Šią savaitę Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus šiaurinėje kurtinoje įvyko antroji paskaita – diskusija „Klaipėda po Klaipėda: miesto istorijos archeologiniai liudijimai“ iš ciklo „Trys vakarai apie Klaipėdos istoriją“. Paskaitoje dalyvavo prof. Vladas Žulkus ir doc. dr. Jonas Genys.
Kai kurie Klaipėdos piliavietės požeminiai sluoksniai atveria kelią į XIII a. Klaipėdos miesto kūrimąsi ir praeities žmonių veiklos pėdsakus.
Nors, kaip paskaitos metu teigė profesorius V. Žulkus, Lietuva buvo paskutinė šalis, lyginant su Baltijos šalimis ir Lenkija, kurioje atsirado miestų archeologija, senoji Klaipėdos pilis tapo pagrindiniu miesto archeologų uždaviniu: šioje vietoje pirmieji archeologiniai kasinėjimai prasidėjo jau 1968 m. ir tęsiasi iki šių dienų.
Nors, pasak V. Žulkus, Klaipėda, lyginant su kitais Lietuvos miestais, turi pakankamai rašytinių šaltinių, monografijų, kronikų, o pirmieji piešiniai, kuriuose galime įžvelgti senąją Klaipėdos pilį, jos gynybines sienas bei patį senamiestį, siekia 1535 m., nei vienas iš šių dalykų mums negali atsakyti į klausimą „kaip gi gyveno tie klaipėdiečiai?“, kaip tai gali archeologija.
1971 – 1972 m., Klaipėdoje atsidarius pirmosioms mokslinėms-gamybinėms restauracijos dirbtuvėms, susibūrę to meto architektai ir istorikai kėlė idėją miesto istorijos žinių, archeologinių paminklų kaupimui ir išsaugojimui. Subūrus šią kultūros entuziastų draugiją, į Klaipėdą pradėjo atvykti archeologai iš Vilniaus ir Kauno. Tarp atvykėlių buvo ir Karolis Mekas – garsus to meto archeologas, prisidėjęs prie žymiausių Kauno, Trakų, Medininkų, Biržų ir Liškiavos istorinių vietų tyrinėjimų.
Po 1968- 1969 m. piliavietės darbų, organizuotų vieno žymiausių XX a. archeologo Adolfo Tautavičiaus, 1976 – 2008 m. prasidėjo archeologiniai Klaipėdos piliavietės tyrinėjimai, kuriuose dalyvavo ir pats profesorius. Šios archeologų ekspedicijos metu buvo atkasti didžiojo pilies bokšto pamatai.
„Nors šie kasinėjimai ir nebuvo labai išsamūs, bet vis tiek jie davė pradžią tolesniems darbams ir leido užčiuopti šiokius tokius pilies elementus“, – paskaitos metu dėstė profesorius ir pridūrė įdomų faktą, jog šių kasinėjimų metu garsioji pilis priklausė Klaipėdos laivų remonto įmonei, kuri tiesiogiai priklausė Maskvai, tad, juokavo profesorius: „darbai čia vyko iš gerųjų Maskvos ponų malonės“.
Pirmosios pilies schemos, žyminčios statinio sluoksnių senumą, erdvių matmenis bei numanomas pozicijas, buvo sudaromos padedant Vokietijos archeologams.
Nors pirmieji šaltiniai apie garsiąją Klaipėdos pilį siekia 1252-uosiuos, senamiestis, kita vertus, yra daug jaunesnis už pilį – pirmieji namai pradėjo rastis tik XVI a.
Antrasis pilies archeologinių tyrimų etapas prasidėjo 2008 m. – pradėti dar vieni darbai, šįkart vadovaujami Gintauto Zabielos. Darbai, kuriuose, kaip sako V. Žulkus, „dirbo labai gausi archeologų komanda“, tęsėsi keletą metų. O padaryta labai daug: atrasti bastionų tvirtinimai, nubrėžtos dar tikslesnės ir išsamesnės Klaipėdos pilies schemos bei rasta tūkstantis radinių, kurių dalis liudija XIV – XV a. laikmetį.
Tais laikais iš pilies į miestą, kuris tuo metu prasidėdavo ties dabartine Teatro aikšte, žmonės pereidavo tiltu prie Frydricho bastiono. Būtent čia, Teatro aikštės plote, anksčiau buvo statomos ir pirmosios miesto bažnyčios.
Kalbėdamas apie senąjį Klaipėdos miestą, profesorius prisiminė įdomų faktą: Klaipėdos senamiestis, lyginant su Kauno ar Vilniaus senamiesčiais, yra bene geriausiai ištyrinėtas objektas. Kaip teigia V. Žulkus, to priežastys gali būti dvi: pirmoji – uostamiesčio senamiestis yra pats mažiausias, antroji – Klaipėdoje dirbo ir dabar tebedirba neproporcingai daug archeologų.
Pagrindinis dalykas, lemiantis tolimesnę uostamiesčio požeminių sluoksnių istorijos tyrinėjimą – tai krašto archeologų gausus mokslinių darbų, istorinių knygų bei disertacijų kraitis. Paskaitos metu buvo rodomi Vlado Žuko, Jono Genio, Liolės Rutkaitienės, Romos Songailaitės, Raimondos Nabažaitės moksliniai darbai apie senosios Klaipėdos gyventojus ir istoriją.
Pasak profesoriaus J. Genio, Klaipėdos miesto raidą galime suskirstyti į du vystymosi etapus.
„Visa tai, ką dabar vadiname Klaipėdos senamiesčiu, pradėjo formuotis jau XIII a., o ryškesni pastatai ir tikroji miesto architektūra susiformavo tik XVI a.“, – apibendrindamas profesoriaus V. Žulko pristatymą kalbėjo J. Genys.
1854 m. spalį įvykęs didžiausias istorijoje Klaipėdos gaisras, nusiaubęs kone visą miesto teritoriją, prisidėjo prie senosios Klaipėdos pilies išnykimo. Profesorius V. Žulkus, atsakinėdamas į renginio dalyvių klausimus, pasakojo, jog tuo metu nenaudojamą pilį buvo leista nusigriauti patiems gyventojams, kad šie galėtų atstatyti savo namus.
Renginyje dalyvavusi Dalia teigė, kad daug dalykų, kuriuos pasakojo V. Žulkas ir J. Genys, jai buvo girdėti ir gana gerai žinomi, mat pati moteris – architektė.
„Daug dalykų iš darbo patirties jau žinojau, kadangi pati esu architektė, tačiau vis tiek buvo įdomu ir smagu pasiklausyti šių vyrų, su kuriais praeityje esu dirbusi“, – kalbėjo moteris.
Profesorius J. Genys po paskaitos sakė, kad sekantis susitikimas, pavadinimu „Aštriausi Klaipėdos istorijos kampai“ planuojamas spalio gale, greičiausiai, 27 d. Tai bus trečiasis ir paskutinis ciklo „Trys vakarai apie Klaipėdos istoriją“ susitikimas.
„Klaipėdoje dirbo ir dabar tebedirba neproporcingai daug archeologų” – labai subtilus spjūvis naujai prikeptiems archeologams. Toks prof. lygio:)