Kiekviena sena fotografija turi savo istoriją, bet ne visas jas pavyksta sužinoti ir atkurti, į amžinybę išėjus jose įamžintiems žmonėms, nepalikusiems kitoje nuotraukų pusėje jokio užrašo.

Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojo ir leidėjo Kęstučio Demerecko archyve saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1927 m. gegužės 15-ąją, per Tautos šventę – Steigiamojo Seimo dieną, Klaipėdos šauliai ir tautiniais rūbais pasipuošusios moterys prie karių, žuvusių per 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos išvadavimo operaciją, paminklo.

Ši fotografija taip ir būtų likusi bevardė, jeigu ne užrašas pieštuku jos kitoje pusėje. Toje nuotraukoje vėliavą laikantis klaipėdietis šaulys Adomas Petkus ją skiria savo žmonai Emilijai, įrašęs, kad kartu su šauliais vainikus prie paminklo žuvusiesiems padėjo ir Kretingos choras.

1925 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos šaulių sąjungos iniciatyva senosiose miesto kapinėse žuvusiems Klaipėdos sukilimo dalyviams pastatytas paminklas tarpukariu buvo tapęs Klaipėdos krašto lietuvių politinių ir visuomeninių organizacijų bei eilinių klaipėdiečių valstybinių, tautinių švenčių, kitų svarbių valstybei datų minėjimo vieta. Čia žmonės pagerbti žuvusiųjų ateidavo ir per Vėlines.

Kad Kretingos bažnyčios Šv. Cecilijos choras buvo nuolatinis ceremonijų prie paminklo Klaipėdoje dalyvis, savo giesmėmis ir dainomis suteikdavęs joms šventiškumo ir iškilmingumo, patvirtina šio choro narių Juozo Pabrėžos ir Akvelinos Šikšniauskaitės-Pliuškienės šeimų archyvuose išsaugotos šių ceremonijų nuotraukos.

Šv. Cecilija – viena ankstyviausių krikščionybės amžių kankinių, šventąja buvo paskelbta V amžiuje. Ji nuo viduramžių buvo laikoma muzikos globėja dėl to, kad ji girdėjo dangiškąją muziką savo širdyje. Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais – vargonais arba smuiku. Ji laikoma ir vargonininkų, bažnytinių chorų globėja, todėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. ne vienas šalies bažnyčių choras buvo pavadintas Šv. Cecilijos vardu, o lapkričio 22-oji minėta jos vardo diena.

Kretingos bažnyčia turėjusi ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje garsius vargonus, nuo seno garsėjo turtingu muzikiniu gyvenimu. Bažnyčios vargonininkai suburdavo bažnytinius chorus ir jiems vadovaudavo, o per šv. Mišias lotynų kalba giedamos religinės giesmės, pritariant galingiems vargonams, šlovindavo Aukščiausiąjį ir šv. Mišioms suteikdavo nepaprasto iškilmingumo, kas ypač buvo matoma ir girdima per atlaidus, kuriuose dalyvaudavo minios tikinčiųjų.

Kretinga nuo XIX a. visoje Lietuvoje garsėjo Šv. Antano atlaidais, į kuriuos birželio 13 d. suplaukdavo tūkstančiai tikinčiųjų. Tarpukariu kasmet į Šv. Antano ir rugpjūčio 2 d. rengtus Porciunkulės atlaidus iš visos Lietuvos atvykdavo daugybė žmonių, čia apsilankydavo ir Palangoje poilsiaujantys garbingi svečiai: tautos patriarchas Jonas Basanavičius, prezidentas Antanas Smetona ir daugelis kitų politikų, visuomenės veikėjų, aukšto rango kariškių, dvasininkų, taip pat garbingų svečių iš užsienio. O kad kuo daugiau ir paprastų žmonių galėtų apsilankyti atlaiduose Kretingoje, į ją vykstantiesiems traukiniais buvo taikoma 50 proc. nuolaida bilietams. Giedoti Šv. Cecilijos chore buvo ne tik garbė ir prestižas, bet ir didelė atsakomybė, nes jo klausydavo tūkstančiai žmonių.

Choro repeticijoms buvo skiriama nemaža laisvalaikio dalis, nes pragyvenimui choristai užsidirbdavo kasdieniu darbu.

Kretingos bažnyčios choras, kuriam tarpukariu vadovavo bažnyčios vargonininkai Aleksandras Baltikauskas, J. Skrickis, Juozas Dragūnas ir kiti, pasižymėjo ne tik savo bažnytine, bet ir pasaulietine veikla.

Jo atliekamos liaudies ir tautinės dainos, šalies kompozitorių kūriniai buvo svarbi tautinių ir valstybinių švenčių, vakaronių ir gegužinių dalis. Choro dalyviai buvo moterys ir vyrai, tik moterys išsiskyrė unikaliais, tautiniais raštais papuoštais rūbais ir gintaro vėriniais. Šio choro dalyviai buvo žinomi kretingiškiai, Lietuvos kariuomenės savanoriai, ilgametis Kretingos vartotojų bendrovės vadovas Juozas Pabrėža, šios bendrovės darbuotojas aktyvus šaulys visuomenininkas ir kultūrininkas Stasys Piktuižis, ilgą laiką provizoriaus Vlado Grudzinsko vaistinėje, vėliau vartotojų bendrovėje dirbusi A. Šikšniauskaitė-Pliuškienė, kurių šeimų archyvuose išsaugotos Kretingos Šv. Cecilijos choro nuotraukos yra vertinga Kretingos tarpukario kultūrinio gyvenimo istorijos dalis.