenio Jankūno ankstyvąją tapybą. Tačiau Klaipėdos variante išlaikėme tą pačią kuratorinę parodos mintį – kaip ir Vilniuje, ją suskirstėme į tris dalis: populiarumas per tekstą, populiarumas per socialinį naratyvą ir populiarumas per manierą. Garso takeliai, sukurti tokių atlikėjų, muzikos grupių kaip „Solo ansamblis“, Migloko, Andrius Mamontovas, Žygimantas Kudirka ir daugelio kitų – liko tie patys, ir tai buvo nuostabu – nė vienas šių muzikos kūrinių per tą laiką nepaseno, netgi priešingai, šiandieniniame politiniame ir socialiniame kontekste įgavo ir naujų reikšmių.

Ar ryžtumėtės pakartoti tokio masto projektą? Kokias dar „Lewben Art Foundation“ surengtas parodas galėtumėte išskirti kaip sėkmingiausias, ryškiausias, labiausiai įsimintinas? Kuo jos buvo ypatingos?

Tikrai taip. Kaip ir „Kolekcionuojant hitus“, taip ir kiti mūsų projektai kartais tampa naujiena Lietuvoje ar Baltijos šalyse. Kaip vienus ryškiausių, matyt, galėčiau įvardinti praėjusių metų rudenį šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ projektų zonoje įgyvendintą „Lewben Art Foundation“ parodą „How Soon is Tomorrow. Collecting NFT‘s“. Tai buvo pirmoji NFT meno paroda Baltijos šalyse. Mes taip pat pirmoji Lietuvoje institucija, savo kolekcijai įsigijusi kriptomeno kūrinių. Išskirčiau ir vis dar tebevykstančią Rygoje parodą „Išaugom? Užaugom? Šiuolaikinio meno kolekcijos Baltijos šalyse“, kurią rengėme kartu su privačiu muziejumi „Zuzeum“ Latvijoje. Tai pirmoji privačių šiuolaikinių Baltijos šalių paroda, o ši stotelė Latvijoje ne paskutinė – parodą kiek kitu formatu ketiname pristatyti ir Vilniuje, mūsų būsimame „Lewben Art Foundation“ meno centre Bernardinų g. 6-12 kitais metais.

O ko galima tikėtis artimiausiu metu?

Artimiausiu metu mūsų didžiausias dėmesys yra ir bus nukreiptas į būsimo meno centro erdvių remontą ir būsimos programos kūrimą bei sudarymą. Tačiau iki prasidedant aktyviems remonto darbams norime erdves išnaudoti įvairiems menininkų projektams, tad jau šios vasaros pabaigoje, artėjant rudens sezonui, „Lewben Art Foundation“ erdvėse atidarysime įvietinto meno parodą, kurią lydės instaliacijos ne tik meno centro viduje, bet ir gatvėje bei kiemelyje. Kol kas galiu atskleisti tik tiek, kad parodoje dalyvaus ir menininkas iš Klaipėdos Linas Kutavičius, kuris specialiai mūsų erdvėms sukurs įvietintą šviesų instaliaciją. Apie šią parodą daugiau informacijos paskelbsime jau netrukus, tad sekite mus socialiniuose tinkluose.